Kai Agnė su šeima iškeitė sostinės centrą į gyvenimą kaime, jų nelaukė nei išpuoselėtas kiemas, nei jaukus namas iš atviruko. Prieš akis buvo apleista vieta, šabakštynas ir sugriuvęs namukas. Tačiau ten, kur kiti galbūt matytų vien vargą, Mano Namai rugpjūčio mėnesio viešnia Agnė pamatė galimybę kurti savo šeimos gyvenimą iš naujo.
Šiandien jos kasdienybėje – trys vaikai, kiemas, daržas, vištidė, antidė, kompostinės, gėlynai, šiltnamis ir vis nauji „pasidaryk pats“ projektai. Savamokslė meistrė, tinklaraščio „Kaimorama“ kūrėja pati projektuoja, pjauna, šlifuoja, kala, dažo ir nebijo imtis darbų, kurie daugeliui vis dar atrodo „ne moterims“. Ji sako, kad didžiausias lūžis įvyko tada, kai leido sau pabandyti: paaiškėjo, jog daug kas tampa įmanoma vos nustojus bijoti pirmo žingsnio.
Su Agne kalbamės apie drąsą meistrauti, apie tai, kaip atrodo tikras gyvenimas sodyboje, ko neįvertina naujakuriai, kokie įrankiai praverčia labiausiai, ir kaip net ūkinis statinys gali virsti ne tik praktišku, bet ir estetišku.
Taip pat skaitykite:
Agne, trumpai papasakok apie save. Kuo užsiimi ir kuo šiandien užsipildo tavo kasdienybė?
Esu trijų vaikų mama ir šiuo metu vis dar esu motinystės atostogose. Kadangi atostogų pradžia sutapo su persikraustymu iš miesto, mano kasdienybė kardinaliai pasikeitė. Daugiausia dabar laiko praleidžiu su vaikais kieme, taip pat prie įvairiausių susigalvotų projektėlių priklausomai nuo sezono.
Su šeima iškeitei sostinės centrą į kaimą. Daug kas apie tokį gyvenimą svajoja romantiškai, bet jūs atvykote ne į „Pinterest“ paveikslėlį, o į šabakštyną prie sugriuvusio namuko. Koks buvo pirmas momentas, kai supratai: taip, mes tikrai čia kursime namus?
Tiesą sakant tas momentas ištiko dar net nenuvažiavus į vietą. Sklypo pardavimo skelbime buvo įkelta aeronuotrauka. Ir jau tada mintyse kažkas sudrebėjo. Vizualiai vieta visiškai atitiko lūkesčius – per daug nenutolta nuo miesto, atokiau nuo pagrindinio kelio, aplink laukai ir miškas, kaimynai toli, sklypai erdvūs. Nuvykus į vietą, tas jausmas pasitvirtino, nes matėm ten daugiau pliusų, nei minusų.
O ko iš miesto gyvenimo vis dar pasiilgsti?
Patogumo visur nukeliauti pėstute, dar kažkiek senamiesčio, nes nemažai metų ten pradirbau, išvaikščiojau kiekvieną skersgatvį. Daugiau dalykų nepasiilgau, ypač kamščių, žmonių didelių kiekių. O labiausiai – užkimštų mašinomis kiemų.
Ar buvo momentų, kai aplinkiniai abejojo: „kam jums to reikia“, „per daug vargo“, „su trim vaikais neprisidarykit problemų“? Kaip į tai reagavai?
Na, kai kas labai palaikė, kai kas neparodė jokių emocijų. Mums šiuo atveju buvo svarbiausia, kad mes to norėjom patys. Dvejonių absoliučiai neturėjome, nes vietą rinkomės gana atsakingai ir ilgai.
Kokio mito apie gyvenimą sodyboje norėtum atsikratyti? Kas iš šono atrodo vienaip, o iš vidaus yra visai kitaip?
Kadangi mano tėvai patys statėsi namą už miesto kai augau kartu, jau buvau praėjusi šitą kelią ir žinojau, kad teks daug dirbti.
Pastebėjau, kad kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad sodyboj tik kepami šašlykai ir ilsimasi hamake.
Deja, bet jei nori turėti gražius namus, teks gerokai daugiau dirbti po „tikro“ darbo nei gyvenant bute. Be to, reikės įsigyti nemažai naujų daiktų, įrangos, įrankių, skirtų aplinkos tvarkymui. To dažnai neįsivertina naujakuriai. Gyvenimas name yra nepigus malonumas.
Tave žmonės pažįsta kaip moterį, kuri pati projektuoja, obliuoja, pjausto, kala, dažo ir pasistato tai, ką sugalvoja. Nuo kurio projekto prasidėjo tas vidinis lūžis: „aš galiu pati“?
Nuo mažumės mėgau kažką pasigaminti. Gal kad šalia mačiau auksarankio tėčio pavyzdį. Teko ir siūti, gaminti papuošalus. Buvo laikas, kai kapitaliai remontavom savo pirmą būstą, tad ir šiltinau sienas, ir plyteles klijavau, glaisčiau, dažiau.
