Lietuvoje pradėtos auginti persikų ir nektarinų veislės pakenčia didesnius temperatūros svyravimus žiemą. Pasodinti užuovėjoje, pietinėje sklypo pusėje, persikai džiugina gausiu derliumi. Tačiau yra keletas svarbių aspektų, kuriuos būtina žinoti dar prieš pradedant sodinti savo sode šiuos vaismedžius. Dalinamės sodininkystės ekspertų patarimais ir patirtimi.
Nors lietuviškas žiemas nektarinų ir persikų medžiai gali atlaikyti, po šaltesnių žiemų jie dažniau už kitus kaulavaisius suserga grybinėmis, bakterinėmis ir virusinėmis ligomis. Todėl reikia laiku šiuos kaulavaisius profilaktiškai purkšti fungicidais ir kitomis augalus stiprinančiomis priemonėmis.
Patirtimi apie persikų auginimą ir jų tinkamas veisles auginti Lietuvoje su ManoNamai.lt skaitytojais sutiko pasidalinti buvęs ASU Agronomijos fakulteto dekanas, dabartinis seimo narys, doc. Viktoras Pranckietis, UAB „Žagarės sodai“ medelyno direktorius Artūras Rozenbergas ir sodininkas Andrius Buska iš „Buskų medelyno“.
Pasak doc. Viktoro Pranckiečio, persikai (Persica) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Gentyje yra 6 persiko rūšys. Daugiausia persikų veislių kilo iš paprastojo persiko (Persica vulgaris Mill., syn. Prunus persica Stokes).
Paprastasis persikas per 12-15 metų užauga iki 5 m aukščio, sulkultūrintos dažniausiai auginamos 2,5-3,5 m aukščio veislės. Laja plati, skėstašakė. Lapai pražanginiai, pailgai lancetiški, smailiaviršūniai. Lapkočiai trumpi – 1-1,5 cm ilgio.
Žiedai pavieniai, rečiau po 2-3, gana stambūs, (2,5-3,5 cm skersmens), vainiklapiai rožiniai, violetinio atspalvio arba raudoni. Kaulavaisiai, nelygu veislė, 3-7 cm skersmens, kiaušiniški, ovališki arba kiek suploti, su ryškia išilgine vagele ir įdubimu pamate. Odelė pūkiškai plaukuota, žalsva, geltona, rausva, vyšninė, saulėtoje pusėje raudona. Minkštimas sultingas, baltas, geltonas, rausvas, saldus, saldžiarūgštis arba rūgštus. Kauliukas 4-5 cm ilgio, 2,5-3 cm pločio, rudas, smailais galais, iš šonų suplotas, paviršius grublėtas, giliai vagotas.
Kilmė ir paplitimas. Visos persiko rūšys savaime auga Kinijoje. Iš Kinijos persikai išplito Persijoje (Irane), vėliau buvo atgabenti į Europą. Augalo vardas ir susijęs su Persija. Ilgą laiką manyta, jog tikroji tėvynė buvo laikoma Persija, nes ten buvo auginami pasakiški persikų sodai. Pastaruoju metu sukurta virš 5000 persikų veislių. Kultūriniai persikai auginami Kinijoje, Japonijoje, Pietų Europoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Kaukaze, Užkaukazėje, Moldavijoje, Ukrainoje.
Vertingi vaisiai. Anot doc. V. Pranckiečio, persiko vaisiuose yra 6−15 proc. cukrų, kurių didžiąją dalį sudaro sacharozė (5,5-11 proc.), 0,2-1 proc. rūgščių (obuolių ir citrinos), šiek tiek pektinų, karotino, vitaminų A, C, B, dažančiųjų, rauginių medžiagų, eterinio aliejaus ir kalio junginių, kurie palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Aromatinės savybės ir skonis nulėmė, kad persikas yra vaisių karalius. Vaisiai patrauklūs, sultingi, su burnoje tirpstančiu minkštimu. Patys naudingiausi yra švieži vaisiai. Jie žali, konservuojami, iš vaisių verdami kompotai, uogienės, džemai, marmeladai, gaminamos cukatos, jie džiovinami. Persiko sėklose yra iki 57 proc. riebiojo nedžiūvančio aliejaus, kuris kaip ir migdolų, naudojamas medicinoje.
