Birželis oficialiai atidaro vasaros sezoną, tačiau užuot mėgavęsi ramybe lauke, daugelis įsisuka į nesibaigiantį sodo tvarkymo maratoną, bandydami sukurti tobulą kiemo erdvę. Dažnai neapgalvotas kiemo planavimas ir skubėjimas viską sukontroliuoti, išrauti ar iš pagrindų pertvarkyti naujai įsigytą sklypą veda prie lemtingos klaidos – pamirštame, kad ši vieta turi tarnauti mūsų poilsiui, o impulsyviai nupjautam medžiui ataugti prireiks viso gyvenimo.
Mano Namai birželio mėnesio viešnia – želdynų dizainerė Indrė Aleliūnaitė-Kulbokė, profilio „Supa sodas“ kūrėja, pirmiausia siūlo sustoti ir tiesiog… atsipalaiduoti. Iškeisdama miesto šurmulį į ramią sodybą, ji pati pasirinko netradicinį kelią: pirmuosius metus visiškai nieko nekeitė ir tik stebėjo aplinką. Šiandien ekspertė drąsiai griauna „tobulo sodo“ stereotipus, vietoje varginančios tvarkos rinkdamasi gyvą, kvėpuojančią erdvę, kurioje darniai susijungia grafikos dizaino taisyklės, eksperimentiniai gėlynai ir natūralus gamtos ritmas.
Šiame giliame ir atvirame interviu kalbame apie tai, kodėl sodą reikia planuoti „iš vidaus į išorę“, kokias esmines klaidas daro naujakuriai ir kokios sodo tendencijos vyrauja 2026-aisiais.
– Indre, trumpai papasakok apie save. Kuo šiandien gyveni?
– Šiuo metu daugiausia gyvenu tarp kūrybos, augalų ir nuolatinio noro kuo daugiau gyvenimo perkelti į lauką. Konsultuoju klientus sklypo zonavimo, želdinimo ir kiemo erdvių kūrimo klausimais. Konsultacijų metu kartu ieškome ne greitų dekoratyvių sprendimų, o ilgalaikės sklypo struktūros ir charakterio, kuris atspindėtų pačius žmones bei jų santykį su aplinka.
Taip pat baiginėju želdynų dizaino ir tvaraus želdinimo studijas, todėl vis daugiau dėmesio skiriu tam, kaip kurti ne tik estetiškus, bet ir žmogui bei aplinkai jautrius kiemus. O kasdienybėje net paprastas pasivaikščiojimas dažnai baigiasi sustojimu apžiūrėti kažkieno gražiai suformuoto krūmo, įdomaus augalų derinio ar mintimis, kur dar savo kieme galėčiau „įtalpinti“ vieną medį.
– Tavo kelias į želdynus prasidėjo nuo sprendimo iškeisti miestą į gamtą. Kuris momentas tapo tuo tašku, kai supratai, kad tai – nebe pomėgis, o profesija?
– Ko gero, esminis suvokimas atėjo tada, kai supratau, jog gamta yra raktas į daugelį gyvenimo klausimų, o tai, kaip žmonės jaučiasi savo kieme, man tapo įdomu analizuoti ir kurti. Tuomet želdynai man nebeatrodė tik kaip estetika ar hobis – pradėjau matyti, kiek daug aplinka gali prisidėti prie žmonių kasdienybės, poilsio ir gyvenimo kokybės.
Šiandien mano klientai dažniausiai pasiskirsto į dvi grupes:
- Naujakuriai. Jiems padedu įsivertinti savo būsimus poreikius, suprasti, kaip vyksta gyvenimas gamtoje, kaip susikurti jaukią, praktišką ir jų gyvenimo būdui pritaikytą erdvę. Taip pat padedu susipažinti su augalų pasauliu ir nepasimesti tarp gausybės pasirinkimų.
