Krikščionybė atnešė ne tik paprotį Kūčių vakarienės metu valgyti 12 patiekalų, bet ir prieskonius, kuriais jie gardinami. Tačiau daugelis prieskonių naudojami ne tik dėl skonio ir aromato savybių, bet ir dėl simbolinių reikšmių. Arbatas ir prieskonių mišinius „7 Ievos namai“ kuriančios bendrovės „Prieskonių ambasada“ vadovė Ieva Jonaitienė išskyrė 12 prieskonių, kuriuos dera naudoti ruošiant Kūčių vakarienę, kad geriau pajaustumėte šios šventės dvasią. Šie prieskoniai buvo naudojami ir Kristaus laikais, ir šiandien. Jų simbolinė prasmė išsilaikė įvairiose krikščioniškose šalyse.
1. Garstyčios. Šis prieskonis primena tikėjimo svyravimą ir tai, kad kiekvienas žmogus turi silpnumų, su kuriais turi kovoti. Jeruzalėje garstyčių aliejus buvo naudojamas gydyti, juo marinuojama ėriena (su garstyčiomis paruošta mėsa net ir šilumoje nesugesdavo savaitę). Be tradicinės silkės su garstyčių grūdeliais, Kūčių stalui iš garstyčių gaminami padažai, jos pateikiamos kaip garnyras prie žuvies ar salotų.
2. Kmynas (kuminas). Kmynai jau nuo seno beriami į duonos raugo tešlą. Duona visose tautose simbolizuoja tikėjimą dievu. Ji – vienas švenčiausių simbolių, kuris minimas ir maldose, kai žmonės dėkoja Dievui už kasdienę duoną.
3. Aguona. Aguonos naudojamos kūčiukų tešloje, kepant bandeles, kurios simbolizuoja duonos trupinius. Patys aguonų grūdeliai kūčiukuose – tai atleidimas kitiems. Būtent todėl tradicinis Kūčių stalo gėrimas – aguonų pienas – simbolizuoja susitaikymą.
4. Sezamo sėklos. Seniau šias sėklas grūsdavo ir gamindavo pastą, o ją maišydavo su kitais prieskoniais ir tepdavo ant duonos. Kūčių vakarienei sezamo sėklas galima naudoti įvairiai: dėti į sveikuolių sausainius, pabarstyti ant kepamų bandelių ar ant pateikiamos žuvies. Nepamirškite sezamo sėklas paskrudinti keptuvėje su trupučiu druskos – tai joms suteiks žavų traškesį.
5. Kalendra. Žuvis – vienas iš pagrindinių kūčių vakarienės patiekalų bei vienas iš krikščionybės simbolių (ankstyvojoje krikščionybėje žuvies simbolis savo svarba prilyginamas kryžiaus simboliui). Kaip ir seniau, taip ir šiandien kepta žuvis gardinama kalendros grūdeliais, kurie suteikia malonų aromatą.
6. Juodasis pipiras. Tai imperatorius, kuris ant kiekvieno šventinio ir kasdienio stalo būna įvairių tautų virtuvėse. Ne veltui seniau jis buvo vadinamas juoduoju auksu. Dėl pipiro kartumo jis beriamas į salotas, mišraines, kepinius ir kitus patiekalus. Su juodaisiais pipirais kepami ir Kūčių stalą papuošiantys imbieriniai sausainiai.
7. Cinamonas. Šis kvapnus, šilumą simbolizuojantis šventinis prieskonis geba aromatą paskleisti po visus namus. Anksčiau cinamonas buvo naudojamas kaip itin brangus šventinis prieskonis saldumynams, o šiandien be jo neįsivaizduojame nei vieno obuolių pyrago. Į Kūčių stalui kepamą pyragą taip pat reikėtų neužmiršti įdėti kardamono ir gvazdikėlių, kurie sustiprins šventinį aromatą.
8. Kardamonas. Kardamonas – vienas iš pagrindinių prieskonių, kuriuo gardinamas vynas – krikščionybėje dažniausiai akcentuojamas gėrimas simbolizuoja Kristaus kraują. Šiltas kalėdinis vynas su prieskoniais neša žinią, kad Kristaus kraujas gyvas, jis prisikėlė tikinčiųjų širdyse, kuriose teka Dievo vaikų kraujas.
9. Krapų sėklos. Krapai, kaip tradicinis prieskonis, buvo vartojami ir prieš Kristų, ir Kristaus laikais. Šiandien krapais gardinami įvairūs patiekalai, padažai. Krapais galite drąsiai gardinti ant Kūčių stalo esančią žuvį, paberti į salotas.
10. Gvazdikėlis. Šis prieskonis dažnai buvo naudojamas vynui stiprinti, gėrimams dezinfekuoti, saldiems patiekalams. Gvazdikėlis ant Kūčių stalo gali patekti ne tik su karštu vynu, kuris taip pat gardinamas ir kardamonu, cinamonu, kadagiu bei muskatu, bet ir kepant meduolį ar imbierinius sausainius.
11. Čiobrelis. Seniau čiobrelio šakele kartu su kitais prieskoniais gardindavo Kristaus vakarienės žuvį. Šiandien šis prieskonis persikėlė ir ant mūsų stalų. Čiobrelis tapęs tradiciniu lietuvišku prieskoniu, kurio arbata po gausios Kūčių vakarienės gerina virškinimą. Čiobrelis yra sveikatos simbolis, o jo šakelė su žiedais simbolizuoja sveikatą.
12. Lauro lapai. Lauras – jėgos lapas. Jie išlaiko savo žalią spalvą ir vasarą, ir žiemą. Romos imperijos laikais nugalėtojus vainikuodavo būtent lauro lapų vainikais – amžinybės simboliu. Krikščionybėje baltas balandis su lauro vainiku simbolizuoja krikščionio kankinio dvasinę pergalę. Dėl savo universalumo lauro lapai savo vietą gali atrasti praktiškai bet kuriame patiekale, kuriame yra dedami pipirai ir druska.
