Daugeliui atrodo, kad gyvenimas kaime baigiasi ties idile – rytinės kavos puodeliu terasoje, žvelgiant į rūke skęstančius laukus. Tačiau prieš ketverius metus miesto šurmulį į sodybą iškeitusi Mano Namai rugsėjo mėnesio viešnia Asta atvira: už romantiškų vaizdų slepiasi purvini batai, pelės sienose ir darbai, kurių neįmanoma atidėti. Šiandien moters kasdienybėje telpa ne tik rytinis kavos gėrimas kieme basomis, bet ir šeima, darbas iš namų, žirgai, ožkos, putpelės bei nesibaigiantys ūkio reikalai.
Savo kuriamoje Instagram paskyroje „Kaimo pasaka“ ji atvirai rodo tikrąjį gyvenimą provincijoje: „Dalinuosi gyvenimu kaime tokiu, koks jis yra iš tikrųjų. Be didelio pagražinimo: kartais labai gražiu ir lėtu, kartais purvinu, darbingu ir visiškai ne pagal planą.“
Su Asta kalbamės apie tai, kiek iš tiesų kainuoja ramybė provincijoje, ir kas padeda ne tik neišprotėti nuolatiniame darbų sūkuryje, bet tame dar ir jausti begalinį džiaugsmą.
Taip pat skaitykite:
Kai miestas nebegali pasiūlyti laisvės
Asta, koks buvo tas lūžio taškas, kai supratai, kad laikas krautis daiktus ir palikti miestą?
Juokingiausia turbūt yra tai, kad mieste man niekada nebuvo ankšta. Anksčiau kaimas mums buvo tik savaitgalio pabėgimas – pailsėti, pažvejoti, atitrūkti nuo šurmulio. Tačiau viską apvertė žinia, kad laukiamės dukros. Svarstėme – ieškoti didesnių namų Kaune ar keltis ten, kur jau turime didelį kiemą ir gamtą.
Nugalėjo antrasis variantas, nes auginti vaiką gamtoje pasirodė geriausias pasirinkimas. Taip 2022-ųjų gegužę mes jau buvome kaime su visais daiktais.
Bet juk ir mieste turėjote gamtos – gyvenote vos minutė nuo parko. Kuo šis jausmas skiriasi?
Parkas vis tiek yra miesto dalis. Išeini iš jo ir vėl atsimuši į gatves, automobilių garsus, žmonių judėjimą.
Kaime gamta nėra vieta, į kurią turi nueiti – ji tiesiog yra tavo kasdienybė.
Ryte atsikeli ir už lango matai laukus, girdi paukščius, išeini į kiemą basomis, matai, kaip keičiasi metų laikai. Gali bet kurią akimirką nueiti į mišką, pievas, būti su gyvūnais ar tiesiog atsisėsti kieme su kava vilkėdama pižamą ir mėgautis. Man turbūt didžiausias skirtumas ir yra tas jausmas, kad gamtoje nebe svečiuojuosi – aš joje gyvenu.
Pelės sienose ir purvini guminiai batai
Tavo vizitinė kortelė drąsi: „kaimas be pagražinimų“. Koks tas kaimas yra iš tikrųjų, ir kokių jo pusių dažniausiai nepamato tie, kurie apie sodybą dar tik svajoja?
Man kaimas iš tikrųjų yra labai gražus, bet tikrai ne visada toks, kokį matome gražiose nuotraukose. Čia yra rytai su kava kieme, gyvūnai, ramybė, savas daržas ir gamta už durų, bet kartu čia labai daug darbo. Ir tas darbas niekur nedingsta vien todėl, kad lyja, šalta, sergi ar tiesiog tą dieną nieko nenori daryti.
Man kaimas iš tikrųjų yra labai gražus, bet tikrai ne visada toks, kokį matome gražiose nuotraukose. Kartais purvo jame daugiau nei romantikos.
Svajojantys apie sodybą dažnai nemato, kad kiemas pats savęs nenusipjauna, daržas neužauga be pastangų, o sodyboje visada bus ką remontuoti. Planus tenka dėlioti pagal orą ir gyvūnus, o ne pagal savo norus.
Bet man „kaimas be pagražinimų“ ir yra apie tai, kad abi šitos pusės gali egzistuoti kartu. Gali vieną minutę grožėtis rūku virš laukų, o kitą jau su guminiais batais bristi per purvą. Ir, keisčiausia, turbūt būtent dėl to aš tą gyvenimą taip ir mėgstu.