- Patyrę sodininkai. Tai žmonės, jau turintys ilgus metus puoselėtus sodus, tačiau jaučiantys, kad erdvėse trūksta funkcionalumo, aiškumo ar naujo pojūčio. Kartais norisi atnaujinti želdynus, o kartais – tiesiog kitaip pamatyti savo kiemą ar sukurti naują vietą buvimui lauke. Tokiais atvejais padedu jautriai peržiūrėti tai, kas jau sukurta, ir dažnai tam net nereikia didelių investicijų – užtenka naujos struktūros, požiūrio ar kelių tikslių sprendimų.
– Esi ir grafikos, ir želdynų dizainerė. Įdomu, ar akis, įpratusi komponuoti vaizdą ekrane, sklypą mato kitaip nei agronomo ar sodininko žvilgsnis? Ko tave išmokė grafika, ką dabar pritaikai sode?
– Abi mano specialybės labai darniai susipina ir papildo viena kitą. Grafinis dizainas mane išmokė matyti kompoziciją, spalvų dermę ir balansą, o želdynų dizainas leido tai perkelti į gyvą, nuolat kintančią erdvę.
Kurdama želdynus, aš mąstau panašiai kaip dėliodama vizualinį identitetą – svarbu ritmas, struktūra, nuotaika ir detalės. Augalai man tampa kaip formos, tekstūros ir spalvos, iš kurių kuriama vientisa istorija. Todėl šios dvi sritys natūraliai susijungė į vieną – estetikos kūrimą tiek grafikoje, tiek aplinkoje.
– Įsigijai ne plyną sklypą, o sodybą su brandžiais medžiais, šiltnamiu, gyvatvore. Daug kas pultų viską pertvarkyti pagal save, o tu pasirinkai pirmus metus tiesiog stebėti ir nieko nekeisti. Ką tai davė?
– Stebėti apskritai yra labai naudinga! Visų pirma, reikia susipažinti su erdve, į kurią atėjai gyventi. Bent jau vienerius, o geriausia kelis metus pagyventi ir pajausti vadinamąją vietos dvasią (genius loci), tai yra unikalų vietos charakterį. Pamatyti, kas kur žydi, kas ką užstoja, kur dažniausiai vaikštai ir kur galėtų išsiminti takelis, kokie garsai, kvapai ir spalvos aplink. Kur kieme norisi būti ir yra jaukiausia.
Kuriant želdynus siekiama ne tik estetikos, bet ir jausmo, kad erdvė „priklauso“ tai vietai ir atrodo natūraliai joje gimusi. Labai džiaugiuosi, kad susilaikėme nuo drastiškų pokyčių, kartkartėmis sukirbėdavusių mintyse. Nupjauti ar nugriauti visada spėsi, bet va atsodinti, užauginti ar pastatyti pareikalaus žymiai daugiau energijos ir laiko.
Mano kiemo struktūrą sudaro daug brandžių medžių ir krūmų – pušys, eglės, kadagiai, obelys, įvairūs vaiskrūmiai, už kuriuos turiu būti dėkinga buvusiam sklypo šeimininkui.
Kai pabandai suvokti, kad kai kuriems didžiuliams medžiams užaugti reikia viso žmogaus gyvenimo, tiesiog pradedi kitaip vertinti laiką.
Gražiausios erdvės neatsiranda per vieną sezoną. Kai tai supranti, sodas tampa ne tik tavo kūriniu, bet ir tęstinumu – kažkieno pradėta istorija, kurią dabar gali puoselėti toliau.
– Ką augini savo kieme? Kaip atrodo tavo „žalieji augintiniai“?
– Gėlynai mano, sakyčiau, ne parodiniai, o darbiniai. Laikui bėgant jie tapo eksperimentų ir stebėjimo baze, nes tam, kad pažintum augalus, su jais reikia pagyventi. Tad kai kur yra lengvas „šakar-makar“, nes augalus man tiesiog reikia išsibandyti pačiai prieš siūlant juos klientams.
