„Kodėl ir Lietuvoje reikia universalaus dizaino? Nes tai yra pagarba visiems ir kiekvienam, – sako Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras. – Kita vertus, skaičiuojantieji greitai suvokia, kad tokia pagarba yra dar ir naudinga, ji apsimoka.“
Žmonės yra skirtingi: skiriasi amžius, ūgis, kūno sudėjimas, fizinės jėgos, gyvenimo būdas, tad skiriasi ir visuomenės narių poreikiai. Dar daugiau, jie keičiasi, priklausomai nuo amžiaus, situacijos. Tačiau, kaip pastebi prof. Marius Šaliamoras, ir aplinka, ir pastatai, įvairūs statiniai projektuojami, statomi, įrenginėjami taip, tarsi visuomenę sudarytų tik vadinamieji normalūs žmonės: sveiki, neturintys jokių judėjimo ir kitų negalių, nestumiantys vaikų vežimėlių, netempiantys pirkinių krepšių ar lagaminų. Ir jie visi yra darbingo amžiaus, niekada nesenstantys, dargi niekada nesergantys.
Eurostato duomenimis, vidutinė Europos Sąjungos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, o gimstamumas mažėja. Prognozuojama, kad artimiausiais dešimtmečiais vyresniojo amžiaus žmonių dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, labai padidės. Dėl to padidės našta darbingo amžiaus žmonėms, nes jie turės padengti socialines išlaidas, kad senėjanti visuomenė galėtų naudotis įvairiomis paslaugomis, skelbia Eurostatas. Dalis visuomenės turi įvairaus pobūdžio negalių, daliai reikia specialios priežiūros. Tačiau laikinų sutrikimų patiria kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Taigi žmonės yra visokie, įvairaus amžiaus, skirtingų poreikių, tačiau jiems visiems reikia funkcionalios aplinkos, kuri ne trukdytų, o leistų patogiai gyventi, ilgai būti nepriklausomiems nuo kitų pagalbos.
„Tinkamai sutvarkius aplinką, pritaikius ją taip, kad visiems būtų patogu naudotis, paslaugų vartotojų ratą galima padidinti apie 40 proc., o, pavyzdžiui, turizmą – apie 20 procentų“, – sako prof. M. Šaliamoras, pastebėdamas, kad efektyviausia pasiekti rezultatą – yra susitarti visuomenei ir specialistams.
Septyniukė, kuri gyvenimą daro paprastesniu, o aplinką – draugiška
„Tvarioji architektūra (sustainable architecture, angl. k.), paprastai kalbant, yra išmintinga architektūra, kuri tausoja resursus, tausoja aplinką, – sako prof. M. Šaliamoras. – Kompleksiniai urbanistiniai, architektūriniai, estetiniai, funkciniai, technologiniai, konstruktyviniai ir ekologiški sprendimai, sutelkti į vientisas ilgalaikio naudojimo struktūras ir sistemas, gali būti vadinami tvaria architektūra, jeigu visa tai įgyvendinama su padidintu dėmesiu žmogui ir jo poreikiams.“
Tokios architektūros kūrimo pagrindiniu metodu gali būti projektavimo visiems arba universalaus dizaino principas. Projektavimo visiems arba universalaus dizaino metodui būdingi septyni principai.
Pirmiausia – visiems visuomenės nariams suteikiamos vienodos galimybės naudotis aplinka, įranga ir gaminiais, projektavimo sprendimai turi tikti visiems. Antrasis principas – platus ir lankstus pritaikomumas, kaip, pavyzdžiui, apšvietimas ar darbo vieta įrengta taip, kad tinka tiek dešiniarankiams, tiek kairiarankiams; rankenos, baldai tinka ir suaugusiems, ir vaikams ir pan.
„Dar vienas iš principų nurodo, kad eiti, lipti, atidaryti – tai yra naudotis įranga, įrankiais, – turi būti lengva, naudojant tik minimaliai fizinių jėgų, – vardija prof. M. Šaliamoras. – Nevalia pamiršti, kad įranga turi būti patogi visiems, o projektavimo sprendiniai – ne tik logiški ir lengvai, intuityviai suprantami, bet ir gražūs. Dar vienas iš universalaus dizaino principų kalba apie traumų ir rizikos prevenciją, o objektai, erdvės ir funkcijos turi būti prieinamos ne daliai visuomenės, o visiems.“
Projektas – ne dėl projekto, o dėl žmogaus
Projektavimas visiems didina vartotojų ratą, gerina viešųjų erdvių ir patalpų kokybę, komercijos galimybes. Tai, akcentuoja profesorius, verčia projektuoti ir statyti ne dėl projektavimo ir statymo, tai verčia suvokti žmogaus poreikius ir daryti taip, kad šie poreikiai būtų patenkinti.
„Kaip tai padaryti? Reikia taikytis prie silpniausios visuomenės grandies: kas tinka silpniausiam, tiks ir stipriam, – sako prof. M. Šaliamoras. – Papildomų sunkumų, orientuojantis aplinkoje, naudojantis įranga, judant turi, pavyzdžiui, turistai, užsienio svečiai, keliautojai, dviratininkai ir kitą sportinę įrangą naudojantys žmonės, judėjimo, klausos, regėjimo negalią turintys žmonės. Su sunkumais susiduria ir tėvai, stumiantys vaikų vežimėlius, besilaukiančios moterys, žmonės su nešuliais, netgi moterys su aukštakulniais.“
Kaip vieną iš pavyzdžių, kai nepaisoma visuomenės poreikių, Architektūros katedros prof. M. Šaliamoras mini naujai rekonstruotą taką į Bernardinų sodą (Sereikiškių parką). Akmenuotas grindinys yra sunkiai įveikiamas tiek tėvams su vaikų vežimėliais, tiek garbaus amžiaus žmonėms, tuolab – su vaikštynėmis, lazdelėmis, riedučiais, dviratukais ir dviračiais, neįgaliųjų vežimėliais, aukštakulnius avinčioms moterims.
Kaip renovacijos revoliuciją atsukti į žmogų?
Kaip pastebi profesorius, apie gyvenimo kokybę mažai arba visai nekalbama ir renovuojant daugiabučius. Paprastai žmonės įtikinėjami lyginat energijos naudojimo rodiklius iki renovacijos ir po jos.
„Renovacijos kaina gyventojams siekia apie 400–900 tūkst. eurų. Tai eksploatacijos sąnaudas mažina 30–50 procentų, o gyvenimo kokybę gerina tik apie 10 procentų, – skaičiuoja prof. M. Šaliamoras, pastebėdamas, kad energinė revoliucija socialinių problemų nesprendžia. – Visai kas kita – kompleksinė renovacija, kai dėmesys skiriamas žmogui. Šiuo atveju kaina gyventojams yra 0–400 tūkst. eurų, eksploatacijos sąnaudos mažėja perpus. O svarbiausia – gyvenimo kokybė gerėja 90 proc., sprendžiamos socialinės problemos.“
