Tikra veja toli gražu nėra žolėmis užsėtas plotas, kurį užtenka palaistyti kartą per mėnesį. Graži veja – pastangų reikalaujantis gyvas organizmas, kurį kartas nuo karto gali užpulti ligos, pažeidimai ar kiti defektai. Kaip su tuo kovoti, pasakoja ASU Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorius doc. Evaldas Klimas.
Veltinis
Pasak doc. Evaldo Klimo, veltinis susidaro iš apatinių žolių lapų ir mikroorganizmų nesuardyto žolės mulčio likučių.
Veltinio formavimosi intensyvumą lemia keli faktoriai: vejos žolyno sudėtis, pavyzdžiui, raudonųjų ir avinių eraičinų lapuose yra daugiau lignino; mulčiavimo metu paskleistos žaliosios masės kiekis; rūgšti dirvožemio reakcija; sutankėjusi ir blogai vėdinama dirva; netinkamas žolės pjovimo aukštis.
Veltinio storis gali būti nuo 0,5 iki 3 cm. Plonas veltinio sluoksnis (iki 1 cm) sausrų metu pridengia dirvą ir mažina vandens išgaravimą, o dirvos mikroorganizmai negyvą organinę medžiagą skaido į humusą, reikalingą vejų žolėms.
„Storas veltinio sluoksnis (daugiau nei 2 cm) vejų žolėms yra kenksmingas, nes sulaiko nemažą dalį kritulių ar drėkinimo vandens, dirvoje ima trūkti deguonies, šaknys blogai auga, lėtėja vandens infiltracija į dirvožemį, – aiškina vejų specialistas doc. E. Klimas. – Esant storam veltiniui, žolyno viršutinėje dalyje būna drėgna, o apatinėje – sausa. Tokioje aplinkoje greičiau dauginasi ligų sukėlėjai, gausėja dumblių, samanų, nepageidaujamų žolių rūšių“.
Dekoratyviose ir sportinėse vejose veltinio sluoksnio storį reikia nuolat kontroliuoti. Nedideliuose vejų plotuose veltinis gali būti „iššukuojamas“ metalinėmis skėtinėmis šluotelėmis su plieniniais gerai spyruokliuojančiais dantimis arba rankinėmis mašinėlėmis, turinčiomis vertikalius kas 2-3 cm lygiagrečiai išdėstytus peiliukus. Šukuojant peiliukai turi 2-3 mm įsmigti į žemę. Dideliuose plotuose veltiniui šukuoti naudojamos specialios benzininės aeravimo mašinėlės, kur vertikalūs peiliukai sukasi dideliu greičiu ir sparčiai ardo veltinį.
Patogiausia veltinį šukuoti anksti pavasarį, prieš prasidedant žolių vegetacijai ar jai tik prasidėjus. Tuomet žolių augimas yra aktyvesnis ir padraskytos jos sparčiau atsinaujina. Žolynas labiau sutankėja. Jei po šukavimo žolynas atrodo retas, galima anksti pavasarį pabarstyti tos pačios sudėties žolių sėklų, vienam arui 1 kg sėklų arba 10 g/kv. m.
Samanos vejose atsiranda tuomet, kai varpinėms žolėms augti augavietės sąlygos yra nepalankios. Tai atsitinka, kai dirva užmirksta, nuolat būna pavėsis, žolėms trūksta maisto medžiagų, pjaunama per žemai, storas veltinio sluoksnis.
Samanas vejose galima naikinti mechaninėmis ir cheminėmis priemonėmis (jos jautrios geležies sulfatui).
Anot doc. E. Klimo, pačios efektyviausios samanų kontrolės priemonės yra išvardytų atsiradimo priežasčių naikinimas. Ypač veiksmingas vejos drėgmės režimo sureguliavimas ir subalansuotas tręšimas.
Namų sąlygomis nesudėtinga pasiruošti veiksmingo mišinio prieš samanas. Jo tūrio sudėtis tokia: 20 dalių smėlio, 3 dalys amonio salietros, 2 dalys geležies sulfato. Į 1 kv. m išberiama nuo 100 iki 150 g šio mišinio (1 arui prireiks 10-15 kg). Berti geriausia ryte, dar nenukritus rasai.
Šis mišinys ne tik naikina samanas, bet ir aktyvina mikrobiologinius procesus dirvos paviršiuje, lėtina veltinio formavimąsi. Jei vejoje buvo daug samanų, po cheminio naikinimo naudinga jų liekanas iššukuoti vertikaliu aeratoriumi.
Samanų liekanų negalima dėti į komposto krūvą, nes jos nepūva. Paprasčiausia šias liekanas sudeginti.
Sunaikinus samanas namų ar medžių šešėlio zonoje ir atlikus vertikalią aeraciją, reikia tame plote įsėti raudonųjų ir avinių eraičinų sėklų mišinio (apie 15 g/ kv. m). Šios žolės pakenčia pavėsį, todėl tinkamai tręšiant, pavėsyje ateityje veja bus graži, o samanų nebeliks.
