Kai nužydi bijūnai, vilkdalgiai ir pirmosios vasaros daugiametės gėlės, ne viename kieme atsiranda tuščių, nebe tokių spalvingų plotų. Tačiau rudens gėlynu rūpintis rugsėjį dažnai jau per vėlu. Liepa – tinkamas metas įvertinti gėlyno spragas ir pasodinti augalų, kurie kiemui suteiks spalvų, formų bei gyvybės iki pat pirmųjų šalnų.
Vasaros pradžioje Lietuvos gėlynai paprastai atrodo įspūdingai. Žydi bijūnai, vilkdalgiai, katilėliai, dekoratyviniai česnakai, lubinai ir daugybė kitų ankstyvųjų daugiamečių augalų. Tačiau liepai persiritus į antrąją pusę jų žiedai pradeda nykti, lapai praranda dekoratyvumą, o kruopščiai suplanuotame gėlyne netikėtai atsiveria tušti tarpai.
Būtent tada paaiškėja, ar gėlynas buvo suplanuotas visam sezonui, ar tik pirmajai vasaros pusei.
Trumpa atmintinė: ką sodinti liepą rudens gėlynui
- Nelaukite rugsėjo: liepą dar aiškiai matyti gėlyno spragos, o vazoniniai augalai turi laiko įsišaknyti iki šalnų.
- Sausai ir saulėtai vietai rinkitės šilokus: jie išlaiko formą nuo vasaros pabaigos iki žiemos ir gerai dera su žolėmis bei ežiuolėmis.
- Ryškiai spalvai sodinkite rudbekijas: geltoni žiedai prailgina vasaros įspūdį ir gražiausiai atrodo grupėmis po 3–5 augalus.
- Vėlyvam žydėjimui tinka astrai ir flioksai: jie užpildo gėlyną rugsėjį, kai daugelis ankstyvųjų daugiamečių jau praradę dekoratyvumą.
- Struktūrai įterpkite dekoratyvinių žolių: lendrūnai ir melvenės suteikia aukščio, judesio ir išlieka gražios net rudenį.
- Sodinkite ne per kaitrą: rinkitės vakarą, apsiniaukusią dieną ar laiką prieš lietų, o pasodinę gausiai palaistykite ir mulčiuokite.
Kodėl rudens gėlyną verta pradėti kurti liepą?
Liepos mėnesį dar galima aiškiai matyti, kuriose gėlyno vietose trūksta aukščio, spalvų ar tankesnės lapijos. Be to, vazonuose užaugintus daugiamečius augalus galima sodinti visą vegetacijos laikotarpį, jeigu po pasodinimo jiems užtikrinama pakankamai drėgmės.
Lietuvos klimato sąlygomis liepos pabaigoje pasodintas augalas, priklausomai nuo regiono, dažniausiai dar turi maždaug 8–14 savaičių šaknims sustiprinti iki vidutinių pirmųjų rudens šalnų.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, pirmosios šalnos dirvos paviršiuje vidutiniškai pasirodo apie rugsėjo 24 dieną Varėnos apylinkėse, rugsėjo 28 dieną Panevėžyje ir Šiauliuose, spalio 6 dieną Vilniuje, spalio 7 dieną Kaune, spalio 18 dieną Klaipėdoje, o Nidoje – tik spalio pabaigoje. Žinoma, konkrečiais metais šalnos gali pasirodyti gerokai anksčiau arba vėliau.
Svarbiausia liepą nesodinti augalų per didžiausią kaitrą. Darbus geriau planuoti apsiniaukusią dieną, vakare arba prieš numatomą lietų.
Taip pat skaitykite:
Šilokai – patikimiausias pasirinkimas sausai ir saulėtai vietai
Jeigu reikėtų pasirinkti tik vieną augalą, galintį išgelbėti vėlyvos vasaros gėlyną, tai būtų aukštaūgis šilokas.
Jo mėsingi, tvirti lapai dekoratyviai atrodo nuo pavasario, o vasaros pabaigoje pradeda skleistis stambūs rausvi, bordo ar šviesiai žali žiedynai. Net ir nužydėję jie išlaiko formą, todėl gėlyne gali likti per visą žiemą.
