Žurnale MANO NAMAI – gegužė. Tad visai suprantama, kad daug vietos jame jau bus skirta gyvenimui lauke sezonui: namų aplinkai, sodyboms, sodams. Skaitytojai, kaip visada, galės pasižvalgyti po namų interjerus, pasiskaityti apie naujausias aksesuarų mados tendencijas, dizaino klasikos pavyzdžius.
Interjeras/geros idėjos
Lietuvių namai Liuksemburge
Liuksemburge, jaukiame Mouforto kalnų priemiestyje netoli sostinės nuosavame name įsikūrusi lietuvių Medos ir Žilvino Bubnių šeima mūsų žurnalo kūrybinę grupę pakvietė apsilankyti jų namuose, kur neseniai buvo baigti rekonstrukcijos darbai. Kartu su rekonstrukcijos projekto autore architekte Dovile Martinaityte šeimininkai iš esmės pakeitė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje statyto modernizmo stiliaus pastato formą ir atnaujino vidaus erdves, subtiliai išryškindami istorinės patirties aspektus, atsižvelgdami į aplinkos kontekstą ir įterpdami šiuolaikiško dizaino idėjų.
Nuotraukos – Augio Narmonto. Tekstas – Kristinos Pečiukonienės.Projekto autorė – architektė Dovilė Martinaitytė, dovilemartinaityte@gmail.com.
Kalvomis banguojančiame Mozelio slėnyje maždaug 150 m2 ploto dviejų aukštų namą buvo nuspręsta rekonstruoti pirmiausia siekiant padidinti gyvenamąjį plotą. Rekonstrukcijos autorė Dovilė Martinaitytė pasiūlė paprastą sprendimą – ant modernistinio stiliaus dviaukščio pastato pristatyti dar vieną aukštą. Nors namas tapo gerokai aukštesnis, dėl suapvalintų viršutinio aukšto kampų ir į kalvą įsirėžusio apatinio aukšto jis neatrodo masyvus, natūraliai įsilieja į žaliuojantį, kalvotą aplinkos reljefą. Didžiuliai namo langai gamtos peizažą įtarsi įtraukia į interjero kompoziciją – pro neuždangstytus užuolaidomis langus matomas vaizdas tampa namų dekoro dalimi. Siekiant sustiprinti šį įspūdį ir išsaugoti vientisumo pojūtį, buvo maksimaliai padidinti ir senosios pastato dalies langai.
Siekdama pabrėžti šeštojo dešimtmečio atmosferą, architektė pritaikė autentiškų to laikmečio baldų: valgomajame įkomponuotas restauruotas modernizmo epochos stalas su to paties dešimtmečio juoda oda aptrauktomis kėdėmis.
Virtuvėje vyrauja lakoniškas, bet išraiškingas derinys – balti paviršiai ir natūrali ąžuolo faktūra. Santūri spalvinė gama ir minimalus dizainas padeda išsaugoti vientisos, tvarkingos erdvės įspūdžio tuomet, kai virtuvėje verda darbai. Kadangi virtuvės paviršiai dažnai ir intensyviai naudojami, architektė išrinko itin patvarius ir praktiškus akmens ir stiklo lydinio stalviršius.
Šviesos srautas
Naujai pristatytame viršutiniame – tryliktame – atnaujinto daugiabučio aukšte įrengtas erdvus butas tarsi sugeria šviesą: dideli langai neuždangstyti užuolaidomis, tad pro juos į namus srūva natūrali dienos šviesa.
Nuotraukos – Justinos Šuminaitės. Tekstas – Kristinos Pečiukonienės. Projekto autorė – architektė Ernesta Andrė, ernesta.andre@gmail.com.
Projektuodama apšvietimo sistemą architektė stengėsi, kad patalpa atrodytų jaukiai ir tamsiuoju paros metu, todėl svetainėje numatyti du toršetai: vieno jų šviesos srautą galima nukreipti norima linkme. Valgomojo ir poilsio zonose įrengti pakabinamieji šviestuvai su lakoniškais, klasikinės formos gaubtais, todėl tarpusavyje nekonkuruoja.
