Įsivaizduokite situaciją: lankotės tobulai sutvarkytame, prabanga alsuojančiame sklype, kuriame žaliuoja ir žydi išskirtiniai augalai, tačiau jame… tiesiog nesinori būti. Tuo tarpu kitoje, iš pažiūros paprastoje, sodyboje laikas tarsi sustoja ir apima visiška ramybė. Kodėl taip nutinka? Pasirodo, daug dažnesnė problema, nei atrodo.
Šiandieniniame nuolatinio streso fone kiemas tampa ne tik grožio, bet ir terapijos erdve. Vis dėlto kalbėdami apie aplinkos kūrimą dažnai susikoncentruojame į detales – koks bus trinkelių raštas ar kokios veislės hortenzijas sodinsime. Tačiau pamirštame svarbiausią elementą – patį žmogų. Apie tai, kokių psichologinių ir dizaino taisyklių reikalauja iš tiesų jaukus sodas, kalbamės su želdynų dizainere Indre Aleliūnaite-Kulboke.
Kaip pastebi Indrė, šiandien kraštovaizdžio specialistų tikslas pasikeitė. „Dizaineriai stengiasi projektuoti ne gėlynus, o patirtį, kurią žmogus išgyvens būdamas sode. Juk net pats prabangiausias sodas nebus vertas dėmesio, jeigu žmogus jausis prastai“, – neabejoja ekspertė.
Evoliucijos padiktuotas saugumas: ko natūraliai vengiame?
Ar kada susimąstėte, kodėl kavinėje intuityviai renkamės staliuką prie sienos, o ne pačiame salės centre? Kodėl parke kojos pačios neša link suoliuko po senu ąžuolu, o ne atviroje pievoje? Tai nėra atsitiktinumas, o giliai mūsų pasąmonėje užkoduotas evoliucinis mechanizmas.
Aplinkos psichologijoje tai vadinama „perspektyvos ir priebėgos“ (angl. prospect-refuge) teorija.
Žmogus geriausiai jaučiasi ten, kur gali aiškiai matyti aplinką, bet pats išlieka saugus.
„Tūkstančius metų žmogaus išlikimas priklausė nuo gebėjimo laiku pastebėti pavojų ir kartu pačiam likti kuo mažiau matomam. Mūsų protėviui nebuvo saugu stovėti atviroje lygumoje, kur jis matė viską, bet ir pats buvo matomas iš visų pusių. Lygiai taip pat nebuvo saugu būti tankiame krūmyne, iš kurio nieko nesimato“, – evoliucines priežastis aiškina želdynų dizainerė.
Saugiausia buvo ten, kur galėjai stebėti aplinką, tačiau už nugaros turėjai uolą, medį ar tankesnius krūmus.
Nors šiandien nuo plėšrūnų nebėgame, mūsų smegenys veikia taip pat. „Štai kodėl retai kada norisi ilgai sėdėti terasoje, kuri yra visiškai atvira kaimynų žvilgsniams. Net jei niekas į mus nežiūri, nesąmoningai jaučiame didesnę įtampą“, – sako I. Aleliūnaitė-Kulbokė.
Sprendimas čia paprastas – jaukumą sukurs už nugaros pasodinti keli medžiai, pastatyta pergolė ar aukštesni augalai. Pasak pašnekovės, įdomu tai, kad dažnai net nereikia visiškai užsidaryti nuo aplinkos. Pakanka jausmo, jog už mūsų yra atrama. Tada galime atsipalaiduoti ir nukreipti dėmesį į vaizdą priešais save.
Ne augalų kiekis, o jų vieta
Dažnai žmonės galvoja, kad jaukumą sukuria augalų kiekis. Tačiau, pasak I. Aleliūnaitės-Kulbokės, ne mažiau svarbu, kur tie augalai auga.
Kartais vienas medis, pasodintas tinkamoje vietoje, gali suteikti daugiau jaukumo nei dešimtys krūmų.
Ne todėl, kad jis gražesnis, o todėl, kad sukuria užuovėjos jausmą. Lygiai taip pat pergolė ar aukštesni daugiamečiai augalai gali pakeisti visą terasos atmosferą – ne uždarydami erdvę, o suteikdami jai ribas.
Žmogaus mastelis: kodėl „futbolo aikštės“ dydžio veja nekuria jaukumo?
Daugelis naujakurių svajoja apie kuo didesnį žemės sklypą, tikėdami, kad erdvė lygu laisvei. Tačiau tuščias plotas nuo vienos tvoros iki kitos dažniausiai atrodo plokščias, nejaukus ir net kiek svetimas. Kad didelėje erdvėje pasijustume gerai, jai būtinas žmogui artimas dydis.
„Kraštovaizdžio dizaine tai vadinama žmogui artimu masteliu“,– paaiškina Indrė.
Mums jaukiau erdvėse, kurios turi aiškias ribas, tačiau nėra uždaros.
Būtent todėl soduose svarbų vaidmenį atlieka medžiai, pergolės, augalų grupės ar net aukštesni dekoratyviniai augalai. Jie ne sumažina sklypą, o padeda suskaidyti jį į mažesnes, žmogui lengviau suvokiamas erdves.
„Svarbu suprasti, kad medžiai ar pergolės nėra kliūtys, kurios „atimtų“ erdvę. Priešingai – jos suteikia sodui mastelį, padeda akiai orientuotis ir sukuria vietas, kuriose norisi sustoti. Todėl gerai suprojektuotas didelis sodas dažnai atrodo ne mažesnis, o įdomesnis – jame atsiranda skirtingos erdvės, perspektyvos ir atradimo jausmas“, – savo patirtimi dalinasi specialistė.