Papasakok apie netikėčiausius momentus apsigyvenus sodyboje. Kas labiausiai šokiravo persikėlus iš miesto?
Didelių chaoso momentų pas mus iš tikrųjų nebūna, bet mažesnių – netrūksta. Pabėgęs ponis, atsidūręs pas kaimyno karves, ar išlaužta tvora kažkaip jau net nebestebina. Matyt, kartelė tam, kas kaime laikoma chaosu, su laiku tiesiog pasislenka (juokiasi).
Bet labiausiai nustebino visai ne gyvūnai, kuriuos patys parsivežėme į sodybą, o tie, kurie čia gyveno ir be mūsų.
Mieste tikrai nebuvau pripratusi prie tokios gausybės mažosios, ne visada malonios gyvybės.
Kadangi gyvename vos keli žingsniai nuo tvenkinio, vėstant orams atidarius duris į namus visai dažnai įšoka varlė. Tada prasideda jos gaudymo operacija ir išlydėjimas atgal į lauką. Vasarą namuose beveik visada aptiksi skruzdžių takelį. O žiemą atsiranda bent viena pelė, kuri tą romantišką „lėtą kaimo žiemą“ labai greitai paverčia jos gaudymo misija. Ir pelių jau negali tiesiog ignoruoti, nes jos gali graužti elektros laidus.
Apie tai paprastai niekas nepasakoja. Bet prie visko pripranti, su viskuo išmoksti susitvarkyti ir galiausiai tai tampa tiesiog dar viena gyvenimo kaime dalimi.
Gyvūnų ūkis: nuo vyro svajonės iki ožkos gimtadienio proga
Sodyboje tave supa gausybė gyvybės: žirgai, ožkos, putpelės, daržas, sodas ir aišku, pačios dukra. Ką visa tai tau reiškia? Ką žmogus pradeda kitaip matyti taip gyvendamas?
Visa tai man pirmiausia reiškia gyvenimą, kuriame labai aiškiai matai, kad esi gamtos dalis, o ne tik jos stebėtojas. Žirgai, ožkos, putpelės, daržas, sodas nėra tik gražus sodybos fonas. Visa tai reikalauja kasdienio rūpesčio, atsakomybės ir laiko, bet kartu duoda labai daug paprastų, tikrų dalykų.
Taip gyvendama pradėjau daug labiau pastebėti gamtos ritmą ir mažus dalykus, pro kuriuos anksčiau tiesiog praeidavau. Džiaugiesi pirmu iš žemės išlindusiu daigu, pastebi, kada sugrįžta paukščiai, kada pradeda žydėti medžiai. Supranti, kad ne viską galima paskubinti ir ne viskas priklauso nuo tavęs.
Gamta gana greitai išmoko kantrybės, net jei pats jos mokytis visai neplanavai.
O svarbiausia man turbūt yra dukra. Man labai patinka, kad jai visa tai yra normali vaikystės dalis. Ji gyvena šalia gyvūnų, mato, kaip auga maistas, gali basomis lakstyti po kiemą ir pažinti gamtą ne iš knygų. Norėčiau, kad užaugusi ji prisimintų ne tik mūsų namus, bet ir tą laisvės jausmą, kurį pati čia atradau.
Žirgai sodyboje atrodo tarsi atskira jos širdis. Kaip jie atsirado tavo gyvenime ir kada supratai, kad tai ne tik gražus kaimo vaizdas, o labai svarbi tavo kasdienybės dalis?
Žirgai iš tikrųjų prasidėjo nuo vyro svajonės. Kai atsikraustėme čia gyventi, dar neturėjome nė vieno žirgo ir net nežinojome, iš kur ar kada jie pas mus atsiras. Bet jau žinojome viena: pro mūsų miegamojo langą kažkada matysime besiganančius žirgus.
Vyras net pradėjo tverti jiems ganyklą, nors pačių žirgų dar nebuvo.
Aš esu žmogus, kuris labai gerai girdi savo šeimos svajones. Ir turbūt vienas didžiausių mano gyvenimo malonumų yra tas svajones pildyti. Taip suradau mūsų pirmąjį žirgą ir ponį. Vėliau antrąjį žirgą vyrui padovanojau, o prieš metus į mūsų namus atkeliavo ir ketvirtasis, mažas ponis, kurį nupirkau dukrai. Žinoma, visa jo priežiūra tenka mums (su jų priežiūra padeda ir vyro tėtis), bet jai be galo smagu žinoti, kad kieme turi savo mažą arkliuką.