Po žiemos būnu pasiilgusi spalvų ir kvapų, todėl esu pasisodinusi gėlių, kurias galiu skinti ir pasimerkti namuose:
- Pavasarį. Narcizai, eleborai ir tulpės.
- Vasarą. Kvapnios rožės, katžolės, pūstatauriai, viendienės, flioksai, raganės ir kitokios puokštėms tinkančios gėlės.
- Vienmetės. Kartais pasisėju jų tam, kad priviliočiau daugiau vabzdžių į sodą ir suteikčiau spalvų, tarkime, daržui. Labai mėgstu kvapiuosius pelėžirnius!
– Kaip randi pusiausvyrą tarp „tvarkingo“ dizainerės sodo ir gyvo, savo ritmą turinčio kiemo?
– Labai teisingai pasakėte – sodas turi būti gyvas, kintantis ir unikalus, nes tai ne muziejus. Pusiausvyros ieškau tiesiog paleisdama kai kuriuos išankstinius nusistatymus apie tai, kad viskas visada turi atrodyti „tobulai“. Dažniausiai pasidarau generalinius apsitvarkymus, o visa kita – natūralus gyvenimas, kuris sode dažnai būna ganėtinai chaotiškas. Ir man atrodo, kad būtent tas gyvumas suteikia erdvei charakterį.
Vertinu sezoniškumą ir natūralų kitimą.
Kartais nužydėję augalai, savaiminukai ar šiek tiek natūralaus laukiniškumo atrodo daug gražiau nei visiškai sukontroliuotas vaizdas.
Man svarbu, kad kiemas būtų ne tik estetiškas, bet ir „kvėpuojantis“ – kad jame jaustųsi gyvenimas, metų laikai ir žmogaus buvimas.
Planavimas „iš vidaus į išorę“: 4 esminės sklypo zonos
– Vienas tavo principų – gėlynus dėlioti pagal tai, kas matoma pro konkretų langą: virtuvės, svetainės, įvažiuojant į kiemą. Papasakok, kaip praktiškai planuoji sodą „iš vidaus į išorę“?
– Pro langą gali matytis tokia sklypo zona, kurią norėsis susikurti lyg kintantį gamtos paveikslą. Pavyzdžiui, gal tai langas virtuvėje, pro kurį nuolat žiūrite ruošdami maistą ar plaudami indus. O gal tai vaizdas, matomas pro svetainės langą sėdint ant sofos ar nuo valgomojo stalo.
Kartais per langą matosi tai, ką reikėtų maskuoti – kaimynų langas, šiukšlių konteineriai ar tolumoje esanti elektros skydinė.
Todėl kuriant sodą svarbu iš vidaus susipažinti su matoma aplinka.
Toks funkcinis zonavimas leidžia erdvę suskirstyti į keturias aiškias zonas:
- Reprezentacinė zona. Matoma tik įvažiavus ir ji formuoja pirmą įspūdį atvykus į erdvę. Žiūrint per namų langus, automobilius ko gero norėtųsi netgi pridengti.
- Gyvenamoji zona. Pagrindinė kasdienio buvimo lauke erdvė: terasa, poilsio vietos, valgymo ar bendravimo zonos. Ji kuriama komfortui, jaukumui ir poilsiui.
- Ūkinė zona. Praktinė sklypo dalis, skirta kasdieniams buities poreikiams: sandėliavimui, šiltnamiui, daržui, kompostui ar technikai. Dažniausiai ji atskiriama nuo pagrindinių poilsio erdvių.
- Apsauginė zona. Želdinių ar kitų elementų formuojama sklypo dalis, kuri suteikia privatumą, apsaugo nuo vėjo, triukšmo ar nepageidaujamų vaizdų. Čia dažnai naudojamos gyvatvorės, medžių juostos ar tankesni želdiniai.
