Rugsėjį kriaušės soduose atrodo vis patraukliau – vaisiai stambūs, pradeda keisti spalvą, o po medžiais kartais jau galima rasti pirmųjų nukritusių kriaušių. Tačiau nuspręsti, kada jas skinti žiemai, nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti. Viena dažniausių klaidų – laukti, kol kriaušės ant medžio taps visiškai minkštos, geltonos ir tinkamos valgyti. Jeigu vaisius norima išlaikyti ilgiau, elgtis reikėtų priešingai: dauguma europinių kriaušių skinamos jau subrendusios, tačiau dar tvirtos, o galutinai sunokti paliekamos po derliaus nuėmimo. Ant medžio visiškai sunokusios kriaušės paprastai laikosi gerokai trumpiau, jų minkštimas gali tapti rupus, miltingas, o vidus pradėti gesti dar tuomet, kai iš išorės vaisius atrodo visai gražus.
Kada paprastai skinamos žieminės kriaušės?
Tikslios datos, kuri tiktų kiekvienam sodui ir kiekvienai veislei, nėra. Kriaušių brandos laiką lemia veislė, pavasario pradžia, žydėjimo laikas, vasaros temperatūra, drėgmė, saulės kiekis ir konkrečios vietos mikroklimatas. Kaip bendrą orientyrą galima laikyti tai, kad daugelis vėlyvesnių ir žieminių veislių derlių pasiekia rugsėjį arba rugsėjo–spalio laikotarpiu. Pavyzdžiui, ‘Bosc’ tipo kriaušės paprastai skinamos rugsėjį, o ‘Concorde’, ‘Anjou’ ir kai kurios kitos vėlyvos veislės – rugsėjo–spalio mėnesiais. Todėl kalendorius gali būti tik atspirties taškas – svarbiau stebėti pačius vaisius.
Jeigu viena veislė praėjusiais metais buvo skinama, tarkime, rugsėjo pabaigoje, tai dar nereiškia, kad ir šiemet reikės laukti tos pačios datos. Po ankstyvo ir šilto pavasario derlius gali subręsti greičiau, o po vėsesnio sezono – vėliau. Būtent todėl patyrę sodininkai vertina ne vien datą, bet kelis brandos požymius vienu metu.
Pats paprasčiausias testas – kilstelėkite kriaušę
Vienas praktiškiausių būdų patikrinti, ar kriaušę jau galima skinti, nereikalauja jokių prietaisų. Vaisių švelniai apimkite delnu ir kilstelėkite iš įprastos vertikalios padėties beveik horizontaliai, truputį pasukdami. Subrendusi daugelio veislių kriaušė nuo šakelės atsiskiria gana lengvai. Jeigu vaisių reikia stipriai plėšti ar traukti žemyn, tikėtina, kad derliui dar verta duoti šiek tiek laiko. Traukti kriaušių jėga nereikėtų ir dėl kitos priežasties – galima pažeisti trumpą vaisinę šakelę, ant kurios formuosis būsimi žiediniai pumpurai.
Vis dėlto šio testo nereikėtų laikyti absoliučiu. Kai kurios veislės nuo šakelės atsiskiria sunkiau net ir subrendusios, todėl geriausia kartu stebėti odelės spalvą, sėklas ir paties vaisiaus išvaizdą.
Stebėkite, kaip keičiasi kriaušės spalva
Bręstant daugelio žalių kriaušių odelės atspalvis ima keistis iš sodriai tamsiai žalio į šviesesnį žalią, kartais – gelsvai žalią. Odelė gali atrodyti lygesnė, įgauti šiek tiek vaškinį paviršių. Kai kurių veislių vaisių taškeliai taip pat patamsėja. Tačiau vien spalva pasikliauti nereikėtų – yra veislių, kurių išorinis atspalvis prieš derliaus nuėmimą pasikeičia labai nežymiai.