Biologinės savybės. Žydi 5-15 dienų, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, keliomis dienomis vėliau negu abrikosai. Vaisiai prinoksta rugpjūtį. Persikai pradeda labai anksti derėti – 2-3 metais po pasodinimo, gausiai dera 10-12 metų. Palyginti su kitais kaulavaisiais, jie užmezga labai daug vaisių (20-40 proc. žydėjusių žiedų) ir jeigu augalas negenimas arba silpnai genimas, labai greitai pasensta, sumažėja vaisiai ir derlius, galiausiai persikas žūva. Kad kasmet derėtų bei nepramečiuotų ir kad vaisiai būtų stambesni, patartina retinti vaisių užuomazgas.
Persikų auginimas ir priežiūra
„Šalčiams mažiau atsparūs nei abrikosai, tačiau labiau jautrūs vėjams, – sako sodininkas Giedrius Buska iš „Buskų medelyno“. – Nors dabar yra sukurta veislių, galinčių ištverti – 30 laipsnių trumpalaikį šaltį, tačiau dažniausiai pumpurai nušąla – 25 laipsnių, žiedpumpuriai – – 6,5 laipsnių, žiedai – – 4 laipsnių, vaisių užuomazgos – – 3 laipsnių šalčio. Apšalę persikai greitai atgyja, nes turi gausybę miegančių pumpurų, išleidžia naujus ūglius ir po 2-3 metų dera“.
Vieta. Anot UAB „Žagarės sodai“ medelyno direktoriaus Artūro Rozenbergo, persikai – šviesiamėgiai ir šilumamėgiai augalai. Juos geriausia auginti šiltoje užuovėjoje – pietinėje, pietvakarinėje kiemo pusėje, prie pastatų, tvorų, sode tarp aukštesnių medžių. Geriausia sodinti į lengvo priemolio arba priesmėlio derlingą, purią, laidžią vandeniui dirvą, kurios pH 6,5-8,0.
Sodinimas. Persikus geriausia sodinti anksti pavasarį, balandžio mėnesį, dar neprasidėjus vegetacijai. Išaugintus sodinukus konteineriuose galima sodinti įvairiu laiku. Duobė kasama šiek tiek didesnė už vaismedžio šaknyną, jeigu reikia dirvą galima pagerinti kompostu, svarbu ir pakankamas duobės gylis. Pasodinus pririšama prie įbesto kuolo, paliejama, pomedis mulčiuojama sausa žeme ar kitu mulčiu.
Genėjimas ir formavimas. Pasak A. Buskos, persikų genėjimas skiriasi nuo kitų vaismedžių genėjimo. Jie žiedinius pumpurus krauna ir dera ant vienmečių ūglių (kaip vynmedžiai), o senstančios šakos po truputį apmiršta. Tad genėjimo tikslas – suformuoti stiprias šakas su atsinaujinančiomis vaisinėmis šakelėmis. Persikus reikia genėti daugiausiai iš visų kaulavaisių, nes auga labai intensyviai, palankiomis oro sąlygomis, ne tik pavasarį, bet ir vasarą.
Pradedama genėti pirmaisiais metais po sodinimo. Pasodinti persikų vienmečiai skiepai tą patį pavasarį tuoj pat patrumpinami 70 cm aukštyje. Galima trumpinti žemiau – paliekant 30-40 cm. Taip suformuojami persikų medžiakrūmiai. Vasarą atrenkami ir paliekami 3-4 geriausiai išsivystę, ne mažiau kaip 10 cm vienas nuo kito esantys ūgliai, visi kiti trumpinami virš 2-3 lapo.
Kitais metais, jei pavasarį ūgliai auga labai intensyviai, sodininko A. Buskos nuomone, jie trumpinami iki 30-40 cm, taip skatinant vasarinių ūglių augimą. Kasmet iš miegančių pumpurų išaugantys nereikalingi, persipinantys ir apšalę ūgliai šalinami, kiti trumpinami, kol suformuojamas 7-8 pagrindinių šakų vainikas su vaisinėmis šakelėmis. Vainikas baigiamas formuoti 4-5 auginimo metais. Paskui kasmet šalinami nereikalingi vilkūgliai, senos, persipinančios ir apšalusios šakos bei stiebai. Kas 3-4 metus vainikas atjauninamas, išgenint pasenusias, mažai derlingas šakas ir formuojant naujas (tam paliekami šakų stuobreliai su 2-3 pumpurais), nes augalo apatinė dalis linkusi „nuplikti“, o virštutinė – sutankėti. Derėtų pasimokyti iš švedų, kurie persikus sodina prie pat pietinės namo sienos maždaug 15–25 cm atstumu ir formuoja vėduoklės formos vainiką.
