Medžiai ir krūmai nusidažo ugniniais atspalviais, ore atsiranda visai kitoks kvapas, o lėtėjantis gamtos ritmas tarsi pristabdo ir mus pačius. Daugelis šį metų laiką vadina sodo pabaiga ir palengva padeda įrankius į šalį. Vis dėlto būtent dabar priimami sprendimai dažnai nulemia, kokį pavasarį ir vasarą pasitiksime po kelių mėnesių.
Želdynų dizainerė ir tinklaraščio „Ramybės sodas“ kūrėja Juta Malinauskienė įsitikinusi, kad ruduo – ne pabaiga, o kito sezono pradžia. Ji pasidalijo, kokius rudens darbus pati laiko svarbiausiais, kodėl šiuo metu vengia vieno elemento trąšose, o vaismedžių genėti neskuba.
Pavasarį sode pradeda veikti rudens sprendimai
Pasak dizainerės, kiekvienas metų laikas turi savitą grožį, tačiau pavasarį ją labiausiai džiugina tai, kad sode pradeda veikti sprendimai, apie kuriuos galvota dar praėjusį rudenį. Vasara sodą paverčia gyvu, pilnu spalvų ir judesio, nors šiemet, J. Malinauskienės žodžiais, ji praskriejo tiesiog per greitai.
Ne viskas visada pavyksta pagal planą, ir dizainerė to neslepia. „Gamta visuomet duoda savų pamokų – vieni augalai nustebina, kiti pareikalauja daugiau dėmesio, o kai kurie sprendimai paskatina kitais metais ką nors daryti kitaip. Man atrodo, kad būtent tai ir augina sodininką“, – sako J. Malinauskienė.
Ruduo jos širdyje turi atskirą vietą. Tai metas, kai grožis tampa brandesnis, spalvos gilesnės, o kartu atsiranda noras ne tik grožėtis tuo, kas sukurta, bet ir ramiai planuoti, kas bus toliau.
Pirmasis darbas po derliaus – garstyčios lysvėse
Nuėmusi derlių, dizainerė pirmiausia sutvarko pakeltas lysves ir pasėja baltųjų garstyčių. Anot jos, tai viena natūraliausių priemonių pasirūpinti dirvožemiu prieš kitų metų sėją.
Baltosios garstyčios veikia kaip žalioji trąša: jų šaknys purena dirvą ir gerina jos struktūrą, o užaugusi žalia masė vėliau tampa vertinga organine medžiaga.
„Man patinka, kad tai labai paprastas rudens darbas: rezultato nematai tą pačią dieną, bet aiškiai pajunti pavasarį“, – pastebi J. Malinauskienė.
Rudenį – trąšos be azoto
Daug dėmesio rudenį dizainerė skiria vaismedžiams ir vaiskrūmiams. Ji prisipažįsta, kad buvo etapas, kai norėjosi nuolat į sodą kviestis naujų augalų. Dabar jai labiau rūpi pasirūpinti tais, kuriuos jau atsirinko, kad jie augtų sveiki ir džiugintų derliumi.
Todėl ji renkasi rudenines trąšas be azoto arba su labai mažu jo kiekiu. „Šiuo metu augalui svarbu ne auginti naujus ūglius, o sustiprinti šaknų sistemą ir tinkamai pasiruošti žiemai“, – aiškina J. Malinauskienė.
Ypatingo dėmesio, pasak dizainerės, verta šilauogėms. Būtent jos dar rudenį formuoja kitų metų žiedinius pumpurus, todėl fosforas ir kalis joms tampa ypač svarbūs.
Rudeninėmis trąšomis ji pasirūpina ir spygliuočiais bei dekoratyviniais augalais. Tokios trąšos padeda augalams geriau pasiruošti šalčiams, tad tai jau ne augimo, o stiprinimo darbas.
Su sekatoriumi verta palaukti iki pavasario
Nors rudenį daugelis griebiasi genėjimo, J. Malinauskienė vaismedžių ir vaiskrūmių genėjimą palieka pavasariui. Rudenį ji pašalina tik nudžiūvusias ar pažeistas šakas.
Pagrindinius formavimo darbus dizainerė atlieka tada, kai augalai baigia žiemos ramybės laikotarpį.
Veja sezono dar nebaigė
Atrodo, kad veja jau baigia sezoną, tačiau, pasak dizainerės, būtent dabar dedamas pagrindas sėkmingam jos peržiemojimui.
Rudenį J. Malinauskienė vejai renkasi trąšas, kuriose vyrauja fosforas ir kalis. Šios medžiagos stiprina šaknis, didina atsparumą šalčiui ir padeda vejai pavasarį greičiau atsinaujinti.
„Azoto šiuo laikotarpiu vengiu, nes jis skatintų naują augimą tada, kai vejai svarbiausia pereiti į ramybės laikotarpį“, – sako ji.
Svogūninės gėlės – kad sodas pabustų palaipsniui
„Jei reikėtų išrinkti vieną rudens ritualą, tai neabejotinai būtų svogūninių gėlių sodinimas“, – prisipažįsta dizainerė.
Po žiemos ji visada pasiilgsta ne tik žalumos, bet ir pirmųjų žiedų, todėl svogūninius augalus renkasi taip, kad jie žydėtų paeiliui. Snieguolės, krokai, narcizai, tulpės, dekoratyviniai česnakai – vieni žiedai natūraliai pakeičia kitus, o sodas pabunda palaipsniui.
Rinkdamasi svogūnines gėles, J. Malinauskienė galvoja ne vien apie save ar augalus. Ankstyvieji žiedai tampa vienu pirmųjų maisto šaltinių bitėms ir kitiems apdulkintojams. „Todėl jų sodinimas man atrodo ne tik estetikos, bet ir gyvybės kūrimo sprendimas“, – sako ji.
Gražus sodas prasideda nuo stebėjimo
Dar vienas svarbus rudens darbas, pasak dizainerės, nereikalauja nei kastuvo, nei trąšų. Ruduo puikiai parodo, kurios sodo vietos pasiteisino, o kurios ne: kur norėtųsi daugiau privatumo, kur trūksta struktūros, o gal atsirado erdvė naujam gėlynui ar poilsio zonai.
Lėtėjantis gamtos tempas, J. Malinauskienės nuomone, yra geriausias laikas ne skubėti sodinti, o ramiai planuoti kitų metų sodo projektus.
„Man ruduo primena, kad gražus pavasaris prasideda gerokai anksčiau. Nuo stebėjimo, kantrybės ir mažų sprendimų, kurių rezultatus sodas tyliai atskleidžia kitą sezoną“, – apibendrina želdynų dizainerė.