Kur kas patikimesnį atsakymą gali duoti perpjauta viena bandomoji kriaušė. Bręstant vaisiui minkštimas tampa šviesesnis, o sėklos – rudos. Jeigu jos dar visiškai baltos ar labai šviesios, dažniausiai verta palaukti. Vis dėlto laikymui skirta kriaušė neturi būti minkšta – tvirtumas šiuo atveju yra privalumas, o ne ženklas, kad vaisius dar būtinai neprinokęs.
Kodėl kriaušių nereikėtų nokinti ant medžio?
Tai vienas svarbiausių skirtumų tarp kriaušių ir daugelio kitų vaisių. Dauguma europinių kriaušių geriausią tekstūrą ir skonį įgauna tuomet, kai nuo medžio skinamos dar tvirtos, o sunoksta jau po derliaus nuėmimo. Per ilgai ant medžio palikto vaisiaus vidus gali pradėti minkštėti anksčiau nei išorė. Tuomet kriaušė atrodo graži, tačiau ją perpjovus minkštimas gali būti rupus, miltingas ar net pradėjęs gesti.
Dėl šios priežasties žieminiam laikymui geriau kriaušes nuskinti šiek tiek anksčiau negu per vėlai. Kita vertus, visiškai nesubrendusių vaisių taip pat skinti neverta – per anksti nuskintos kriaušės sandėliuojamos gali vysti, raukšlėtis ir taip ir neįgauti gero veislei būdingo skonio. Geriausias momentas yra tarpinė būsena: vaisius jau pasiekęs jam būdingą dydį, sėklos pradėjusios ruduoti, kriaušė lengviau atsiskiria nuo šakelės, bet jos minkštimas vis dar tvirtas.
Nukritusios kriaušės dar nereiškia, kad laikas skinti visą medį
Pamačius kelias kriaušes po medžiu gali kilti noras kuo greičiau nuimti visą derlių. Tačiau, priešingai nei obelų atveju, vaisių kritimas nėra pats patikimiausias kriaušių brandos rodiklis. Vaisiai gali nukristi dėl vėjo, kenkėjų, pažeidimų ar kitų priežasčių. Todėl geriau paimti kelias kriaušes iš skirtingų medžio vietų, patikrinti, kaip jos atsiskiria nuo šakų, įvertinti spalvą ir perpjauti vieną vaisių.
Taip pat svarbu žinoti, kad vaisiai viename medyje nebūtinai subręsta visiškai vienu metu. Saulėtoje lajos pusėje augančios kriaušės gali būti kiek pažengusios labiau nei esančios lajos viduje. Nedideliame sode todėl visai nebūtina viso medžio nuskinti per vieną dieną.
Kaip skinti kriaušes, kad jos išsilaikytų kuo ilgiau?
Ilgam laikymui skirtas kriaušes reikėtų rinkti itin atsargiai. Jas geriau suimti visu delnu, o ne spausti pirštų galiukais. Vaisius lengvai kilstelimas ir pasukamas – jei jis subrendęs, turėtų atsiskirti kartu su koteliu. Kriaušės labai jautrios sumušimams, o net nedidelė tamsi dėmelė po kelių savaičių sandėliavimo gali tapti gedimo židiniu.
Dėl tos pačios priežasties derliaus nereikėtų mėtyti į kibirą, pilti iš vienos dėžės į kitą ar krauti labai storu sluoksniu. Žiemai geriausiai tinka sveiki, nepažeisti vaisiai su koteliais. Kriaušes su įtrūkimais, vabzdžių pažeidimais, sumušimais ar kitomis dėmėmis geriau atidėti greitam valgymui, kepiniams, uogienėms ar kitiems konservams.
Ar prieš laikymą kriaušes reikia palaikyti šaltai?
Daugeliui žieminių europinių kriaušių šaltas laikotarpis yra ne tik būdas ilgiau išsaugoti derlių – jis padeda vaisiams vėliau normaliai sunokti. Priklausomai nuo veislės, tokio šalčio periodo trukmė gali siekti nuo kelių savaičių iki maždaug dviejų mėnesių. Pavyzdžiui, kai kurioms ‘Comice’ ar ‘Forelle’ tipo kriaušėms rekomenduojamas maždaug mėnesio šaltas laikymas, o ‘Anjou’ tipo veislėms gali reikėti gerokai ilgesnio periodo.