Dauginimas. Pasak A. Rozenbergo, persikai dauginami skiepijimu anksti pavasarį arba vasarą (nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio) akiavimu. Lauke akutės prastai žiemoja, todėl geriau iškasti skiepus rudenį (nukritus lapams) ir per žiemą laikyti 4 laipsnių temperatūroje rūsyje ar kitoje patalpje arba lauke prikasti, uždengti eglišakėmis ir sodinti tiktai kitą pavasarį.
Persikų poskiepiams Lietuvoje dažniausai naudojama skėstašakė (Kaukazinė) slyva, o Lenkijoje plačiai naudojamas mandžiūrinis persikas.Sėklinis dauginimo būdas taikomas kuriant naujas veisles, spartinant aklimatizacijos procesą. Sėklos stratifikuojamos 4 mėnesius ir sėjamos pavasarį.
Persikų veislės
Pasak pašnekovų sodininkų, lietuviškų persikų veislių nėra, neturime ir čia sukurtų hibridų. Pasaulyje pastaruoju laiku sukurta ir tebekuriama daug tarprūšinių hibridų. Todėl sodininkai mėgėjai naudojasi kaimyninių šalių – Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Čekijos, o taip pat ir Kanadoje bei JAV sukurtomis veislėmis, pasižyminčiomis ištvermingumu žiemą bei gausiu derėjimu.
„Lietuvoje per itin 2012 šaltą žiemą ASU pomologiniame sode neiššąlo ištverminos persikų veislės ‘Kijevskij rannij‘ ir ‘Reliance‘, – atkreipia dėmesį doc. V. Pranckietis. – Yra žinoma ir daugiau kitų ištvermingų persikų veislių, tinkamų auginti Lietuvoje“.
Didelę patirtį pesikų auginime, turinčio A. Rozenbergo nuomone, mūsų lietuviškoms žiemoms nepasiteisino: ‘Red Haven‘, ‘Royalvee‘, ‘Velvet‘ persikų veislės.
‘Kijevskij rannij‘ – ukrainietiška veislė, prisitaikiusi prie lietuviškų auginimo sąlygų, ištveria iki -32 laipsnių šalčio. Vaisiai gana stambūs, šviesiai geltoni su rausvais dryželiais. Minkštimas, sultingas, saldus. Dera pirmoje rugpjūčio pusėje. Vaismedžiai užauga iki 3 m aukščio.
‘Reliance‘ – vaisiai vidutinio dydžio (80-130 g), rausvai geltoni. Minkštimas geltonai oranžinis, tvirtas, skanus, saldžiarūgščio skonio. Kauliukais lengvai atsiskiria nuo minkštimo, tinka perdirbimui. Dera rugpjūčio antroje pusėje. Vaismedžiai žiemą ištvermingi, atsparūs ligoms. Viena geriausių persikų veislių.
‘Maira‘ – latviška, labai derlinga persikų veislė. Vaisiai vidutinio dydžio, apvalūs, šviesūs, rausvais šonais, labai sultingi, skanūs. Vaisiai prinoksta liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Dera gausiai. Vienas iš atspariausių šalčiui persikų. Veislė gana atspari ligoms, savidulkė.
‘Inka‘ – nauja, vėlyvumo lenkiška persikų veislė, kurios vaisiai prinoksta rugpjūčio pabaigoje. Vaisiai gražūs, tamsiai geltoni, su išsiliejusiu raudoniu, dengiančiu 30-50 proc. paviršiaus, stambūs (120-200 g, atskiri – iki 300 g). Minkštimas gelsvai kreminis, sultingas, labai skanus, gerai atsiskiria nuo kauliuko. Tinka desertui ir perdirbti. Vaismedžiai stipraus augumo, vainikas glaustas. Pradeda derėti po 3-4 metų. Veislė vidutiniškai derlinga, dera kasmet, savidulkė, žydi anksti ar vidutiniškai anksti. Gana ištverminga žiemą ir atspari ligoms. Ši persikų veislė, vertinama dėl ypač stambių, gero skonio vaisių.
