Gruntas, projektas, pamatai – visa tai yra gero ir stabilaus namo pagrindas. Pamatus pirmiausia būtina tinkamai suprojektuoti, tačiau šį darbą palikus profesionaliam projektuotojui, likusius darbus gana nesunkiai galima pasidaryti ir pačiam ar su pagalbininkais. Vieni paprasčiausiai įrengiamų pamatų yra juostiniai pamatai, tačiau tai vis viena reikia atlikti itin kruopščiai.
Juostiniai pamatai yra bene vienintelė racionaliai ekonomiška galimybė norintiems turėti rūsį – kitų rūšių pamatai, tokie kaip poliniai ir plokštuminiai, dėl savo specifikos šios galimybės nesuteikia. Dauguma šiuolaikinių namų savininkų rūsio apskritai atsisako, tačiau kiti namų savininkai planuoja turėti daugiau erdvės ir rūsį įsirengia.
Jeigu namas konstrukciškai yra lengvas, gruntas neįšalantis, dažniausiai parenkami poliniai pamatai. Lyginant su poliniais, įrengiant juostinius pamatus sunaudojama daugiau betono, reikia atlikti daugiau kasybos darbų, ilgesnis jų įrengimas, tačiau nereikia samdyti specialistų su gręžtiniams pamatams įrengti skirtomis mašinomis. Juostiniai tradiciškai įrengiami paprasčiau, todėl tai gali būti ir ekonominis argumentas – didžiumą darbų padarant patiems, galima ir sutaupyti. Juostinius pamatus racionalu rinktis, kai kito tipo pamatų (pavyzdžiui polinių pamatų) nereikalauja labai silpnas, besiplečiantis ar vandeningas gruntas.
Įšalo gylis bei gruntiniai vandenys daro didelę įtaką pamatui. Kai temperatūra grunte tampa neigiama, aukštai esantis gruntinis vanduo gali užšalti. Šaldamas vanduo virsta į ledą ir plečiasi apie 10 %, taip “stumdamas” ant jo pastatytą konstrukciją į viršų, kas vėliau pasireiškia trūkinėjančiomis sienomis ar pamatu. Tiesa, tai labai priklauso nuo grunto – molingas gruntas plėsis labiau, o smėliniai gruntai tam atsparesni. Šiuo atveju taip pat labai svarbus įšalo gylis. Standartiškai Lietuvoje vidutiniu įšalo gyliu laikomas 1,2 m, tačiau gruntas įšąla ir giliau. Pamatas turi būti įrengiamas nuo 0,1 iki 0,5 giliau nei įšalo gylis, priklausomai nuo konkretaus grunto.
Juostiniai pamatai gali būti monolitiniai arba surenkamieji (blokiniai). Namo pamatas įrengiamas tose vietose, kur pagal projektą numatytos laikančios namo sienos bei pertvaros.
Monolitiniai pamatai – tai vientisa betono ar gelžbetonio struktūra. Dėl savo didesnio atsparumo, dažniausiai naudojami keliaaukščių mūrinių namų statybose, taip pat namams statomiems ant molingų ar smėlingų su molio priemaišomis gruntų, kurie turi savybę plėstis. Gelžbetoniniai monolitiniai pamatai atsparesni deformacijai.
Monolitiniai pamatai šiandien neretai užleidžia vietą ne tik poliniams, tačiau ir surenkamiesiems pamatams. Pastarųjų privalumai: tokiems pamatams nereikia klojinių, kurie pakelia pamatų kainą, pamatus iš blokelių nesunku įsirengti, tuščiaviduriai blokeliai yra lengvi ir nesunkiai apdirbami, taip pat įsigijus juos iš patikimo gamintojo nereikia daug jaudintis dėl kokybės, nes blokeliai būna vienodi bei sertifikuoti. Taip pat toks įrengimas yra greitesnis. Tiesa, sujungimuose yra daugiau siūlių, kai monolitinis pamatas yra daugiau mažiau vientisas, tačiau bet kokiu atveju pamatus reikia hidroizoliuoti ir šiltinti.
Tokių pamatų įrengimas yra panašus, tačiau turi esminių skirtumų. Priklausomai nuo to, ar namas turės rūsį, kasama pamatų duobė arba tranšėja. Abiem atvejais reikia gerai paruošti pagrindą – sutankinti gruntą, įvertinti gruntinio bei paviršinio vandens lygį sklype ir, jei reikia, įrengti drenažą. Monolitinių pamatų atveju montuojami klojiniai – struktūros, kurios laikys supiltą kietėjantį betoną. Jų kokybė ir lemia pamato lygumą – nors tai ir galima dalinai pataisyti vėliau, geriausia šiai vietai skirti laiko dar prieš pradedant pilti betoną.
Labai svarbu tokį pamatą tinkamai suarmuoti projekte nurodytomis proporcijomis, ypatingą dėmesį skiriant kampams. Pabaigus armavimo darbus, galima pilti betoną. Užpilti klojiniai dar tankinami giluminiu vibratoriumi, kad medžiagos kiekis pasiskirstytų tolygiai ir užpildytų visą tūrį. Toliau pamatai yra paliekami džiūti, saugant juos nuo per didelės temperatūros. Betonui pasiekus tam tikrą stiprį, nuimami klojiniai. Tolesnius darbus pradėti galima maždaug po dviejų savaičių, o optimalų stiprį betonas įgauna po 28 dienų. Nereikia pamiršti, kad įprastas betonavimo procesas taip pat turi savo optimalią temperatūrą. Betonuojant šaltesniu oru reikės naudoti specialius priedus, o tai padidins įrengimo kaštus.
Daugiau skaitykite: ką reikėtų žinoti apie betonavimą šaltu oru
Daugelis išvardintų betonavimo aspektų galioja ir surenkamiesiems pamatams. Tiesa, tokiu atveju paprastai įrengiama papėdė. Šios papėdės gali būti betoninės arba gelžbetoninės. Neretai naudojami tie patys pamatų blokeliai, paversti ant šono. Papėdę galima ir išlieti tuo pat būdu kaip ir monolitinius pamatus, tiesa, ilgiau užtruksite. Sieniniai blokeliai pamatams gali būti tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, taip pat būna ir didelių išmatavimų blokų, dažniausiai vadinamų tiesiog blokais rūsio sienoms. Tiesa, pastarieji paprastai turi pora trūkumų – reikia keliamosios technikos, be to, dėl savo išmatavimų ne tokie draugiški pamato formos atžvilgiu. Tuščiaviduriai blokeliai tvirtinami tarpusavyje, struktūra armuojama (priklausomai nuo projekto, tai gali būti daroma tiek horizontaliai, tiek vertikaliai), plyšiai dar užpildomi skiediniu, tuomet pilamas betonas. Pilnavidurius blokelius pakanka sumūryti ir užpildyti siūles.
Kaip matyti, didžiausias metodų skirtumas tas, kad klojinių funkciją atlieka patys blokai, be to, blokus pakankamai nesunku rikiuoti vienas prie kito, taip gaunant pakankamai lygų pamatą.
Abiejų tipų pamatus dar reikia ir apšiltinti bei hidroizoliuoti iš išorės (tiesa, kai kurie gamintojai, siūlo pamatinius blokus su šilumos izoliacijos sluoksniu). Nepamirškite, kad hidroizoliacinis sluoksnis dedamas po apšiltinimo sluoksniu (šalia pamato), jei prie produkto nenurodyta kitaip.
