Šiandien vis dažniau kalbama ne apie tobulai išbaigtus interjerus, o apie erdves, kuriose iš tiesų gera būti kasdien. Mažiau vizualinio triukšmo, daugiau natūralių medžiagų, individualumo, prasmingų daiktų ir sprendimų, kurie sensta ne kartu su tendencijomis, o kartu su pačiais namais. Būtent tokį matymą savo kuriamuose interjeruose puoselėja interjero dizainerės Vita Puronienė ir Simona Biguzė. Šis intuityviai vienas kitą jaučiantis tandemas neabejoja, kad geriausias interjeras visada bus tas, kuriame nelieka dizainerio ambicijos ir per erdvę atsiskleidžia paties šeimininko portretas.
„Kuriame ne pagal savo primestą viziją, o taip, kad erdvė atspindėtų žmogų“, – sako Simona ir priduria, kad jų stiprybė atsiskleidžia ne tik gebėjime išgirsti žmogų, bet ir subtiliai paskatinti jį pažvelgti į savo namus kiek drąsiau – atrasti įdomesnius spalvinius derinius, charakteringesnes detales ir sprendimus, kuriems kartais tereikia mažo žingsnelio už varžančių įsitikinimų ribos.
Su dizainerėmis kalbamės apie kūrybinę partnerystę, žmogaus ir erdvės santykį, funkcionalumo bei estetikos pusiausvyrą, drąsą mąstyti nestandartiškai ir tai, kas namams suteikia ne tik išbaigtumo, bet ir autentiškumo.

Vita, jūs dizaino pasaulyje skaičiuojate jau 22 metus, o jūs, Simona – apie dešimtmetį. Dažnai į kūrybines profesijas žmonės ateina po ilgų ieškojimų ar pasukę iš visai kitų sričių. Koks buvo jūsų lūžio taškas, atvedęs į interjero dizainą?
VITA: Augau meniškoje aplinkoje – namuose buvo daug paveikslų, lankydavome parodas, daug davė ir meno mokykla. Matyt, todėl jau paauglystėje nuolat perstatinėdavau savo kambarį, ieškodavau kitokio zonavimo, su tėčiu tapetavome sienas, konstravome baldus.
Po beveik dešimtmečio darbo biure sutapo keli dalykai – įmonėje vyko restruktūrizacija, o mes patys tuo metu pradėjome savo namo projektą. Tai paskatino keisti kryptį: pradėjau interjero dizaino mokslus. Dabar atrodo, kad tai nebuvo netikėtas posūkis, o greičiau ilgai šalia buvęs dalykas, galiausiai tapęs profesija.
SIMONA: Į dizaino pasaulį atėjau grįžusi iš Londono, kur dirbau finansų srityje. Interjeras ilgą laiką buvo mano asmeninis interesas – sekiau leidinius, lankiausi parodose. Gimus dukrai nusprendžiau keisti profesinę kryptį, baigiau interjero dizaino kursus, o pirmasis realus projektas buvo draugės namai. Taip pomėgis tapo profesija.
O ar pamenate savo patį pirmąjį – galbūt šiandien šypseną keliantį – projektą, nuo kurio prasidėjo jūsų darbas kartu?
VITA ir SIMONA: pirmas bendras projektas buvo labai įdomus, atsakingas ir iš karto vyko labai lengvai – sutapo mūsų požiūris, erdvės supratimas. Net fotosesijai abi, viena su kita nesitarusios, vietoje gėlių atsinešėme granatų – jų spalva ir sodrumas puikiai tiko interjero idėjai.


Ką viena kitai įnešėte į kūrybinį matymą? O gal būna situacijų, kai tą pačią erdvę iš pradžių matote visiškai skirtingai?
VITA: Beveik kiekviena erdvė turi ne vieną galimybę, todėl kartais ją matome skirtingai. Diskutuojant apie užsakovo poreikius ir braižant pirmuosius eskizus gimsta naujos idėjos, o garsiai išsakyta mintis padeda suprasti, ar kryptis teisinga. Simona labai taikliai „išgrynina“ idėjas iki esmės.
SIMONA: Daug keliaudama kaupiu savotišką vizualinę biblioteką – pastebiu medžiagas, spalvas, detales, techninius sprendimus. Gavus naują objektą dažnai greitai susiformuoja pirminė vizija, kuri neretai sutampa su Vitos matymu. Tuomet kartu ją išgryniname ir paverčiame vientisu konceptu.

Minėjote, kad interjeras turi atspindėti ne tik funkcionalumą, bet ir menišką dvasią, dėl to netgi bendradarbiaujate su meno profesionalais. Kaip viena išskirtinė detalė – pavyzdžiui, senelių komoda ar paveikslas – gali padiktuoti viso modernaus interjero DNR?
VITA: Vienetinis baldas, daiktas ar meno kūrinys suteikia namams dvasios ir padeda atskleisti šeimininko identitetą. Esame turėjusios projektų, kurie prasidėjo būtent nuo meno kūrinių ir tinkamiausios vietos jiems atradimo – tokie interjerai įsimena ilgam.