Šilokai geriausiai auga saulėtoje vietoje, lengvoje, neužmirkstančioje dirvoje.
Jie tinka prie dekoratyvinių žolių, rudbekijų, ežiuolių ir rudeninių astrų.
Ypač praktiškas tai pasirinkimas sodyboms ir kiemams, kurių šeimininkai negali augalų laistyti kiekvieną dieną. Įsitvirtinę šilokai pakankamai gerai toleruoja trumpalaikes sausras, tačiau ką tik pasodintus augalus pirmąsias savaites būtina reguliariai palaistyti.
Rudbekijos – ryški spalva nuo liepos iki rudens
Geltoni rudbekijų žiedai yra vienas lengviausių būdų prailginti vasaros įspūdį. Jos pradeda žydėti antroje vasaros pusėje ir, priklausomai nuo veislės bei oro sąlygų, gali išlikti dekoratyvios iki spalio.
Lietuvos gėlynams ypač tinkamos daugiametės žėrinčiosios rudbekijos.
Jos mėgsta saulę, tačiau pakenčia ir lengvą pusšešėlį. Geriausiai auga vidutiniškai drėgnoje, tačiau neužmirkstančioje dirvoje.
Rudbekijas verta sodinti ne po vieną, o grupėmis bent po tris ar penkis augalus. Tokia geltonų žiedų dėmė iš tolo atrodo daug įspūdingiau ir padeda užpildyti po ankstyvųjų gėlių likusias tuštumas.
Nužydėjusių žiedynų nebūtina iš karto nukirpti. Palikti sėklų graižai suteikia gėlynui struktūros ir gali tapti maisto šaltiniu paukščiams. Rudbekijų, astrų, ežiuolių ir šilokų stiebus specialistai rekomenduoja bent iš dalies palikti per žiemą, o nupjauti tik pavasarį. (RHS)
Ežiuolės – ne tik gražios, bet ir ilgaamžės
Ežiuolės Lietuvos gėlynuose vertinamos dėl tvirtų stiebų, didelių žiedų ir ilgo žydėjimo. Be tradicinių rausvai violetinių, galima rasti baltų, oranžinių, gelsvų bei sodriai rožinių veislių.
Joms reikia saulėtos, šiltos vietos ir laidžios dirvos. Sunkioje, žiemą užmirkstančioje žemėje ežiuolės gali iššusti, todėl molingame sklype prieš sodinant verta įmaišyti komposto ir pasirūpinti geresniu vandens nutekėjimu.
Liepą geriausia sodinti stiprius, vazonuose augintus sodinukus su gerai susiformavusiu šaknų gumulu. Perkant vien dėl didelių žiedų galima apsigauti – svarbiau apžiūrėti lapus ir šaknis. Lapai turi būti sveiki, be baltų miltligės apnašų, o šaknys neturėtų būti pajuodusios ar susisukusios į labai kietą gumulą.
Rudeniniai astrai – spalvos prieš pat šalnas
Rudeniniai astrai gėlyne perima estafetę tada, kai daugelis kitų augalų jau baigia sezoną. Jie gali žydėti rugsėjį ir spalį, o pajūryje ar švelnesnį rudenį – dar ilgiau.
Aukštesnes veisles sodinkite gėlyno viduryje arba gale, žemesnes – prie takų ir lysvės krašto.
Kad astrai atrodytų įspūdingai, rinkitės ne pavienius sodinukus, o kelių vienodos veislės augalų grupes.
Svarbu nepasodinti jų per tankiai. Prastai vėdinami astrai dažniau serga miltlige. Laistyti reikėtų prie šaknų, nešlapinant lapų, o augalams palikti pakankamai vietos išsiplėsti.
Šluoteliniai flioksai – lietuviško gėlyno klasika
Šluoteliniai flioksai daugeliui primena senelių ir tėvų sodybas, tačiau tinkamai parinktos veislės puikiai atrodo ir moderniame gėlyne.
