Pabundate ryte, o galūnė atrodo tarsi medinė. „Tikriausiai nepatogiai miegojau“, – pagalvojate. Po kelių dienų šis nemalonus rankos tirpimas praeina, ir jūs grįžtate prie įprasto ritmo, viską nurašydami stresui ar nuolatiniam pervargimui darbe. Tačiau būtent taip klastingai pasireiškia pirmieji išsėtinės sklerozės simptomai. Tai liga, kuri smogia ne senyvame amžiuje, kaip daugelis klaidingai įsivaizduoja, o pačiame jaunystės žydėjime, kai mažiausiai to tikimės.
Nors Lietuva patenka į didesnio sergamumo zoną Europoje, diagnozės paieškos kartais trunka metų metus. Kodėl mes taip dažnai ignoruojame savo kūno signalus ir ką privalu žinoti apie šią autoimuninę ligą?
Klastinga tyla: kodėl liga pasislepia?
Viena iš pačių klastingiausių išsėtinės sklerozės savybių – jos gebėjimas „žaisti slėpynių“. Gydytoja neurologė doc. dr. Rasa Kizlaitienė pabrėžia, kad ligos pradžioje atsiradę negalavimai gali tiesiog imti ir savaime išnykti net be jokio gydymo.
„Simptomai gali tęstis savaitę, dvi ar ilgiau ir vėliau visiškai išnykti. Dėl to žmonės dažnai nusprendžia, kad nieko rimto nenutiko, simptomus priskiria stresui, nuovargiui ar pervargimui ir į gydytojus nesikreipia. Kartais liga taip nepastebėta gali progresuoti daugelį metų“, – įspėja dr. R. Kizlaitienė.
Gydytoja neurologė doc. dr. Rasa Kizlaitienė / Pranešimo aut. nuotr.
Dažniausiai šie ankstyvieji signalai aplanko jaunus žmones, kurie, jausdamiesi stiprūs ir sveiki, nėra linkę smulkių kūno siunčiamų klaidų vertinti rimtai.
Specialistai išskiria šiuos pagrindinius pavojaus signalus:
Silpnumas. Pradeda nepaaiškinamai silpti ranka arba koja, einant netikėtai kliūva pėda.
Jutimai. Jaučiamas galūnių dilgčiojimas arba keistas jausmas, tarsi viską liestumėte per vatą.
Rega. Pasireiškia regos sutrikimai viena akimi, skausmas ją judinant, susiaurėjęs akiplotis ar matymo iškritimai.
Pusiausvyra. Kamuoja staigūs koordinacijos sutrikimai ar galvos svaigimas.
Rankos tirpimas / Shutterstock
Mitai, kuriais vis dar tikime
Išgirdę žodį „sklerozė“, daugelis iškart pagalvoja apie senelius, pamirštančius, kur padėjo akinius. Tačiau tai – didžiulis mitas. Išsėtinė sklerozė neturi nieko bendro su ateroskleroze ar senatvine demencija.
Tai nėra atminties blogėjimo liga. Iš tikrųjų tai autoimuninė centrinės nervų sistemos būklė. Jos metu paties žmogaus imuninė sistema „suklysta“ ir pradeda pulti bei pažeisti smegenų ląstelių, neuronų apsauginį sluoksnį – mielino apvalkalą. Priklausomai nuo to, kurioje galvos ar nugaros smegenų vietoje susiformuoja šie pažeidimai, tokie ir būna paciento patiriami neurologiniai sutrikimai.
Geografinė loterija: kodėl mūsų regionas pažeidžiamesnis?
Nors tiesiogiai liga nėra paveldima, genetinis polinkis susipina su aplinkos veiksniais. Gyvename šiauriniame regione, kur saulė mus lepina retai, todėl vitamino D trūkumas čia – kone epideminio masto.
Neurologė atkreipia dėmesį, kad vitaminas D svarbus toli gražu ne tik kaulams. Jis aktyviai dalyvauja imuninės sistemos reguliacijoje. Kai jo trūksta, organizme gali aktyviau vykti uždegiminiai procesai, lemiantys spartesnį nervų sistemos pažeidimą. Prie šios rizikos taip pat prisideda rūkymas, nutukimas ir net tam tikri persirgti virusai.
Diagnozė nebėra nuosprendis gyvenimui
Prieš kelis dešimtmečius išsėtinės sklerozės diagnozė skambėjo gąsdinančiai, tačiau šiandien medicinos pažanga piešia visai kitokį vaizdą.
Šiuolaikiniai medikamentai leidžia efektyviai stabdyti ligos progresavimą ir retinti paūmėjimus. Šiandien kalbame nebe apie neišvengiamą negalią, o apie realią galimybę ilgus metus išlaikyti puikią gyvenimo kokybę ir darbingumą.
Pastebėjus atsiradusius neįprastus neurologinius simptomus, svarbiausia – neatidėlioti gydytojo konsultacijos. Laiku atlikti tyrimai leidžia arba atmesti ligą, arba ją diagnozuoti ir pradėti efektyvų gydymą kuo anksčiau. Sustoti, įsiklausyti į savo kūną ir pasitikrinti – tai geriausia investicija į savo ateitį.
