Visuomenėje gajus mitas, kad cukrinis diabetas – tai tiesiog liga, kuriai kontroliuoti pakanka atsisakyti saldumynų ir reguliariai gerti vaistus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad realybė yra gerokai tamsesnė ir sudėtingesnė. Tai visą parą trunkantis, alinantis procesas, reikalaujantis nuolatinio stebėjimo.
Pasak medikų, didžiausi iššūkiai pacientams kyla ne tik dėl pačios ligos, bet ir dėl emocinio išsekimo, klaidingų mitybos įpročių ar tyliai, ypač naktį, sėlinančių pavojų.
180 sprendimų per dieną ir „diabeto perdegimas“
„Cukrinis diabetas nėra tiesiog liga – tai nuolatinis gyvenimo būdo „vadybininkas“, dirbantis be jokių išeiginių. Sergantis žmogus per dieną priima apie 180 papildomų sprendimų, susijusių su sveikata“, – šokiruojančią statistiką atskleidžia gydytoja Ina Šapranauskienė, bendrovės „Roche“ medicinos plėtros ir prieigos vadovė.
Pasak jos, kiekvienas maisto kąsnis, fizinis krūvis, streso lygis ar net miego trukmė reikalauja prognozuoti gliukozės (glikemijos) pokyčius. Ilgainiui toks nuolatinis poreikis sekti savo kūną virsta emociniu išsekimu. Žmogus tiesiog nebeturi jėgų viską kontroliuoti. Šis reiškinys medicinoje vadinamas diabeto perdegimu ir jis tiesiogiai kenkia ligos valdymui.
Kai pastangas nugali biologija: kodėl nereikia savęs kaltinti?
Viena skaudžiausių patirčių pacientams – kai cukraus rodikliai svyruoja net ir tada, kai, regis, viskas daroma idealiai teisingai. Tai sukelia didžiulį nusivylimą ir kaltės jausmą.
Gydytoja I. Šapranauskienė atkreipia dėmesį, kad insulino veiksmingumą veikia daugybė nuo žmogaus valios nepriklausomų kintamųjų: oro temperatūra, hormonų svyravimai, stresas ar slapti uždegiminiai procesai.
„Pacientas gali daryti viską teisingai, bet rodikliai vis tiek blogėja. Labai svarbu suprasti, kad tai nėra jūsų disciplinos ar pastangų stoka – tai biologinis nenuspėjamumas.
Prie šio spaudimo prisideda ir hipoglikemijos (staigaus cukraus kritimo) baimė, dėl kurios kai kurie žmonės sąmoningai palaiko per aukštą cukraus lygį kraujyje, taip ilgainiui tik didindami komplikacijų riziką“, – aiškina medikė.
Pavojingiausios klaidos ir „tylusis“ organizmo naikinimas
Diabetas klastingas tuo, kad padidėjęs cukraus kiekis kraujyje dažnai nesukelia skausmo. Žala kraujagyslėms ir nervams kaupiasi nepastebimai.
Dažniausios pacientų daromos klaidos:
- Vidurkio spąstai. Orientuojamasi tik į bendrą glikuoto hemoglobino rodiklį, ignoruojant kasdienius svyravimus. „Jei vidurkis geras, bet pasiektas per didelius svyravimus (nuo labai aukšto iki labai žemo), jūsų kraujagyslės vis tiek yra žalojamos“, – įspėja gydytoja.
- Klaidinga mityba. Manoma, kad pakanka atsisakyti saldumynų. Tačiau organizmą lygiai taip pat apkrauna miltiniai patiekalai, sultys ar net fruktoze gausiai saldinti vadinamieji „produktai diabetikams“, kurie ypač kenkia kepenims.
- Pasikliovimas pojūčiais. Užuot reguliariai matavę gliukozę, žmonės pasikliauja savijauta ir įvairiais „stebuklingais“ žolelių preparatais. Tai reiškia prarastą laiką ir uždelstą reakciją.
Naktis – pats pažeidžiamiausias laikas
Didžiausią grėsmę sergantiems kelia naktis, kai giliai miegant galima laiku nepajusti pavojingo gliukozės kiekio kritimo.
„Pagrindinė taisyklė – niekada neiti miegoti nežinant savo glikemijos skaičiaus. Jei jis ties riba, ypač po aktyvesnės dienos, prieš miegą būtini lėtieji angliavandeniai“, – pataria „Roche“ atstovė.
Šiuo atžvilgiu pacientų gyvybes gelbsti nuolatinio gliukozės matavimo technologijos, veikiančios kaip naktinis sargas. Pavyzdžiui, „Accu-Chek SmartGuide“ sistema leidžia ne tik stebėti esamą situaciją, bet ir prognozuoti glikemijos tendencijas artimiausioms septynioms valandoms. Tai leidžia išvengti hipoglikemijos dar jai neprasidėjus.
Gydytoja primena, kad prie lovos visada privalo būti „saugos rinkinys“ – gliukozės tabletės ar sultys, o kritinėms situacijoms – gliukagonas. Labai svarbu, kad šalia miegantis žmogus mokėtų atpažinti naktinius cukraus kritimo požymius: gausų prakaitavimą ar nerišlią kalbą per miegus.
Technologijos ir edukacija grąžina ramybę
„Gali labai stengtis, bet rezultatas vis tiek bus nepastovus, todėl motyvacija natūraliai krinta. Be to, po cukraus kritimo kylantis žvėriškas alkis yra stipresnis už bet kokius pažadus laikytis dietos. Tai išgyvenimo instinktas“, – empatiškai kalba gydytoja I. Šapranauskienė.
Anot jos, kai žmogus programėlėse (pvz., „mySugr“) pradeda fiksuoti mitybą bei fizinį aktyvumą ir sujungia tai su matavimo sensoriais (tokiais kaip „Accu-Chek“), cukrinis diabetas tampa nebe nuolatine įtampa, o aiškia strategija. Pacientas pradeda matyti realius dėsningumus, o duomenimis gali akimirksniu pasidalinti su savo gydytoju.
Lietuvoje „Accu-Chek SmartGuide“ sprendimą ligonių kasos kompensuoja pacientams, sergantiems pirmojo tipo cukriniu diabetu, kuriems taikoma insulino terapija.