Taip visai nepastebimai vyro svajonė tapo mūsų šeimos gyvenimo dalimi. Dabar jau būtų labai keista pažvelgti pro tą patį miegamojo langą ir jų ten nebematyti.
O kaip atsirado ožkos ir putpelės? Kodėl pasirinkai būtent šiuos gyvūnus: jie praktiškai naudingi ar labiau išdaigininkai?
Kai gyveni kaime ir turi vietos, man atrodo, beveik nuodėmė neturėti gyvūnų. Aš vis jaučiau, kad mūsų kieme kažko dar trūksta. Taip gimė labai gudrus planas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko vyro gimtadieniai.
Kiekvienais metais paklausdavau, ko jis norėtų dovanų, ir beveik visada išgirsdavau tą patį: „Nieko, aš viską turiu.“ Bet ožkos tai neturėjo!
Taip per vieną gimtadienį mūsų namuose atsirado pirmoji ožka.
Iki šiol prisimenu jo sutrikusį veidą, nes, na, ne kiekvieną gimtadienį tau kas nors įteikia gyvą ožką.
Su putpelėmis istorija praktiškai identiška. Kitas gimtadienis, tas pats klausimas ir tas pats atsakymas: „Viską turiu.“ O aš juk puikiai žinojau, ko jis dar neturi. Taip atsirado putpelės. Manau, vyrams iš šitos istorijos yra labai aiški pamoka: sakydami moteriai, kad „viską turi“, turėtų būti labai atsargūs (juokiasi).
Putpelės pas mus ne tik dėl grožio. Jos deda kiaušinius, kuriuos valgome, todėl turi ir labai praktišką pusę. O iš ožkų ateityje tikiuosi ir pieno. Kol kas jos labiau yra džiaugsmas akims ir tiesiog ramiai gyvena savo gražų gyvenimą geruose namuose.
Auksinė kaimo taisyklė ir derliaus pamokos
Turint ūkį, darbų sąrašas, atrodo, niekada nesibaigia. Kokia yra tavo sveiko proto formulė, padedanti rasti balansą tarp „privalau nudirbti“ ir leidimo sau tiesiog basomis išeiti į kiemą ir mėgautis tyla?
Mano „auksinė taisyklė“ – labai paprasta: jeigu niekas nedega ir tai neliečia gyvūnų gerovės, vadinasi, gali palaukti.
Kadangi vyras dirba Kaune (už 100 kilometrų), o aš iš namų laviruoju tarp buities, vaiko ir ūkio, laiko paroje nėra daug. Todėl išmokome maksimaliai optimizuoti kasdienybę:
- Autonomiški gyvūnai. Žirgai gyvena levadoje su pastoge, o ožkos iš ganyklų grįžta pačios. Viską įrengėme taip, kad kasdien pakaktų pasirūpinti tik pašaru ir vandeniu.
- Momentinis ravėjimas. Nelaukiu specialios daržo tvarkymo dienos. Eidama pro šalį ir pamačiusi piktžolę, tiesiog ją išraunu. Taip aplinka nespėja apsileisti. Žolę pjauname dviese, kartais trise.
- Sveikas požiūris. Išmokau nežiūrėti į sodybą kaip į nesibaigiantį darbų sąrašą. Visada bus nenupjautas kampas ar vieta, kurią galima patobulinti. Bet nieko nenutiks, jei tai palauks iki rytojaus. Galiu pasiimti kavą, basomis išeiti į kiemą ir tiesiog pasidžiaugti ne tuo, kiek dar liko padaryti, o tuo, kiek jau esame sukūrę.
Kas šiemet labiausiai pasiteisino darže ir sode, o gal kas nuvylė?
Šiemet daržo sezonas tikrai nėra pats lengviausias. Vasara vėsi, labai lietinga, todėl gamta pati nusprendė, kam augti geriau, o kam sunkiau. Bet pomidorų ir agurkų turime, tad be savo derliaus neliksime.
Sakyti, kad kažkas nuvylė, turbūt negalėčiau. Darže labai greitai supranti, kad ne viskas priklauso nuo tavęs. Gali pasėti, pasodinti, prižiūrėti, bet gero oro sau neužsisakysi.
Vienais metais kažkas auga puikiai, kitais tam pačiam augalui sąlygos tiesiog netinka.
Aš į tai žiūriu gana ramiai.