Tai paaiškina ir dažną situaciją, kai ką tik nuo medžio nuskinta žieminė kriaušė atrodo kieta, ne itin aromatinga ir net šiek tiek „žalia“. Tai nebūtinai reiškia, kad ji nuskinta netinkamu metu. Dalis veislių savo tikrąjį aromatą ir minkštą tekstūrą išvysto tik po laikymo vėsiai ir vėlesnio nokinimo kambario temperatūroje.
Kur laikyti kriaušes per žiemą?
Kriaušėms reikia kuo vėsesnės, tačiau neužšąlančios vietos. Profesionaliai vaisiai laikomi maždaug 0–4 °C temperatūroje ir gana drėgnoje aplinkoje. Namų sąlygomis tam gali tikti šaldytuvas, tinkamai vėsus rūsys ar kita stabili, šalta patalpa. Kuo greičiau po skynimo vaisiai atvėsinami, tuo didesnė tikimybė, kad jų laikymo laikas bus ilgesnis.
Svarbu ne tik temperatūra, bet ir drėgmė. Labai sausoje patalpoje kriaušės gali pradėti raukšlėtis ir prarasti sultingumą. Jas galima sudėti į negilias dėžes vienu ar keliais sluoksniais, tačiau vaisių nereikėtų smarkiai suspausti. Derlių pravartu reguliariai apžiūrėti – vos pastebėjus minkštėjančią ar gendančią kriaušę, ją reikia pašalinti, kad gedimas neplistų į šalia esančius vaisius.
Tinkamomis sąlygomis kai kurios žieminės kriaušių veislės šaltai gali išsilaikyti kelis mėnesius, tačiau realus laikymo laikas labai priklauso nuo veislės, vaisių brandos skynimo metu ir laikymo sąlygų. Vėlyvos veislės paprastai laikosi ilgiau už vasarines.
Kaip kriaušes sunokinti po laikymo?
Kriaušių nereikia laikyti šaltai iki pat tos akimirkos, kai norite jas valgyti. Iš šaldymo vietos išimkite tik tiek vaisių, kiek planuojate suvartoti artimiausiomis dienomis, ir palaikykite juos kambario temperatūroje. Priklausomai nuo veislės ir ankstesnio laikymo, sunokimas gali užtrukti nuo kelių dienų iki maždaug savaitės ar ilgiau.
Kriaušės sunokimą geriausia tikrinti ne spaudžiant plačiausią jos dalį, o labai švelniai paspaudžiant minkštimą ties koteliu, vadinamojoje „kaklelio“ srityje. Jei ten vaisius pradeda šiek tiek pasiduoti spaudimui ir atsiranda būdingas kriaušės aromatas, ją jau galima valgyti. Jeigu minkšta tampa visa kriaušė, dažnai tai reiškia, kad optimalus momentas jau praeina.
Didžiausia klaida – laukti geltonų ir minkštų kriaušių
Jeigu derlių ketinate suvalgyti tą pačią dieną, minkšta ir kvapni kriaušė yra būtent tai, ko norisi. Tačiau žieminiam laikymui kriterijai visai kitokie. Kriaušė turėtų būti visiškai susiformavusi, lengviau atsiskirti nuo šakelės, jos sėklos turėtų būti parudavusios, o ryškiai žalias odelės atspalvis – pradėjęs šviesėti. Pats vaisius tuo metu turi likti tvirtas.
Todėl trumpiausias atsakymas į klausimą, kada skinti kriaušes žiemai, būtų toks: skinkite jas tada, kai jos jau subrendusios, bet dar neprinokusios valgyti. Vėlyvoms veislėms šis momentas dažniausiai ateina rudenį, tačiau daug svarbiau už konkrečią kalendoriaus datą stebėti paties vaisiaus požymius. Tinkamu metu nuskintas ir atsargiai laikomas derlius ne tik išsilaikys ilgiau – po kelių savaičių ar mėnesių kriaušės galės būti net aromatingesnės ir gardesnės nei ką tik nuskintos nuo medžio.
