Kūčios be šio patiekalo daugeliui lietuvių atrodo tiesiog neįsivaizduojamos. Jis stovi beveik ant kiekvieno šventinio stalo – nuo kaimo sodybų iki miesto butų. Tačiau kulinarijos specialistai ir šeimininkės, turinčios ilgametę patirtį, sutaria dėl vieno: beveik visi jį ruošia neteisingai.
Silkė – Kūčių stalo karalienė, kurią dažnai sugadiname patys
Silkė per Kūčias tampa tikru išbandymu. Atrodo, kas čia sudėtingo – supjaustei, įdėjai svogūnų, užpylei aliejumi ir viskas. Tačiau būtent čia ir slypi didžiausia klaida, kuri sugadina skonį.
Pagrindinė klaida – per sūri silkė
Didžioji dalis žmonių nepakankamai išmirko silkę arba apskritai to nedaro, manydami, kad „taip ir turi būti“. Rezultatas – patiekalas, kuris:
- užgožia visus kitus skonius,
- verčia gerti daugiau vandens,
- tampa sunkus ir nemalonus skrandžiui.
Silkė neturi būti sūri. Ji turi būti subalansuota.
Kiek laiko iš tikrųjų reikia mirkyti silkę?
Tai priklauso nuo jos sūrumo, bet specialistai rekomenduoja:
- Labai sūri silkė: 6–12 val., keičiant vandenį kas 2–3 val.
- Vidutinio sūrumo: 3–5 val.
- Lengvai sūdyta: 1–2 val.
Dar viena dažna klaida – mirkyti tik vandenyje. Jei norite švelnesnio skonio, pusę vandens pakeiskite pienu – tai senas, bet labai veiksmingas triukas.
Antroji klaida – per daug svogūnų
Svogūnai puikiai dera su silke, bet jų perteklius:
- užgožia žuvies skonį,
- suteikia aštrumo, kuris Kūčių vakarą dažnai būna per stiprus.
Patarimas: svogūnus užpilkite karštu vandeniu 5 minutėms arba lengvai pamirkykite acte su žiupsneliu cukraus – skonis taps švelnesnis.
Trečioji klaida – netinkamas aliejus
Rafinuotas saulėgrąžų aliejus dažnai pasirenkamas „iš įpročio“, tačiau jis:
- neturi skonio,
- nepapildo patiekalo.
Kur kas geresnis pasirinkimas – nerafinuotas rapsų arba švelnus alyvuogių aliejus. Jo reikia visai nedaug.
Kaip paruošti silkę TAIP, kaip turėtų būti per Kūčias?
- Gerai išmirkyta, bet ne „be skonio“
- Su saikingai paruoštais svogūnais
- Be perteklinių prieskonių
- Palikta pastovėti bent 2–3 valandas, kad skoniai susijungtų
Tik tada silkė tampa tuo, kuo turėtų būti – subtiliu, lengvu, šventiniu patiekalu, o ne sūriu užkandžiu, kurį valgome „nes reikia“.
