Namai retai tampa savais vien dėl gražiai parinktų spalvų, baldų ar tobulai suderintų medžiagų. Dažnai jų jaukumas atsiranda vėliau – kai ant stalo nugula mėgstama knyga, iš kelionės parvežtas daiktas, šeimos paveldėtas baldas ar kasdieniai ritualai, kurių neįmanoma iki galo suplanuoti vizualizacijoje. Būtent apie tai kalba „AKMIRA Studio“ įkūrėja, interjero dizainerė Akvilė Baronaitė, įsitikinusi, kad suplanuotas interjeras gali sukurti kryptį, ritmą ir estetinį pagrindą, tačiau namus galutinai pripildo juose gyvenantis žmogus.
„Projektą baigiu aš. Namus užbaigia gyvenimas“, – sako A. Baronaitė, kurios kūryboje tikslūs funkciniai sprendimai visada eina išvien su jautriu žmogaus pajautimu. Vienu iš jos kūrybinio braižo ženklų tampa ir specialiai konkrečiam interjerui tapomi paveikslai – jie gimsta dar projektavimo etape, vizualizacijose, o vėliau persikelia ant drobės ir tampa natūralia namų istorijos dalimi.
Su dizainere kalbamės apie dar vaikystėje atrastą pašaukimą, milimetrų ir emocijų dermę, drąsesnes spalvas, tapybą kaip interjero tąsą ir tai, kodėl gražūs namai dar nebūtinai yra savi bei jaukūs.
Taip pat skaitykite:
Akvile, minėjote, kad būdama vos 10 metų supratote, kad savo ateitį siesite su architektūra arba dizainu. Kaip pajautėte, kad tai jūsų kelias?
Kūryba mane lydėjo nuo vaikystės – piešiau, lankiau dailės mokyklą, o laisvalaikiu valandų valandas praleisdavau kurdama namus „The Sims“ žaidime. Tik vėliau supratau, kad mane labiausiai žavi ne pati erdvė, o gyvenimas joje – kaip joje judama, jaučiamasi ir kuriama kasdienybė.
Maždaug dešimties jau žinojau, kad savo ateitį noriu sieti su namų kūrimu, tik dar nežinojau, ar tai bus architektūra, ar interjero dizainas. Stebėdama namų statybas šeimoje supratau, kad mano vieta – interjeras. Iki šiol didžiausias įvertinimas yra akimirka, kai klientas pirmą kartą įžengia į savo įrengtus namus ir pasako: „Čia tikrai aš. Čia tikrai mano.“ Tada suprantu, kad pasirinkau teisingą kelią.
Iš prigimties esate tiksli. Ką jums reiškia tikslumas interjero dizaine ir kaip jis dera su perfekcionizmu, kūryba, intuicija bei žmogaus pajautimu?
Man svarbus kiekvienas centimetras – ergonomika, judėjimo trajektorijos, aukščiai ir atstumai. Geras interjeras prasideda nuo sprendimų, kurių gyventojas galbūt sąmoningai nepastebi, tačiau kasdien jaučia.
Vis dėlto ne mažiau svarbu suprasti kliento gyvenimo būdą, įpročius ir net tai, ko jis kartais nemoka įvardyti žodžiais. Dažnai sakau, kad geras interjeras prasideda nuo gebėjimo klausytis. Estetiką galima sukurti beveik kiekvienam, tačiau erdvę, kurioje žmogus atpažįsta save, – tik tada, kai vienodai svarbūs ir milimetrai, ir emocijos.
Jums artima moderni estetika ir japandi ramybė, tačiau esate užsiminusi apie simpatiją „mid-century modern“ stilistikai. Ar matote galimybių šiuos braižus derinti tarpusavyje? Ir ar Lietuvos gyventojai vis dar pernelyg dažnai renkasi saugius sprendimus, užuot drąsiau kūrę daugiau charakterio turinčius namus?
Moderni estetika ir japandi man artimi dėl ramybės, natūralumo bei ilgaamžiškumo, o „mid-century modern“ žavi proporcijomis, išraiškingais siluetais ir laikui nepavaldžiu dizainu. Stipriausios erdvės, mano akimis, gimsta ne renkantis vieną stilių, o atsakingai derinant skirtingus braižus.
Pastebiu, kad žmonės vis dažniau ieško savitumo, nors drąsesnių sprendimų dar prisibijoma. Tačiau charakteris nebūtinai reiškia ryškias spalvas ar ekstravaganciją – kartais pakanka vieno baldo, medžiagos ar netikėto silueto. Geriausi namai kuriami žmogui, o ne madai.
Viename jūsų kurtų interjerų gilūs vyšniniai tonai susitiko su travertinu, riešutmedžiu bei grafito detalėmis. Kada sodri spalva suteikia namams charakterio, o kada tai tampa greitai varginančiu sprendimu?