‘Vulcan‘ – kadietiška vidutinio ankstyvumo kietųjų persikų veislė, kurios vaisiai sunoksta rugpjūčio pirmoje pusėje (kartais apie vidurį). Vaisiai gražios išvaizdos, oranžiniai, mažai pūkuoti, su išsiliejančiu tamsiu taškuotu ir marmuriniu raudoniu, dengiančiu 60-80 proc. paviršiaus, vidutinio stambumo (80-120 g). Minkštimas šviesiai oranžinis, tvirtas, saldokas, skanus, priaugęs prie kauliuko. Labai tinka perdirbimui, ypač kompotams, džemams, šaldymui. Vaismedžiai vidutinio augumo, vainikas apvalus. Pradeda derėti po 3-4 metų.Veislė labai derlinga (rekomenduojama retinti vaisių užuomazgas), savidulkė, žydi vidutiniškai anksti. Ištverminga žiemą, atspari ligoms, tolerantiška moniliozei. Vertinga kietųjų persikų veislė, išsiskirianti derlingumu ir perdirbti tinkančiais vaisiais.
‘Saturn‘ – vidutinio ankstyvumo plokščiavaisių persikų veislė, sukurta JAV. Vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje. Vaisiai plokšti, įdomios ratuko formos, nedideli arba vidutinio dydžio (60-80 g), kreminio atspalvio, su išsiliejančiu raudoniu, dengiančiu 60-90 proc. vaisiaus paviršiaus, sultingi, aromatingi, ypač saldūs, labai skanūs, kauliukas smulkus, lengvai išsiima iš minkštimo. Vartojami desertui. Nelinkę byrėti, tvirtai laikosi ant šakų. Vaismedžiai augūs, vainikas plataus kūgio formos. Veislė labai derlinga, savidulkė. Ištverminga žiemą, šalčiams gana atsparūs ir žiediniai pumpurai.
Viena iš pirmųjų plokščiavaisių persikų veislių, įdomi savo neįprastos formos vaisiais, vaikų vadinamų „ufonautais“.
‘Vigril‘ – vidutinio ankstyvumo kanadietiška kietųjų persikų veislė, kurios vaisiai prinoksta rugpjūčio pirmoje pusėje. Vaisiai gražūs, oranžiniai, su išsiliejusiu tamsiu raudoniu, dengiančiu 60-80 proc. paviršiaus, stambūs (120-180 g, atskiri – 250-300 g), minkštimas skaisčiai oranžinis, tvirtas, saldokas, skanus, kauliukas atsiskiria sunkiai. Tinka kompotams, džemams, šaldyti. Vaismedžiai vidutinio augumo, vainikas platus, rutuliškas. Pradeda derėti po 3-4 metų.
Veislė dera gausiai (rekomenduojama retinti vaisių užuomazgas), savidulkė. Ištverminga žiemą, atspari ligoms, tolerantiška moniliozei. Vertinga kietųjų persikų veislė, išsiskirianti gausiu derliumi ir perdirbti tinkančiais vaisiais.
‘Doneckij bielyj‘ – vidutinio ankstyvumo persikų veislė, sukurta Ukrainoje. Vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje, ne vienu metu. Vaisiai gražios išvaizdos, stambūs (120-140 g), balti, saulėtoje pusėje – su išsiliejusiu tamsiu raudoniu, mažai pūkuoti. Minkštimas baltas, pusiau skaidrus, su tamsesnėmis gyslelėmis, švelnus, labai sultingas, ypač gaivaus saldžiarūgščio skonio, kauliukas išsiima sunkiai. Vaismedžiai gana augūs, vainikas glaustas, tankus. Pradeda derėti 3-ais metais. Veislė labai derlinga, savidulkė. Vidutiniškai atspari miltligei, o lietingą pavasarį mažiau atspari lapų garbanei. Išsiskiria trumpesniu vegetacijos periodu ir mažiau reikli šilumai. Gana ištverminga žiemą, tačiau, kaip ir visus persikus, patartina sodinti šiltesnėje sodo vietoje. Įdomi persikų veislė, išsiskirianti baltais, į alyvinius obuolius panašiais, gero skonio vaisiais.
