Daugelis pasvajoja apie ramybe dvelkiantį gyvenimą sodyboje, bet retas išdrįsta miestietišką komfortą iškeisti į neprognozuojamą gamtos diktatą. Justina Kar, daržininkė, veislinių paprikų augintoja ir tinklaraščio „Namas sode“ kūrėja, padarė būtent tai. Šiandien jos namuose kaime auginami ne tik pomidorai ir agurkai, bet nuo nulio kuriamas kolekcinis daržovių ūkis, kur noksta akį traukiančios ir net istoriją menančios veislinės paprikos.
Visgi liepa darže – ne tik grožio, bet ir išlikimo mėnuo. Kai karštis muša rekordus, sterilizuodamas augalų žiedadulkes, o drėgmė atveria duris klastingoms ligoms, Justina griebiasi ne chemijos, o gamtos dovanų, o kartais net…vilnonių antklodžių.
Specialiai „Mano Namai“ skaitytojams – atviras interviu apie tai, kas privertė iškeisti asfaltą į pievas ir miškus, kaip išsaugoti derlių, paversti daržą terasos akcentu, o sode užsiimti tinkama prevencija, kad gydymo net ir neprireiktų.
Taip pat skaitykite:
– Trumpai prisistatyk ir papasakok, kaip miesto žmonės atsidūrė Molėtų krašte ir kuo šiandien gyveni tu pati?
Mudu su vyru gimėme, augome ir mokėmės mieste – kitaip sakant, esame betono vaikai. Skirtumas tas, kad vasaromis tėvai mane išveždavo į vienkiemį pas prosenelius, o Jonas per gyvenimą net nebuvo uostęs kaimo. Kartą draugas jį pasikvietė į medkopį, ir ten į kulną jam įgėlė bitė.
Parvažiavęs namo sako: „Taip gera tame kaime, net nenorėjau grįžti“. Aš jam: „Tai kas mus laiko? Turėsime žemės – nepražūsime“. Kitą dieną pradėjome naršyti skelbimus. Todėl visiems juokais sakome: cvaktelėjo bitė, ir užsimanėme į kaimą. O Molėtai todėl, kad tiesiog labai norėjome į kaimą, ir kur greičiausiai radome širdžiai mielą vietą, ten ir likome.
Kaime sukamės jau trečią vasarą. Jau susipažinome su nauja vieta, abu toliau dirbame mieste turėtus darbus, įkūrėme ūkį, kuriame Jonas rūpinasi bitėmis, o aš auginu daug paprikų ir kitokių keistybių.
– Savo profilį pristatai labai intriguojančiai – kaip „miestiečių gyvenimo kaime kronikas“. Ką tau pačiai reiškia šie žodžiai? Ar vis dar tapatini save su „miestiete“?
Profilį pradėjau kurti iškart kitądien, kai sugalvojome į kaimą. Tie, kurie mus stebi nuo pradžių, matė visą „kaimo“ kelionę, kuria dalijamės toliau. Nepaisant to, kad porą metų jau praleidome kaime, esu miestietė – tik dar labiau „prie gamtos“ nei seniau.
Čia kaip su augalu: kultūrinis augalas, atsidūręs laukinėje gamtoje, sulaukėja, bet vis tiek lieka kultūrinis.
– Visuomenėje gajus romantiškas mitas apie gyvenimą sodyboje: lėtas rytas su kava, žiūrint į rūką. Koks buvo tavo didžiausias „realybės antausis“ pradėjus kurti ūkį nuo nulio?
Lėtų rytų čia būna retai. Dažniau pasitaiko lėtų vakarų – stebint rūką ir kasdien vis kitokius saulėlydžius. Turint didelę sodybą ir ūkį, romantikos yra, jei sugebi sustoti, tik dažniausiai darbas gina darbą.
Pernai įkūrėme ūkį, o lietinga ir šalta vasara smogė žemiau juostos. Po gausių liūčių supratau, kad daržo zoną ir šiltnamį pradėjau kurti šlapynėje. Tai normalu, kai dar nepažįsti aplinkos, tik va kūrenamo šiltnamio – didžiausios investicijos – jau nebeperstatysi. Todėl belieka telkti žinias ir išradingumą, kaip prisitaikyti prie to, ką turi.
– Lietuviai tradiciškai yra „pomidorų tauta“, o tu pasinėrei į kolekcinį paprikų auginimą. Kodėl būtent paprikos? Ir kaip aistra virto ūkiu su retomis veislėmis bei parduotuve?
Neįsivaizduoju gyvenimo be pomidorų. Tik ar teko sutikti žmogų, kuris pomidorų nevalgytų, bet augintų vien dėl grožio? Paprika yra ta kultūra, kuri pavergia ne tik vaisių spalva, kvapu, aštrumu ar skoniu, bet ir grožiu. Pomidoras žavingas šviežias – jo forma, pjūvis, sultingumas, poskonis, – bet jis visada bus pomidoriškas. Paprikos, priešingai, nenuspėjamos: turtingesnės įvairove ir kulinariniu panaudojimu. Iš to ir gimė auginimo aistra.