Palei didelį virtuvės langą suprojektuotas lakoniškas, vaizdo neužgožiantis stalviršis, pakartojantis darbo stalo idėją. Jo paviršių galima išnaudoti ir maistui gaminti, ir pusryčiauti grožintis vaizdu pro langą. Po šiuo „kabančiu“ stalviršiu patogu pastumti kėdes, kai jos nenaudojamos, ir taip atlaisvinti vietą virtuvėje.
Kaip matome pagrindinėje straipsnio nuotraukoje, architektė miegamajame norėjo sukurti šiek tiek pritemdytą, intymesnę atmosferą, todėl pagrindinei sienai dažyti parinko keliais tonais tamsesnius dažus, prie jos priderino lino ir medvilnės naktines užuolaidas. Interjerui gyvybingumo suteikia spalvingi akcentai – ryškiaspalviais augaliniais raštais marginta kėdė prie kosmetinio stalelio
Vasara užmiestyje
Miestiečių gyvenimo standartai kaime
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų naujai pastatytoje rąstinėje sodyboje atsiskleidžia šiuolaikinio miestiečio gyvenimo standartai atokiame kaime: čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras po truputį įsilieja į natūralią aplinką, o miestiečių šeimininkų įpročiai persipina su poreikiu sukurti jaukią, mielą aplinką, tinkamą pailsėti.
Nuotraukos – Augio Narmonto ir Linos Fisheye. Tekstas – Kristinos Pečiukonienės. Projekto autorės – architektės Jūratė Norkutė, jurategeneral@gmail.com, ir Miglė Šalnaitė, miglesalnaite@gmail.com.
Rąstinė architektūra pastato viduje savaime sukuria labai palankų mikroklimatą, todėl architektėms net nekilo minčių projektuojant interjerą slėpti natūralius rąstus. Tačiau buvo atsižvelgta į tai, kad sodyba skirta ne trumpalaikiam miestiečių poilsiui, o gyventi nuolat, todėl buvo išvengta senovinės tradicinės pirkios stilistikos, priartinant interjerą prie šiuolaikiško būsto standarto, suteikiant modernumo bei sustiprinant šviesos ir erdvės įspūdį.
Pagrindinėje svetainės poilsio zonoje, kaip ir visame interjere, buvo parinkti modernių medžiagų, kontrastuojančių su tradicine architektūra baldai, čia vyrauja stiklas, metalas, gobelenai su moderniais augaliniais motyvais ir pan., tačiau pirmenybė teikiama funkcionalumui ir patogumui. Norėdamos sukurti komfortišką ir jaukią bendrojo kambario aplinką, architektės daug dėmesio skyrė apšvietimo sistemai sukurti.
Miegamajame vyrauja audiniai su klestinčios augmenijos motyvais. Čia įrengti keli apšvietimo scenarijai: nuo lubų abipus lovos nuleisti stilingi lašo formos šviestuvai padeda kurti jaukią nuotaiką, o virš galvūgalio sumontuoti funkcionalūs skaitymo šviestuvėliai su keičiama šviesos kryptimi.
Stiliaus paieškos
Niekada nesikartojantis, visada atpažįstamas
Stilizuotą riestą lašą primenantis Peislio ornamento motyvas su niekuo nesupainiojamas. Neįtikėtinos pritaikymo galimybės pavertė jį vienu labiausiai atpažįstamų raštų – šis motyvas be galo dažnas, jo įvairios variacijos pakartojamos dekoruojant interjerą, aksesuarus, drabužius. Tokio išskirtinio populiarumo priežastis – itin sudėtingos detalės: jas žiūrinėti ir grožėtis galima labai ilgai…
Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Daugiaprasmiškumas. Greičiausiai teko girdėti ir kitokių Peislio ornamento pavadinimų, tokių kaip turkiškas ar indiškas agurkas, turkiška pupa ar persiškas kiparisas, o gal datulė. Niekas tiksliai neprisimena, nuo kokio vaisiaus (o gal ir visai ne nuo jo…) raštas nusižiūrėtas (o naudotas jis jau III–VII amžiuje), tad visos interpretacijos atrodo pateisinamos…
Simbolinė ornamento prasmė ne mažiau įvairiapusė – vienareikšmės formos traktuotės niekaip neišlukštensime… Irane Peislio ornamentu dekoruota dovana reiškia gerovės palinkėjimą. Dar teigiama, kad lašo motyvas simbolizuoja liepsną ar Alacho ašarą, o galbūt tai pusė in ir jang simbolio. Taigi prasmės interpretacijų daugybė, bet svarbiausia, kad dabar jį suvokiame kaip estetinę vertybę.