O persikėlus į sodybą viskas prasidėjo nuo kompostinės gaminimo. Pamaniau, kodėl nepabandžius. Tada pirmą kartą panaudojau jau rimtesnius įrankius ir užsikabinau.
Paaiškėjo, kad problema buvo ne nemokėjime, o baimėje.
Kai eliminavau baimės jausmą iki minimumo, viskas savaime įsivažiavo.
O kokia buvo pati didžiausia ar brangiausia tavo padaryta statybų ar konstravimo klaida, iš kurios dabar gali tik pasijuokti?
Kadangi mano kūriniai nėra sudėtingi, tokių klaidų neturėjau. Bet turbūt dar ir todėl, kad nesistengiu visko teisingai ir tiksliai padaryt. Aš gana spontaniška, eksperimentuojanti, nesilaikanti griežtų taisyklių. O jei kažkas „nesueina“, tikrai nepergyvenu. Pataisau arba gudriai paslepiu.
Jeigu žmogus dabar norėtų pradėti pirmą rimtesnį DIY projektą kieme ar sodyboje, nuo ko jam siūlytum pradėti, kas pasiteisino labiausiai?
Labai pasiteisino jau minėta kompostinė iš palečių. Nesudėtingas, greitas ir naudingas statinys. Iš mažesnių gaminių labai naudingi yra batų valytuvai – labai pasiteisino ir turime juos du, prie kiekvieno namo įėjimo.
Svarbiausia apskritai pradėti kažką daryti. Jei patiks – viskas eisis savaime.
O idėjų kiemuose tikrai ras kiekvienas – tai kokio inkiliuko prisireikia, tai sodo dėžės smulkiems rakandams susidėt ar kokią dekoraciją, vazoną, lauko veidrodį pasikabinti. Kas gerai, kad begaminant įsijungia ir taupumo mechanizmas – panaudojamos įvairiausios atlikusios medžiagos.
Kokie trys įrankiai tavo namuose ar sodyboje yra dažniausiai naudojami? Ir be kurio jau nebeįsivaizduoji nė vieno projekto?
Suktukas, siaurapjūklis, šlifuoklis. Mano baziniai įrankiai, be kurių būtų sudėtinga ir su kuriais viskas ir prasidėjo. Ši trijulė vėliau pasipildė diskiniu pjūklu, kampiniu šlifuokliu, freza ir kitais naudingais priedais. Su kiekvienu projektu norisi vis kitokių, nebandytų įrankių. Čia kaip koks virusas.
Vištidė, antidė, kompostinės, gėlynai, šiltnamis – tavo sodyboje net ūkiniai objektai atrodo estetiškai. Kaip pavyksta suderinti grožį ir funkciją, kad daiktas būtų ne tik gražus nuotraukai, bet ir patogus kasdien?
Čia turbūt pasireiškia asmeninės savybės.
Jei man bus negražu, aš geriau visai nedarysiu.
Aišku, būna kartais tokių gaminių, kur grožis tikrai nereikalingas. Tuomet darau bent taip, kad atrodytų tvarkingai, net jei to gaminio niekas nematys. Funkcijos ir estetikos derinimas man yra neatsiejami dalykai.
Jei reikėtų šiandien iš naujo pradėti nuo apleistos sodybos, ką darytum kitaip? Kur taupytum laiką, pinigus ir nervus?
Galbūt iškart įsirengtume pastogę, nes vietos šiai dienai name mažoka. Kas liečia kiemą, statytume nedidelį ūkinį pastatą su rūsiu, kurio dabar tikrai trūksta.
Rugpjūtis sodyboje – labai intensyvus metas: derlius, žolė, gyvūnai, karštis, vanduo, pasiruošimas rudeniui. Kokie darbai pas jus dabar yra svarbiausi?
Pamažu nuiminėju daržo derlių, pomidorai nugula į gardžias užtepėles, mėgaujamės uogomis. Gėlynuose nukerpu lietaus ir vėjo išguldytus smilginius augalus, kai kurias nužydėjusias daugiametes gėles.
Didžiąją dalį augalų palieku, kad džiugintų ir žiemą. Taip pat puikus metas dauginti augalus dalinant kerus ar juos perkelti. Rugpjūtį taip pat suskubam nudažyti atnaujinamus kiemo statinius (vaikų namelį, sandėliuką) nes vėliau to nebeleidžia orai. Taip pat pamažu ruošiu vištidę žiemos sezonui.
Koks kitas beprotiškas „pasidaryk pats“ projektas jau sukasi tavo galvoje?
Vienas didesnių ateities projektų – seno metalinio šiltnamio atnaujinimas ir surinkimas. Galimai galėsiu prisidėti ir prie jo suvirinimo, nes būtent dabar praktikuojuos ant smulkesnių gaminių. Tai bus man toks naujas ir dar nepatirtas iššūkis.
Visos nuotraukos pašnekovės asmeninio albumo.