Jų žiedynai gali būti balti, rausvi, violetiniai, avietiniai ar dvispalviai.
Ankstyvosios veislės žydi liepą, vėlyvesnės – rugpjūtį ir rugsėjį.
Flioksams reikia derlingesnės, tolygiai drėgnos dirvos. Sausoje vietoje jų apatiniai lapai gali pradėti ruduoti, o žydėjimas trunka trumpiau. Sodinant liepą verta mulčiuoti žemę kompostu arba smulkinta medžių žieve, tačiau mulčio nereikėtų supilti tiesiai ant augalo kerelio.
Vazoninius flioksus vasarą sodinti galima, tačiau senų, didelių kerų per kaitrą geriau nedalyti. Vasarą žydinčius daugiamečius augalus saugiau dalyti pavasarį arba rudenį, kai nėra didelio karščio ir dirva nėra permirkusi. (RHS)
Lendrūnas „Karl Foerster“ – vertikalus gėlyno karkasas
Vien žiedais sukurtas gėlynas po stipraus lietaus ar vėjo gali prarasti formą. Todėl tarp daugiamečių gėlių verta įterpti dekoratyvinių žolių.
Lietuvoje ypač populiarus smailiažiedis lendrūnas „Karl Foerster“. Jis suformuoja tvarkingą, vertikalų kerą, o jo varpos dekoratyvios nuo vasaros pradžios iki žiemos.
Lendrūnas tinka tiek natūralistiniams, tiek moderniems gėlynams.
Jis gražiai atrodo šalia ežiuolių, rudbekijų, šilokų ir hortenzijų. Sodinkite saulėje arba lengvame pusšešėlyje, neužmirkstančioje dirvoje.
Svarbu įvertinti galutinį augalo aukštį – su žiedynais lendrūnas gali tapti vienu aukščiausių gėlyno akcentų, todėl jo nereikėtų sodinti pačiame priekyje.
Taip pat skaitykite:
Melvenės – lengvas rūkas rudens gėlyne
Melvenės vasarą atrodo gana kuklios, tačiau rugpjūtį ir rugsėjį virš lapų iškelia lengvus, beveik permatomus žiedynus. Ryto ar vakaro saulėje jie sukuria gėlynui rūko ir judesio įspūdį.
Šios dekoratyvinės žolės ypač tinka natūralistiniams Lietuvos gėlynams. Jos gerai dera su astrais, šilokais ir rudbekijomis, o rudenį kai kurių veislių lapija nusidažo geltonais ar oranžiniais atspalviais.
Melvenės geriausiai jaučiasi saulėtoje ar lengvai pavėsingoje vietoje. Skirtingai nei daugelis kitų dekoratyvinių žolių, jos neblogai auga ir šiek tiek drėgnesnėje žemėje.
Alūnės ir bergenijos – pavėsingoms gėlyno vietoms
Ne kiekvienas kiemas visą dieną maudosi saulėje. Šiaurinėje namo pusėje, po retesniais medžiais ar šalia tvoros verta rinktis augalus, kurių pagrindinis privalumas – ne vien žiedai, bet ir lapai.
Alūnių lapai gali būti gelsvi, sidabriniai, žali, bordo ar beveik juodi. Jos padeda užpildyti tarpus gėlyno priekyje ir išlieka dekoratyvios iki vėlyvo rudens.
Bergenijos formuoja didelius, tvirtus lapus, kurie atvėsus orams dažnai įgauna rausvų ar bordo atspalvių. Tai ilgaamžiai ir Lietuvos žiemas paprastai gerai ištveriantys augalai.
Abi rūšys gražiausiai atrodo pasodintos ne pavieniui, o pasikartojančiomis grupėmis.
Šluotelinė hortenzija – žydintis gėlyno fonas
Jeigu gėlyne trūksta aukštesnio augalo, verta pagalvoti apie šluotelinę hortenziją. Ji pražysta antroje vasaros pusėje, o žiedynai dekoratyvūs išlieka iki rudens ir net žiemos.