Vejos išretėjimas
„Vejos išretėjimas nesuderinamas su jos grožiu ar tinkamumu sportui“, – patirtimi dalinasi doc.E. Klimas. Retėti vejos gali dėl kelių priežasčių: netinkamo žolių mišinio sudarymo, ligų pažeidimų, pernelyg intensyvaus mindžiojimo, nepakankamo tręšimo.
Pasak doc. E. Klimo, retą veją geriausia tankinti anksti pavasarį, atlikus vertikalią aeraciją. Jei veja buvo sėtinė, paruošiamas panašios sudėties žolių mišinys. Metaliniu grėbliu išpurenus praretėjusius vejos plotelius, į 1 kv. m išberiama 10-15 g žolių sėklų mišinio. Sėklos įterpiamos grėbliu. Jei puraus dirvožemio sėkloms įterpti nepakanka, paviršius mulčiuojamas lengvu substratu ir suvoluojamas.
Sportinėse ir parterinėse vejose nedideli vejų defektai taisomi „lopant“ velėnos gabalėliais. Gabalėliai defektams taisyti gali būti paruošiami specialiais šešiakampiais velėnos paruošimo įrankiais. Defekto vietoje tuo pačiu įrankiu padaroma taisyklinga duobutė, į kurią įdedamas tokios pačios formos velėnos gabalas. Šešiakampių gabalų privalumas yra tas, kad iš jų patogu dėlioti taisyklingą mozaiką.
Jei neturite specialaus įrankio velėnos gabalams paruošti, defektus galima taisyti ir paprasčiau: reikia paimti taisyklingos formos stačiakampę dėžutę su maždaug 3-4 cm aukščio sienelėmis; plotelyje, kurį reikia taisyti, dėžutė dedama ant „žaizdos“ (jei ją uždengia iš karto) arba dėliojama kelis kartus, kol uždengia visą taisomą plotą; dėžutės sienelių pakraščiuose velėna įpjaunama 6-8 cm gyliu ir išverčiama kartu su bloga dalimi, paruošiama maždaug 4 cm gylio vieta sveikam velėnos gabalui; panaudojus tą pačią dėžutę vietoj trafareto, atkertamas sveikas velėnos gabalas (prieš tai žoliapjove nupjovus žolę); gabalas guldomas šaknimis aukštyn į truputį aukštesnę dėžutę su 4 cm aukščio sienelėmis; ilgu peiliu nupjaunama velėnos dalis, kyšanti virš vienodo aukščio sienelių, gabalo storis pasidaro vienodas. Tokiu būdu namų sąlygomis galima pasiruošti taisyklingų vienodo dydžio ir storio gabalų ir juos sėkmingai panaudoti vejų defektams taisyti.
Šunų šlapimo dėmės
Vejų specialisto teigimu, šunų šlapimo dėmių atsiranda vejose, kai nedideliame vejos plote dažnai laksto stambus palaidas šuo. Šunų šlapimas daro problemų ne tik vejoms, bet ir įvairiems dekoratyviniams krūmams: tujoms, puskiparisiams, miniatiūrinėms eglutėms. Žymėdami teritoriją šunys „kelia koją“ nuolatinėse vietose, todėl literatūroje teikiami siūlymai tas vietas gausiai palieti vandeniu neduoda norimų rezultatų. Kompromiso tokiu tveju rasti beveik neįmanoma. Sodybos šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – veja ar šuns laisvė. Tvarkingi šeimininkai stambius šunis laiko voljeruose, o pasivaikščioti išveda į didesnius plotus. Taip sodybos veja nenukenčia.
Įvairios formos nudžiūvusios vejos plotai
„Įvairios formos nudžiūvusios vejos plotai gali atsirasti dėl neapdairiai dirvoje užkastų (ypač baigiant statybas) įvairių drėgmę nepraleidžiančių daiktų: skardos, šiferio, ruberoido, polietileno gabalų, betono luitų, – sako doc. E. Klimas. – Net ir užpylus ant tokių liekanų nemažą dirvožemio sluoksnį, sudygusi žolė prasidėjus sausrai nudžius, nes žolių šaknys negaus dirvos kapiliarinės drėgmės. Žolės pakartotinis sėjimas bus efektyvus tik iki naujos sausros.“
Pasak doc. E. Klimo, šių problemų neturėsite, jei baigiant statybas visoje teritorijoje bus kruopščiai sutvarkyta vieta ir tik po to formuojamas armuo vejai. Jei toks defektas vejoje vis dėlto yra, išeitis viena – atidžiai iškasti kapiliarinę drėgmę nutraukiantį daiktą, duobę užkasti, užpilti dirvožemio, gerai jį sutankinti ir pasėti žolę arba pakloti velėną.