Atsidūrusi kaime, nutariau pomėgį įdarbinti, o tam reikėjo pardavimo lango – parduotuvės. Tik ji ne tradicinė, o veikianti sezoniškai ir labai ribotą laiką: pavasarį skelbiame kolekcinių veislių daigų pardavimą, vasarą pasiūlome derliaus, o link rudens atsiranda degustacinių paprikų rinkinių, kurių žmonės iš mūsų labiausiai ir laukia.
– Minėjai, kad dekoratyvios valgomos paprikos gali tapti nuostabiu akcentu namams ir terasoms. Kaip estetiškai integruoti daržą į poilsio zoną? Kokias veisles rekomenduotum pradedančiajam, norinčiam „valgomo grožio“ vazone?
Kaip akcentą gėlynuose ar terasose įprasta auginti žemaūges paprikas, išsiskiriančias dekoratyvia lapija arba vaisiais. Tiesa, vazonuose augti patinka visoms paprikoms be išimties – net įprastoms saldžiosioms daržo paprikoms, – tereikia parinkti tinkamos talpos indą. Vazonuose ar loveliuose dailiai atrodo paprikų kompozicijos su gėlėmis.
Norintiems auginti papriką „kaip gėlę“, visada rekomenduoju siauralapę Candlelight Mutant: ji ne tik nereikli, bet ir prikausto dėmesį savo išvaizda. O jei norisi tokios, kuri būtų graži, saldi, derlinga ir įvairiapusiškai panaudojama virtuvėje, praktika (o ypač šalta ir lietinga pernykštė vasara) įrodė, kad atspariausios ir derlingiausios yra kajeno tipo ilgavaisės veislės: iš saldžiųjų – Lombardo, Corbaci, Tatli Kil, iš aitriųjų – Cayenne, Buena Mulata, Anaheim ir kitos.
– Tavo auginama „Pippin’s Golden Honey“ turi neįtikėtiną istoriją, susijusią su JAV menininku ir apiterapija. Ar renkantis sėklas tau svarbu ne tik derlius, bet ir augalo „kultūrinis bagažas“?
Rinkdamasi veisles vadovaujuosi trimis kriterijais: grožis, nežudantis aitrumas ir kultūrinis bagažas. Savo istoriją turinčias senas paveldo veisles visada įdomu auginti – jos dažnai būna ne tik derlingiausios, bet ir nukelia į tam tikros šalies kultūrinę virtuvę.
Norite Čilės, Ispanijos, Prancūzijos, Vengrijos ar net Japonijos tradicinio skonio? Auginkite tų šalių paprikas, susiraskite autentišką receptą – ir pirmyn. Atsivers netikėčiausi skoniai bei panaudojimo būdai: nuo fermentuotų padažų iki sūrių užkandukų ar saldžių paprikinių užtepėlių su razinomis.
Keistų istorijų dažniausiai turi būtent senos šeimų paveldo veislės, perduodamos iš rankų į rankas – kaip minėtoji „Pippin’s Golden Honey“. Tokių pasakojimų daugiausia atkapstysi po užsienio veisles, bet mes, lietuviai, turime ir saviškę.
XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje vyko emigracijos į JAV banga, ir daugelis išvykėlių su savimi pasiėmė mėgstamų daržovių bei gėlių sėklų, kad gimtinės augalus galėtų auginti naujuose namuose. Ilgą laiką tie augalai buvo saugomi išvykėlių šeimų soduose, kol pateko į JAV kolekcionierių rankas. Taip buvo atrasta ir lietuviška pomidoro veislė „Lithuanian“, kuri tik XXI a. pradžioje, mūsų šalyje pradėjus kilti susidomėjimo paveldo augalais bangai, per kolekcionierius sugrįžo atgal į Lietuvą.
– Ką dar, be paprikų, augini savo kieme?
Auginu tai, ką valgo mūsų šeima: pomidorus, salierus, bazilikus, moliūgus, cukinijas – nors akys visada krypsta į kažką neįprasto.
Pernai labiausiai laukiau itališko moliūgo Trombetta di Albenga, kuris nesunokęs vartojamas kaip cukinija, o sunokęs – kaip moliūgas.
Šiemet lysvėse didžiausią intrigą kelia tailandietiškas ridikas Red Rat’s Tail – jis subrandina valgomas, ilgas kaip žiurkės uodega sėkladėžes.
– Pasakojai, kad virš 32 °C temperatūra sterilizuoja žiedadulkes, todėl krenta žiedai ir augalas nebemezga vaisių. Tavo sprendimai skamba netikėtai – nuo kalkių iki vilnonės antklodės ant šiltnamio. Papasakok apie šią gelbėjimo operaciją. Ką žmonės daro ne taip per karščius?
Taip, net šilumamėgiai augalai – pomidorai, paprikos, baklažanai – parodo ožius, jeigu jiems per karšta. Vienas nemaloniausių reiškinių: per aukštoje temperatūroje žiedai nubyra arba tampa nevaisingi, todėl šiltnamio ar lysvių pavėsinimas būtinas.