Šluotelinės hortenzijos Lietuvoje paprastai patikimesnės už didžialapes. Jos žydi ant tais pačiais metais išaugusių ūglių, todėl pavasarinis genėjimas neatima viso sezono žiedų.
Sodinant liepą ypač svarbus gausus laistymas. Hortenzijos lapai išgarina daug drėgmės, todėl ką tik pasodintas krūmas saulėtoje vietoje gali greitai apvysti. Žemę aplink augalą verta uždengti mulčio sluoksniu, padedančiu ilgiau išlaikyti drėgmę.
Paprastas derinys, kuris veiks iki pat rudens
Maždaug 2–3 metrų ilgio saulėtame gėlyne galima pasodinti:
- gėlyno gale – tris lendrūnus;
- viduryje – penkias ežiuoles arba rudbekijas;
- tarp jų – tris rudeninių astrų kerus;
- priekyje – penkis šilokus ir kelias tamsialapes alūnes.
Svarbiausia augalų neišbarstyti po vieną. Kartojamos trijų, penkių ar septynių augalų grupės sukuria vientisą vaizdą ir leidžia gėlynui atrodyti tvarkingai net tada, kai dalis augalų jau nužydėjusi.
Natūralistiniuose gėlynuose dekoratyvinės žolės ir daugiamečiai augalai dažnai sodinami didesnėmis pasikartojančiomis dėmėmis. Toks principas padeda išlaikyti struktūrą ir sukuria ilgesnio sezono vaizdą. (RHS)
Kaip sodinti per vasaros karščius?
Prieš sodindami vazoną su augalu pamerkite į vandens indą arba labai gerai palaistykite. Šaknų gumulas turi būti sudrėkęs ne tik paviršiuje, bet ir viduje.
Sodinimo duobę iškaskite platesnę už vazoną, tačiau augalo neužkaskite giliau, nei jis augo vazone. Pasodinus žemę lengvai prispauskite ir gausiai palaistykite.
Aplink augalą paskleiskite maždaug 5–7 centimetrų komposto, smulkintos žievės ar kito mulčio sluoksnį. Mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir sumažina staigius dirvos temperatūros svyravimus, tačiau jo nereikėtų glausti prie pat augalo stiebų ar kerelio centro.
Pirmąsias dvi savaites dirvą tikrinkite reguliariai. Geriau palaistyti rečiau, bet gausiai, negu kiekvieną dieną sudrėkinti tik viršutinį žemės sluoksnį. Per kaitrą laistykite anksti ryte arba vakare.
Ko liepą geriau nedaryti?
Nepersodinkite didelių, žydinčių daugiamečių augalų kerų per karščiausias dienas. Net ir gausiai laistomi jie gali prarasti daug lapų bei žiedų.
Nenaudokite daug azoto turinčių trąšų. Antroje vasaros pusėje jos gali paskatinti vešlių, tačiau silpnų ūglių augimą. Sodinant dažniausiai pakanka pagerinti dirvą subrendusiu kompostu.
Taip pat nepirkite augalo vien todėl, kad jis tuo metu gausiai žydi. Patikrinkite, kokio dydžio augalas taps po kelerių metų, kokių sąlygų jam reikia ir ar pasirinkta veislė tinkama Lietuvos žiemoms.
Gėlynas neturi baigtis kartu su vasara
Gražus rudens gėlynas nėra sukuriamas per vieną rugsėjo savaitgalį. Jo pagrindas formuojamas anksčiau – tada, kai dar aiškiai matyti, kurie augalai baigia žydėti ir kur netrukus atsiras tuščių vietų.
Liepos mėnesį įterpti šilokai, rudbekijos, ežiuolės, astrai, flioksai ir dekoratyvinės žolės padeda sujungti vasarą su rudeniu. O palikti sausi žiedynai ir varpos leidžia gėlynui neprarasti struktūros net prasidėjus šalnoms.
Todėl, užuot laukus rudens, verta jau dabar apeiti savo kiemą ir pažvelgti į jį ne tokį, koks jis yra šiandien, o tokį, koks atrodys rugsėjį.