Taigi jaukumą kuria ne sklypo dydis, o tai, kaip žmogus jį patiria. Tai ir yra vienas svarbiausių gero želdynų dizaino tikslų.
Taip pat skaitykite:
Sodui būtinos „pauzės“
Šiuolaikiniame želdynų kūrime egzistuoja viena auksinė taisyklė, kurią dizainerė Indrė atsinešė iš savo patirties grafinio dizaino srityje. Tai – tuščios erdvės, arba pauzės, svarba.
Jei knygos puslapis būtų nuo krašto iki krašto prigrūstas teksto ir paveikslėlių, jį skaityti būtų kančia. Lygiai taip pat ir su kiemu – jam reikia ne tik augalų, bet ir erdvės tarp jų.
„Tarkim, kuriant plakatą ar knygos maketą, sąmoningai paliekamos tuščios erdvės. Jos leidžia akiai pailsėti ir išryškina svarbiausius elementus. Tokį principą galime vadinti laisva erdve ar pauzėmis.
Sode tokiomis pauzėmis tampa veja ar natūrali pieva, takai, terasa, vandens veidrodis ar vienspalvis augalų plotas.
Būtent laisva erdvė leidžia augalams atsiskleisti, suteikia sodui ramybės ir sukuria harmonijos pojūtį“, – subtilybes atskleidžia dizainerė.
Todėl kuriant sodą verta prisiminti, kad grožį formuoja ne tik tai, ką pasodiname, bet ir tai, ko sąmoningai nusprendžiame neapsodinti.
Jaukaus sodo atmintinė: kaip kurti ramybės oazę?
Anot želdynų ekspertės, jaukiame sode taip pat visada atsiras vieta prisėsti ar prigulti. Smagu, kai ne vien terasoje galima leisti laiką, bet ir tarp augalų.
„Į sklypą visada labai kviečiu įvairiausius suoliukus, kėdes, hamakus ar didelius akmenis, ant kurių galima prisėsti, turėti pasisėdėjimo vietas prie ugniakuro. Kaip ir namuose, lauke ugnis visada bus jaukia visus suburiančia erdve. Taip pat šilto atspalvio sodo apšvietimas sukuria ypatingą atmosferą tamsiu paros metu“,– pasakoja Indrė.
Natūralios medžiagos yra jaukesnės nei blizgūs paviršiai, tad renkantis baldus sodui ar kitas detales galite atkreipti į tai dėmesį.
Kad teoriją būtų lengviau paversti praktika, štai svarbiausi želdynų dizainerės sodo elementai, padėsiantys susikurti išties sielą glostančią erdvę:
| Elementas | Kodėl tai svarbu? | Dizainerės patarimas jūsų kiemui |
| Poilsio salelės | Skatina leisti laiką ne tik prie namo, bet ir gamtoje. | Išdėliokite sode suoliukus, hamakus, didelius akmenis prisėdimui. |
| Ugnis ir šviesa | Suburia žmones, veikia raminančiai. | Įsirenkite ugniakurą ir pasirinkite šilto atspalvio, neakinantį sodo apšvietimą tamsiam paros metui. |
| Medžiagiškumas | Kuria natūralumo, tikrumo įspūdį. | Rinkitės natūralias medžiagas (medį, akmenį, liną) vietoj blizgių, sintetinių paviršių. |
| Pojūčiai ir garsai | Sužadina emocijas, maskuoja aplinkos triukšmą. | Planuokite čiurlenantį vandenį, paukščius traukiančius augalus, vėjyje šiurenančias smilgas. |
Paskutinis potėpis: asmeninės istorijos, kvapai, garsai
Techniškai tobulas kiemas vis tiek liks tik gražiu paveikslėliu, jei jame nebus jūsų asmenybės atspindžių. Kvapų atmintis yra viena stipriausių, todėl kvapnieji augalai gali akimirksniu nukelti mus į gražiausius prisiminimus.
Indrė prisipažįsta, kad jai patys mieliausi – jazminų ir flioksų kvapai. „Jazminai primena vaikystės krūmus, augusius prie daugiabučių, o flioksai – senelių sodą“, – šypsosi ji.
Taip pat jaukumą kuria įvairiausi garsai (lapų šiurenimas, nutūpiantys paukščiai, čiurlenantis vandens elementas) ir kaita, kai sodas kiekvienu sezonu šiek tiek kinta.
Galiausiai, tikrasis jaukus sodas neatsiejamas nuo daiktų, turinčių sielą. „Unikalumo ir ypatingo jaukumo sodams suteikia išskirtiniai, istorijas pasakojantys elementai.
Gal tai bijūnas iš močiutės sodybos, senelio dirbintas suoliukas, vaiko gaminta keramikinė puošmena, kelionėje rastas akmuo, ar iš senų namų išsaugotos durys – žodžiu, kažkas, apie ką galite papasakoti istoriją“, – pataria dizainerė, pabrėždama, kad visa tai turi harmoningai derėti prie namo architektūros ir supančio kraštovaizdžio.
Jaukus sodas prasideda tada, kai kiemas tampa ne tik gražiai sutvarkyta teritorija, bet vieta, kurioje iš tikrųjų norisi būti. Kaip sako Indrė, jaukaus sodo kūrimas gali tapti ne pareiga, o maloniu procesu ir kūrybiniu džiaugsmu.