Tą daugelis žino ir pagal išmonę bei išgales kuria šešėlį – vieni naudoja profesionalius šešėlinimo tinklus, kiti sukasi paprasčiau ir ant šiltnamio užmeta antklodes.
Vis dėlto gajausia klaida, kurią žmonės daro vasaros pradžioje ir pabaigoje – šiltnamio uždarymas. Daugeliui atrodo, kad uždarytame šiltnamyje augalui bus šilčiau, vadinasi, geriau, tik išeina priešingai. Nesvarbu, kokia vėsi naktis ar kad atšliaužia rudeninis rūkas, uždarytame šiltnamyje užsistovi kondensatas, o būtent drėgmė, tamsa ir šiluma yra palankiausia terpė grybinėms ligoms. Palikę atviras duris, užtikriname vėdinimą, greitesnį perteklinės drėgmės išsisklaidymą ir išsaugome sveikus augalus.
– Liepa – mėnuo, kai darže prasideda tikrasis ligų vakarėlis. Tu sakai, kad niekada nelauki, kol užpuls kenkėjai, o taikai profilaktiką. Kaip iš to, ką turime pievose ir miškuose, pasigaminti tuos prevencinius „vaistus“?
Liepa – mėnuo, kai vasara persirita į antrą pusę, pradeda trumpėti naktys ir sulaukiame vis daugiau tamsos. Ligos dar nesiaučia, bet klastingai tūno už kampo, ir būtent šis momentas yra kritinis. Kaip mes, žmonės, savo kūnu turime rūpintis būdami sveiki, kad ateityje išvengtume ligų, taip ir augalais profilaktiškai pasirūpinti reikia, kol jie sveiki.
Kiekviena kultūra turi sau būdingų „negalavimų” ar kenkėjų, bet ne veltui sakoma: jei yra nuodas, bus ir priešnuodis.
Gamta taip sutvarkyta, kad joje viskas susiję. Anksti pavasarį, kol daigai liauni ir jiems reikia šaknijimosi stimuliatoriaus, palaistome karklų arbata. Vėliau, kai prireikia azoto, žiūrėk – jau dygsta pienės, garšvos, dilgėlės. O vos ėmus rastis grybinių ligų grėsmei, dirvonuose pasirodo pirmieji asiūkliai, kurie mano darže po Joninių tampa pagrindine profilaktikos priemone: jie apsaugo nuo voratinklinių erkučių ir grybinių ligų – miltligės, rūdžių, dėmėtligės, rauplių ir net pomidorų maro.
Dirvinio asiūklio preparatas
Šis nuoviras – universali profilaktikos priemonė, tinkanti beveik visam daržui ir šiltnamiui. Tinka juo purkšti paprikas, pomidorus, agurkus ir baklažanus – būtent tas kultūras, kurių liepą labiausiai tyko grybinės ligos. Bet asiūklio arbatos neatsisakys ir braškės, rožės, vaismedžiai bei vaiskrūmiai, kuriuos ne kartą aplanko miltligė ar rūdys. Trumpai tariant, jei augalas linkęs „peršalti“ nuo drėgmės ir tvankumo, jam ši priemonė bus į naudą.
Kaip gaminti:
- 300 g šviežio (arba 30 g džiovinto) asiūklio
- vandens tiek, kad vos apsemtų
Pavirti 20 min., atvėsinti, perkošti ir skiesti vandeniu santykiu 1:10. Purkšti kas 2 savaites.
Kaip veikia: asiūklyje gausu silicio, kuris sustiprina lapų ir stiebų paviršių, todėl grybelio sporoms tampa sunkiau įsitvirtinti. Tai ne gydymas, o šarvai – asiūklis dirba prevenciškai, kol augalas dar sveikas. Kai liga jau įsismelkusi, jis situacijos nebeišgelbės, todėl svarbiausia purkšti iš anksto, o ne tada, kai lapai jau nusėti dėmėmis.
Kada purkšti: rinkitės sausą, be vėjo rytą arba vakarą, kad tirpalas neišgaruotų per greitai ir kad saulė per lapų lašelius „neišdegintų“ augalo. Purkšti reikia abi lapų puses ir stiebus, kartoti kas dvi savaites, o po smarkesnio lietaus – ir dažniau, nes vanduo priemonę nuplauna. Būtent liepą, kai naktys ilgėja, o rasa ir drėgmė kaupiasi, toks reguliarumas svarbiausias.
Keli patarimai: nuovirą geriausia naudoti šviežią, tą pačią ar kitą dieną, nes ilgiau pastovėjęs jis praranda veiksmingumą. Jei norite, kad geriau priliptų prie lapų, į tirpalą galite įmaišyti šaukštą tarkuoto muilo. Ir svarbiausia – asiūklis yra profilaktika, o ne stebuklas: geriausiai jis dirba kartu su vėdinamu šiltnamiu, saikingu laistymu ir sveika dirva.