O kas pasiteisina praktiškai visada, tai gėlės. Jų auginu įvairių, todėl jeigu vienoms per šlapia ar per vėsu, kitos kaip tik džiugina visu gražumu. Ir turbūt čia galioja ta pati taisyklė kaip visoje sodyboje: visada yra kuo pasidžiaugti, jeigu moki tai pamatyti. Stengiuosi žiūrėti ne į tai, kas nepavyko ar kiek dar liko padaryti, o į tai, kiek jau užaugo, pražydo ir kiek apskritai pavyko sukurti.
O kokius 3 darbus sodyboje būtina padaryti rugsėjį, kad žiema neužkluptų nepasiruošus?
Jeigu reikėtų išskirti tik tris, man jie būtų tokie:
- Paruošti gyvūnų vietas žiemai. Patikrinti pastoges, tvoras, ar niekur nevarva, nepučia, pasirūpinti sausa vieta ir pagalvoti apie vandenį per šalčius. Rugsėjį tai daryti daug maloniau nei pirmą rytą prie -10 °C suprasti, kad kažkas neveikia.
- Susitvarkyti aplinką ir daržą. Nuimti likusį derlių, susitvarkyti šiltnamį, lysves, surinkti tai, ko nenori palikti po sniegu. Aš stengiuosi rudenį palikti kuo mažiau darbų tam mistiniam „pavasarį pasidarysiu“, nes pavasarį tų darbų ir taip atsiranda iš niekur.
- Pasirūpinti atsargomis. Gyvūnų pašarai, šienas, kraikas ir visa kita, ko tikrai reikės žiemą. Man ramiausia, kai žinau, kad atėjus šalčiams nereikės paskutinę minutę ieškoti būtiniausių dalykų.
Kaimas gyvenimo nepalengvins, bet išmokys džiaugtis tikrais dalykais
Ar būna dienų, kai pagalvoji: kam man viso to reikėjo?
Būna, bet ne taip, kad galvočiau: „kam man apskritai reikėjo to kaimo?“ Dėl paties gyvenimo čia tikrai nesigailiu. Dažniau pagalvoju: „kam aš dar ir šito prisigalvojau?“ Nes žmogui, matyt, per maža turėti gyvūnus, namus, kiemą ir šeimą, dar reikia pačiam sau susikurti papildomų projektų, kad nebūtų kada ramiai pagyventi.
Puikus pavyzdys yra šių metų lauko daržas esantis toliau nuo namų. Dabar jau suprantu, kad šiemet man jo dar nereikėjo. Vienai su maža dukryte suspėti viską prižiūrėti yra sunku, o kai dar ir vasaros orai visai nelepina, kartais žiūriu į jį ir galvoju, kad galėjau ramiai gyventi ir be šito papildomo projekto.
Bet turbūt kaimas ir išmoko suprasti savo ribas. Nebūtina kiekvienais metais padaryti daugiau, užsiauginti daugiau ar imtis visko vien todėl, kad turi tam vietos. Kartais mažiau tikrai yra daugiau.
O ką nuoširdžiai pasakytum žmogui su šeima, kuris dabar žiūri sodybų skelbimus ir galvoja: „viską mesim ir važiuosim į kaimą“?
Pasakyčiau: jeigu tikrai norisi, važiuokit. Tik nevažiuokit į kaimą tikėdamiesi, kad ten gyvenimas staiga taps lengvesnis. Jis ne lengvesnis, jis tiesiog yra kitoks.
Čia daugiau erdvės, gamtos, ramybės, vaikams laisvės, bet kartu daugiau atsakomybės ir dalykų, kuriais turi pasirūpinti pats. Sugedo, užaugo, nulūžo, užsnigo, pabėgo… dažniausiai tai jau tavo problema (juokiasi).
Ir tikrai nereikia iš karto nusipirkti sodybos ir bandyti per pirmus metus susikurti viską, ką matei gražiose kaimo gyvenimo paskyrose. Mes irgi viską kūrėme palaipsniui. Man atrodo, labai svarbu pirmiausia pagyventi, apsiprasti ir tik tada suprasti, ko iš tikrųjų norisi būtent jūsų šeimai.
Bet jeigu žmogui patinka gamta, jis nebijo darbo ir supranta, kad sodyba nėra vien rytinė kava terasoje, aš tikrai neatkalbinėčiau. Man pačiai vienas geriausių dalykų yra jausmas, kad galiu išeiti pro savo namų duris ir jau būti ten, kur gera. O kai matai taip augant ir savo vaiką, visi tie nenupjauti kampai, purvini batai ir nesibaigiantys darbai kažkaip nebeatrodo tokie svarbūs.
Visos nuotraukos iš pašnekovės asmeninio albumo.