– Tikiu, dažnai sulauki klausimų apie kiemo ir sodo kūrimą. Ko sekėjai ar klientai dažniausiai klausia, kokių patarimų prašo?
– Dažniausiai žmonės klausia ne tik, kokius augalus rinktis, bet apskritai – nuo ko pradėti kuriant savo sklypą, kaip susidėlioti erdves ir nepasimesti tarp visų idėjų. Pastebiu, kad daugeliui trūksta ne informacijos, o aiškumo: kur turėtų būti poilsio zona, kaip suplanuoti privatumą, ką sodinti dabar, o ką palikti ateičiai, kad sklypas būtų ne tik jaukus, bet ir patogus gyventi kasdien.
Man labai artimas toks „kiemo kuratoriaus“ vaidmuo – padėti žmonėms pamatyti savo erdvės potencialą, sudėlioti struktūrą, nuotaiką ir funkciją taip, kad sklypas natūraliai prisitaikytų prie jų gyvenimo būdo. Galiausiai gražiausi kiemai man yra tie, kuriuose žmonės iš tikrųjų nori būti – kai kiekvienas šeimos narys randa ką ten veikti ir turi savo kampelį.
Birželio taisyklė ir 2026-ųjų sodo tendencijos
– Kokie darbai sode laukia būtent birželį ir ko šiuo metu svarbu nepamiršti?
– Birželis, man atrodo, yra ne tik darbų sode metas, bet ir priminimas pagaliau tuo sodu gyventi. Dažniausiai žmonės taip įsisuka į „reikia dar pasodinti, ravėti, sutvarkyti“, kad pamiršta svarbiausią – būti lauke.
Jeigu jūsų kieme dar nėra pavėsio, nebūtina laukti, kol užaugs medžiai – kartais užtenka paprasto stogelio, skėčio ar nedidelės terasos, kuri iškart pakviečia ten leisti laiką. Net paprasčiausia kėdė su rytine kava gali tapti santykio su savo kiemu pradžia.
O jei darbai spaudžia – išsineškite kompiuterį į lauką ir susikurkite mini biurą po atviru dangumi. Man atrodo, kad vasarą svarbiausia savo laiką lauke paversti prioritetu.
– Ir pabaigai – kokias 2026-ųjų želdynų ir sodų tendencijas pastebi? Kas Lietuvos soduose šiandien keičiasi labiausiai?
– Man atrodo, kad sodai vis mažiau kuriami kaip reprezentacinė demonstracija ir vis labiau – kaip gyvenimo būdo erdvė. Daug dėmesio skiriama pavėsiui, poilsio vietoms, vandens garsui, natūralioms medžiagoms, net mažiems kasdieniams ritualams – rytinei kavai, skaitymui, vakarui sode. Tai jau nebe sodas, kuriuo tik grožimasi pro langą, o erdvė, kurioje norisi būti. Ir, man atrodo, būtent tame slypi šiuolaikinio sodo grožis – ne tobulybėje, o santykyje su žmogumi ir gamta.
Taip pat labai ryški natūralistinio želdinimo kryptis:
- Natūralistinis vaizdas. Populiarėja intensyvios priežiūros nereikalaujantys daugiamečiai augalai, dekoratyvinės žolės, laisvesnės kompozicijos ir mažiau griežtai kontroliuojamų formų. Žmonės vis dažniau ieško gyvos, sezonus atspindinčios aplinkos.
- Tvarus želdinimas. Auga noras rinktis ilgaamžius augalus, palikti vietos biologinei įvairovei. Turint daug erdvės, madinga pjauti tik takelius ar poilsio zonas, o likusią dalį palikti augti ir žydėti natūraliai, taip pat mažinti vejos plotus.
- Gyvenimo ritmas. Keičiasi požiūris į patį kiemą: jis tampa ne statuso simboliu, o asmeniška erdve, pritaikyta konkretaus žmogaus gyvenimo ritmui.