Be taisyklių. Griežtų lašo motyvo komponavimo taisyklių nėra arba iki mūsų laikų neišliko (o dabar tokių niekas jau nebekuria). Ornamentą sudaro pasikartojantys lašai, arba nukreipti į vieną pusę, arba išdėstyti veidrodiniu principu, arba laisvai, be sistemos. Įdomiausias lašo vidus – jame susipina daugybė detalių. Likusioje erdvėje – dekoratyvūs augalinių motyvų elementai ir grafiniai
simboliai.
Visa spalvų paletė. Peislio ornamento elementų neriboja nei dydis, nei spalva. Jie gali būti tiek ryškūs, primarginti, tiek prigesintų atspalvių, santūrūs arba vien juodai balti. Tiesa, tradicinė gama yra ryškių, sodrių, šiltų ir tarpusavyje puikiai derančių atspalvių derinys: geltonų, oranžinių, raudonų ir rudų.
Prisitaikėlis. Šiuolaikinės Peislio ornamento apraiškos labai įvairios: lašai gali būti stambūs ar smulkūs, ryškūs ar išplaukę, lakoniški ar išpuošti daugybe smulkių vingių, vienspalviai ar daugiaspalviai. Tad nežiūrint į kažkada galiojusius kanonus, klasikiniu laikomas ir lengvai pritaikomas ornamentas naujai atgimė audiniuose, tapetuose ir dekoratyviuose interjero elementuose.
Praktiški sprendimai
Naujas senas baldas
Daugelis mūsų į sodybas išvežame mieste nebereikalingus baldus – juk tai taip praktiška… Kartais jie ten nelabai pritampa, bet į tai žiūrime pro pirštus, kol vieną gražią dieną pavasarinio entuziazmo priepuolis pradėti „sodybinį sezoną“ įkvepia norą atnaujinti ir interjerą. Tarkim, restauruoti ir nauju audiniu pervilkti gerokai gyvenimo mačiusį baldų komplektą „Jotulė“.
Nuotraukos – Augio Narmonto, gamintojų. Tekstas – Danguolės Kiškienės.
Trims foteliukams ir vienam pufui pervilkti parinktas trijų spalvų – šviesiai pilkos, tamsiai pilkos ir garstyčių – gobelenas. Iš tiesų skirtingų spalvų audiniu apmuštų baldų komplektas atrodo smagiai ir stilingai.
Prisiminus senuosius „Jotulės“ apmušalus, pasidaro įdomu, kaip šiais laikais vertinamas veliūras. Pasirodo, jis vėl grįžta į madą. Beje, tai lepus, sudėtingai pagaminamas audinys, o šenilinis (tam tikro audimo būdo) gobelenas atrodo visai kaip veliūras, todėl gali jį atstoti.
Nors ir madinga minkštus baldus pervilkti skirtingų spalvų gobelenais, tačiau restauratoriai pataria „nepersūdyti“. Pavyzdžiui, jei yra medžio apdailos elementų, dar metalinės ar kitokios įmantrios kojos, kelių spalvų gobelenas čia nederėtų. „Jotulės“ foteliams, priešingai, trys spalvos labai tiko, nes kitų detalių net nėra.
Restauruojant daug lemia ir baldo kokybė: išardžius gerus suomiškus ar itališkus baldus matyti, kad jie pagaminti sąžiningai, iš patvarių medžiagų, net porolonas nesusidėvėjęs, tad vien pakeitus gobeleną vėl ilgai tarnaus. „Sovietinis palikimas“ – maždaug trijų dešimčių metų senumo „Jotulės“ baldai taip pat nelaikomi prastais. Tai įrodo ir juos kadaise lydėjęs populiarumas, ir tai, kad jų replikos gaminamos iki šiol, ir dar tai, kad nauji stilingi apmušalai suteikė galimybę juos įkomponuoti net šiuolaikiškame interjere.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
