Medžiai auga, bet kieme trūksta pavėsio, o po lietaus telkšo vanduo? Profesorė paaiškino, į ką atkreipti dėmesį planuojant žaliąją erdvę.
želdynų dizainas
Kaip suplanuoti sodą, kuris geriau prisitaikytų prie sausrų, liūčių ir besikeičiančių oro sąlygų? Želdynų dizainerė Indrė Aleliūnaitė-Kulbokė išskiria keturis sprendimus, nuo kurių verta pradėti.
Ilgą laiką modernaus sodo idealu buvo laikoma trumpai nupjauta veja, keli taisyklingai išdėstyti dekoratyviniai augalai ir aiškios, beveik tuščios erdvės. Tačiau 2026 metais ši tvarkingo minimalizmo kryptis pamažu traukiasi. Ją keičia žaliasis maksimalizmas – vešlus, daugiasluoksnis ir gyvybės pilnas sodas, kuriame augalų nebandoma sumažinti iki kelių kruopščiai atrinktų rūšių.
Pastaruosius kelerius metus soduose ir gėlynuose karaliavo laukinės pievos, natūralistiniai želdynai ir mintis, kad grožis slypi lengvame chaose. Kuo laisviau, kuo mažiau simetrijos, kuo daugiau „kaip gamtoje“ – tuo moderniau. Tačiau daliai žmonių toks vaizdas ilgainiui ima atrodyti ne romantiškas, o netvarkingas. Ypač mažuose kiemuose, prie terasų ar naujos statybos namų, kur norisi ne pievos efekto, o tvarkos, aiškumo ir estetikos.
Visi esame tai patyrę: pamatome nuostabiai žydintį augalą, parsivežame jį namo, pasodiname laisvame plote ir... stebuklas neįvyksta. Priešingai – ilgainiui svajonių kiemas, turėjęs tapti ramybės oaze, virsta nuolatiniu galvos skausmu ir varginančia prievole. Kodėl taip nutinka? Mano Namai kalbinta patyrusi želdynų dizainerė atvirai dalinasi ne tik profesinėmis įžvalgomis, bet ir asmenine patirtimi.
Veja lenda į gėlyną, o mulčias ir dekoratyviniai akmenukai nuolat atsiduria ant žolės? Želdinimo specialistė Dovilė Ivanauskienė paaiškina, kaip tvarkingai atskirti skirtingas kiemo zonas ir kuris sprendimas praktiškiausias.
Įsivaizduokite situaciją: lankotės tobulai sutvarkytame, prabanga alsuojančiame sklype, kuriame žaliuoja ir žydi išskirtiniai augalai, tačiau jame... tiesiog nesinori būti. Tuo tarpu kitoje, iš pažiūros paprastoje, sodyboje laikas tarsi sustoja ir apima visiška ramybė. Kodėl taip nutinka? Pasirodo, daug dažnesnė problema, nei atrodo.
Šiltą vasaros rytą išeinate į terasą su puodeliu kavos, tačiau vietoje ramybės jaučiate smingantį kaimyno žvilgsnį? Tai klasikinis lietuviško priemiesčio ar sodų bendrijos skaudulys, kai neapgalvotas kiemo privatumas trukdo pilnavertiškai atsipalaiduoti savo erdvėje.
Šiuolaikinis tempas mus sekina, todėl savo namų kieme vis dažniau ieškome ne tik gražios vejos, bet ir psichologinio prieglobsčio. Daugelis svajoja apie asmeninę ramybės oazę, tačiau susiduria su klaidingu įsitikinimu: norint harmonijos sode, būtina iškasti didžiulį, brangiai kainuojantį tvenkinį.