Apie antikvaro tendencijas SKAITYKITE ČIA.
SIMONA: Prieš pradėdamos projektą visada stengiamės pažinti žmogų – jo gyvenimo būdą, poreikius ir estetiką. Kuriame taip, kad erdvė atspindėtų jį patį, o svarbios detalės – meno kūrinys, kolekcija ar hobis – natūraliai taptų interjero dalimi.
Taikliai pastebėjote, kad erdvės planavimas yra mokslas ir kartais užtenka pastumti sofą 20 cm, jog kambarys pradėtų „kvėpuoti“. Kokie tie nematomi erdvės dėsniai, veikiantys mūsų pasąmonę, kurių žmogus dažnai nepastebi, kol nepradeda gyventi?
VITA: Kad namai „kvėpuotų“, jie neturėtų tapti daiktų kaupimo vieta. Projektuodama visada galvoju ne tik apie tai, kiek tilps balde ar lentynoje, bet ir kaip tai atrodys bendroje erdvėje. Lentyna gali kurti kambario ritmą, tapti mažos galerijos dalimi ar vieta keliems svarbiems daiktams. Man labai svarbu palikti ir tuščios erdvės – ji leidžia kambariui nurimti ir išryškina tai, kas iš tiesų svarbu.


SIMONA: Vizualinis triukšmas mane labai veikia – per daug detalių neleidžia nei susikaupti, nei atsipalaiduoti. Todėl mūsų interjeruose natūraliai atsiranda daugiau tylos: mažiau dekoratyvumo, daugiau erdvės, medžiagiškumo ir aiškios struktūros. Tai – mūsų estetinio braižo dalis.
„Kam man dizaineris?“ – klausimas, kurį žmonės vis dar užduoda. Kokias tris klaidas dažniausiai matote namuose, kuriuos žmonės pradėjo įsirenginėti savarankiškai ir tik vėliau kreipėsi pagalbos?
VITA: Dažniausiai matau ne tiek klaidas, kiek per anksti priimtus sprendimus, kai dar nematomas visas vaizdas. Pirmiausia nukenčia erdvės planavimas – neįvertinami praėjimai, proporcijos, durų vietos ar baldų gabaritai. Dažnai bandoma perkelti ir „Pinterest“ ar kitur matytus sprendimus, neatsižvelgiant į konkretaus būsto ypatumus.



Antra klaida – kai kiekvienas daiktas renkamas atskirai. Sofa, šviestuvas ar plytelės gali būti gražūs savaime, bet kartu nebūtinai sukuria vientisą erdvę. Trečia – per vėlai prisimenami elektra ir apšvietimas. Dizainerio darbas ir yra visa tai pamatyti anksčiau, ne tik numatyti, kaip namai atrodys, bet ir kaip juose bus gyvenama kasdien.
Lietuvoje mes vis dar dažnai gyvename saugioje „pilkoje zonoje“, tačiau kai kurie jūsų interjerai išsiskiria drąsiais, žaidžiančiais spalviniais akcentais. Kaip realybėje atrodo tas „ledlaužio“ momentas, kai tenka išplėsti atsargaus lietuvio asmenines ribas neaukojant jaukumo?
VITA: Svarbiausia – išgirsti žmogų ir pajusti net tai, ko jis pats dar neįvardija. Tuomet galima parodyti daugiau galimybių, kaip namus padaryti savitesnius ir artimesnius jam pačiam. Spalva čia labai svarbi – ji kuria nuotaiką, charakterį ir keičia erdvės pojūtį. Kartais vieną šeimos narį tenka kiek padrąsinti, bet visada primenu: sienos spalva nėra sprendimas visam gyvenimui. Keičiamės mes, todėl natūralu, kad gali keistis ir namai.
Kalbant apie pačias naujausias interjero tendencijas, kokie sprendimai jums pačioms šiuo metu labiausiai patinka?
VITA: Man vis įdomesnės erdvės, kurios nėra iki galo „sustyguotos“ – jose jaučiasi žmogaus pasirinkimai, skirtingos istorijos, natūralus netobulumas. Nebūtinai sofa ir fotelis ar šviestuvai turi būti pora – kartais būtent nedidelis neatitikimas suteikia interjerui gyvybės. Svarbiausia saikas, kad liktų vietos ir akiai, ir minčiai.
SIMONA: Tendencijomis sąmoningai nesivadovaujame, nors jos kartais padeda drąsiau eksperimentuoti su spalvomis ar raštais. Vis dėlto mums svarbiausia tai, kas išlieka ilgiau už madą – natūralumas, autentiškos medžiagos ir tikrumas.
Visos nuotraukos asmeninio albumo.
Taip pat skaitykite:






