Medžiai auga, bet kieme trūksta pavėsio, o po lietaus telkšo vanduo? Profesorė paaiškino, į ką atkreipti dėmesį planuojant žaliąją erdvę.
apželdinimas
Kaip suplanuoti sodą, kuris geriau prisitaikytų prie sausrų, liūčių ir besikeičiančių oro sąlygų? Želdynų dizainerė Indrė Aleliūnaitė-Kulbokė išskiria keturis sprendimus, nuo kurių verta pradėti.
Kai nužydi bijūnai, vilkdalgiai ir pirmosios vasaros daugiametės gėlės, ne viename kieme atsiranda tuščių, nebe tokių spalvingų plotų. Tačiau rudens gėlynu rūpintis rugsėjį dažnai jau per vėlu. Liepa – tinkamas metas įvertinti gėlyno spragas ir pasodinti augalų, kurie kiemui suteiks spalvų, formų bei gyvybės iki pat pirmųjų šalnų.
Ilgą laiką modernaus sodo idealu buvo laikoma trumpai nupjauta veja, keli taisyklingai išdėstyti dekoratyviniai augalai ir aiškios, beveik tuščios erdvės. Tačiau 2026 metais ši tvarkingo minimalizmo kryptis pamažu traukiasi. Ją keičia žaliasis maksimalizmas – vešlus, daugiasluoksnis ir gyvybės pilnas sodas, kuriame augalų nebandoma sumažinti iki kelių kruopščiai atrinktų rūšių.
Daugelis žmonių, pradėję tvarkyti kiemą, pirmiausia galvoja apie gėles. Norisi spalvų, žiedų, gražių kompozicijų prie terasos ar įėjimo. Tačiau želdynų dizaineriai dažnai pradeda visai ne nuo jų. Profesionaliai suprojektuotas kiemas pirmiausia kuriamas iš struktūros – augalų, kurie formuoja erdvę, suteikia jai ritmą, aukštį, privatumą ir grožį visais metų laikais.
Kai sodo centrų lentynos lūžta nuo ryškiausių gėlių, vedami momentinės emocijos trokštame kuo greičiau paversti savo kiemą žydinčia oaze. Tačiau šis psichologinis poreikis turėti viską „čia ir dabar“ dažnai pakiša koją – žiedams nubyrėjus, sklypas staiga tampa nykus ir tuščias. Želdynų dizainerė ir tinklaraščio „Ramybės sodas“ kūrėja Juta Malinauskienė įspėja: norint turėti erdvę, kuri ramina ir džiugina ištisus metus, sodo kūrimas privalo prasidėti nuo tų elementų, kurie išlaiko vaizdą net ir tada, kai gamtoje nelieka jokių spalvų.
Veja lenda į gėlyną, o mulčias ir dekoratyviniai akmenukai nuolat atsiduria ant žolės? Želdinimo specialistė Dovilė Ivanauskienė paaiškina, kaip tvarkingai atskirti skirtingas kiemo zonas ir kuris sprendimas praktiškiausias.
Įsivaizduokite situaciją: lankotės tobulai sutvarkytame, prabanga alsuojančiame sklype, kuriame žaliuoja ir žydi išskirtiniai augalai, tačiau jame... tiesiog nesinori būti. Tuo tarpu kitoje, iš pažiūros paprastoje, sodyboje laikas tarsi sustoja ir apima visiška ramybė. Kodėl taip nutinka? Pasirodo, daug dažnesnė problema, nei atrodo.
Ilgą laiką privatumo norintys kiemų savininkai rinkdavosi beveik automatiškai – palei sklypo ribą pasodindavo vienodą tujų eilę. Tujos greitai suformuoja žalią sieną, žaliuoja žiemą ir yra lengvai prieinamos, todėl jų populiarumas visiškai suprantamas. Vis dėlto šiuolaikiniuose soduose vis dažniau ieškoma įdomesnių sprendimų.
Šiltą vasaros rytą išeinate į terasą su puodeliu kavos, tačiau vietoje ramybės jaučiate smingantį kaimyno žvilgsnį? Tai klasikinis lietuviško priemiesčio ar sodų bendrijos skaudulys, kai neapgalvotas kiemo privatumas trukdo pilnavertiškai atsipalaiduoti savo erdvėje.
Birželis oficialiai atidaro vasaros sezoną, tačiau užuot mėgavęsi ramybe lauke, daugelis įsisuka į nesibaigiantį sodo tvarkymo maratoną, bandydami sukurti tobulą kiemo erdvę. Dažnai neapgalvotas kiemo planavimas ir skubėjimas viską sukontroliuoti, išrauti ar iš pagrindų pertvarkyti naujai įsigytą sklypą veda prie lemtingos klaidos – pamirštame, kad ši vieta turi tarnauti mūsų poilsiui, o impulsyviai nupjautam medžiui ataugti prireiks viso gyvenimo.
Gegužės mėnuo vilioja spalvomis, todėl pavasarinis vizitas į medelyną dažnai virsta impulsyviu pirkimu. Nusiperkame vieną žydintį augalą, po to – kitą, o sugrįžę namo ir viską susodinę pamatome, kad laukto jaukumo nėra. Priešingai – terasa atrodo chaotiškai, o augalai netrukus pradeda skursti. Išskirtinio interviu metu šio mėnesio ManoNamai viešnia, želdynų dizainerė ir tinklaraščio „Ramybės sodas“ kūrėja Juta Malinauskienė dalijasi profesionaliomis paslaptimis, kaip lauko vazonai gali tapti ne trumpalaike dekoracija, o harmoninga erdvės dalimi.