Spalva interjere niekada nėra atskiras sprendimas – ji yra visos erdvės dalis. Tas pats vyšninis tonas viename interjere gali sukurti jaukumo ir elegancijos pojūtį, o kitame atrodyti per sunkus. Viskas priklauso nuo natūralios šviesos, medžiagų, proporcijų ir bendros interjero idėjos.
Dažnai žmonės bijo sodresnių spalvų, nes mano, kad jos greitai pabos. Tačiau, mano patirtimi, pavargstama ne nuo spalvos, o nuo neapgalvotų sprendimų. Kai spalva atsiranda ne dėl mados, o todėl, kad tinka konkrečiai erdvei ir žmogui, ji ilgainiui nepraranda savo aktualumo.
Taip pat skaitykite:
Pastaruoju metu jūsų kūryboje atsiranda dar viena labai asmeniška kryptis – paveikslai, kuriuos kuriate specialiai konkrečiam interjerui. Tai lyg jūsų vizitinė kortelė. Ką jums tai reiškia ir kaip gimsta toks kūrinys?
Paveikslas mano projektuose nėra paskutinis dekoratyvus akcentas. Geriausiais atvejais jis tampa neatsiejama visos koncepcijos dalimi. Vienu metu supratau, kad ne visada galiu rasti tai, ką jau aiškiai matau savo galvoje.
Kadangi tapyba mane lydėjo gerokai anksčiau nei interjero dizainas, nustojau ieškoti kompromisų. Jei projektui reikia konkretaus kūrinio, sukuriu jį pati. Jis dažnai atsiranda dar vizualizacijose, todėl klientas nuo pat pradžių mato visą būsimo interjero viziją. Vėliau paveikslas persikelia ant drobės ir tampa natūralia namų dalimi. Tai ne papildoma paslauga, o galimybė sukurti vientisą istoriją, kurioje menas ir interjeras gimsta kartu.
Sakote, kad namai neturi būti užbaigti iki paskutinės smulkmenos, nes juos užpildys ten gyvenantys žmonės. Ką turite omenyje? Kaip realybėje atrodo tas lūžio momentas, kai sąmoningai atsitraukiate nuo projekto, palikdama erdvę paties kliento saviraiškai?
Didžiausia klaida būtų bandyti sukurti tobulus namus dar iki juose apsigyvenant žmogui. Interjeras nėra ekspozicija – tai gyva erdvė, kuri keičiasi kartu su tais, kurie joje gyvena. Mano darbas – sukurti estetiškai vientisą, funkcionalų ir ilgaamžį pagrindą, galintį priimti pokyčius neprarandant savo idėjos.
Mėgstamos knygos, kelionėse atrasti daiktai ar paveldėti baldai suteikia asmeniškumo ir paverčia erdvę tikrais namais. Projektą baigiu aš. Namus užbaigia gyvenimas.
Šių metų vasarį gimė „AKMIRA Studio“ – erdvė, per kurią šiandien pristatote savo projektus. Kokia buvo šios studijos atsiradimo pradžia ir kokią kryptį norite jai suteikti ateityje?
„AKMIRA Studio“ neatsirado per vieną dieną. Tai beveik ketverių metų kryptingo darbo, sukauptos patirties ir aiškios vizijos rezultatas. Norėjau sukurti studiją, kuri atspindėtų mano asmenines vertybes ir požiūrį į namų kūrimą – atsakingą, individualų ir orientuotą į žmogų. Pavadinimas „AKMIRA“ gimė iš mano vardo ir žodžio mira – žvilgsnio. Tikiu, kad geras interjeras prasideda nuo gebėjimo pamatyti daugiau nei tik erdvę.
Šiandien tai vieno žmogaus studija, tačiau ateityje matau ją augančią į kūrybišką komandą, kurią vienija tos pačios vertybės. Noriu, kad AKMIRA būtų vardas, kurį žmonės renkasi ne dėl stiliaus ar tendencijų, o dėl pasitikėjimo, kokybės ir jausmo, kad jų namai kuriami būtent jiems.
Nesivaikote trumpalaikių madų, tačiau pabandykite išvardinti keletą 2026 metų namų įrengimo sprendimų, kurie jums labiausiai patinka? O kas, jūsų nuomone, iš tendencijų po truputį pasitraukia?
Tendencijas seku nuolat – ne tam, kad jas aklai pritaikyčiau, o kad atsirinkčiau tai, kas turi potencialo išlikti. 2026 metais labiausiai džiugina sugrįžimas prie natūralių medžiagų, individualiai gaminamų baldų, sodresnių spalvų ir daugiau savitumo turinčių erdvių.
Kartu po truputį tolstame nuo sterilių pilkų interjerų, šalto minimalizmo ir sprendimų, kurtų pirmiausia tam, kad gerai atrodytų nuotraukose.
Visos nuotraukos interjero dizainerės.