‘Ševčenkos‘ – ukrainietiška persikų veislė. Vaisiai vidutinio dydžio, 60-80 g, pailgos, kiek suplotos formos, geltoni, rausvu šonu. Minkštimas baltas, labai sultingas, gero skonio – saldokas. Vaisiai sunoksta liepos pabaigoje, ypač tinka perdirbimui – kompotams, džemams. Vaismedis vidutiniškai augus, greitai pradeda derėti ir dera kasmet, savidulkis.
‘Sočnyj‘ – labai vertinga ukrainietiška veislė, pasižyminti puikiu derėjimu ir vaisių kokybe. Vaisiai stambūs, 120-150 g, apvalūs, odelė vidutiniškai tvirta, nusispalvinusi beveik ištisai išsiliejančiu raudoniu, truputį pūkuota. Minkštimas gelsvas, labai sultingas, saldus, aromatingas, labai skanus. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pirmoje pusėje, tinkami desertui, taip pat ir kompotui, sultims. Vaismedis augus, derėti pradeda anksti ir dera gausiai, kasmet, labai atsparus šalčiui, žiedai atsparūs pavasario šalnoms, savidulkis.
‘Dniepro‘ – ukrainietiška derlinga veislė. Vaisiai gana stambūs – 80-120 g, labai sultingi, saldūs, skanūs, odelė beveik ištisai nusidažiusi raudonai. Vaisiai sunoksta rugpjūčio pradžioje. Vaismedžiai vidutiniškai augūs, atsparūs šalčiui ir ligoms, savidulkiai.
‘Raudonlapis‘ – dekoratyvi, vėlyva persikų veislė. Vaisiai prinoksta rugsėjo mėnesį. Vaisiai tamsios bordo spalvos, vidutinio dydžio. Vaismedžiai gana augūs, vainikas platus, vešlus. Lapai labai dekoratyvūs, stambūs, sodrios bordo spalvos. Rudeniop jie pašviesėja, raudonį išlaiko augančios šakelių viršūnės. Žiedai išskirtinio didumo ir grožio. Veislė atspari ligoms. Sodinti šiltesnėje sodo vietoje. Augintina kaip dekoratyvinė persikų veislė, visą vasarą puošianti jūsų sodą.
Nektarinai
Nektarinas (plikavaisis persikas) (Persica nucipersica Borkh., syn. Prunus persica var. nectarina (Ait.) Maxim.). Nektarinas labai panašus į paprastąjį persiką, nuo jos skiriasi tik giliai dantytais lapo kraštais, kvapniais žiedais ir plikais vaisiais. Kauliukas labai lengvai atsiskiria nuo minkštimo.
Nektarinas yra viena iš 6 persiko rūšių. Savaime auga arba auginama Vidurinėje Azijoje ir Vakarų Europoje. Auginimas ir dauginimas kaip persikų. Soduose auginamos kultūrinės nektarinų veislės.
Nektarinų veislės
‘Harco‘ – kanadietiška nektarinų veislė, kurios vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje (pabaigoje).
Vaisiai puikios išvaizdos, geltoni, beveik ištisai padengti intensyviu, violetinio atspalvio raudoniu, vidutinio stambumo (90-120 g). Minkštimas šviesiai geltonas, vidutinio kietumo, sultingas, aromatingas, desertinio skonio, gana gerai atsiskiria nuo kauliuko. Vaismedžiai stipraus augumo, vainikas glaustas. Veislė dera gausiai, savidulkė, ištverminga žiemą (ir žiediniai pumpurai). Vaisių kokybei pagerinti rekomenduojama retinti užuomazgas. Kaip ir persikus patartina sodinti šiltesnėje, apsaugotoje nuo vėjų sodo vietoje. Viena iš tinkamiausių auginti mūsų sąlygomis nektarinų veislių, pasižymi geru derliumi ir skaniais vaisiais.
‘Redgold‘ – sena, 1955 m. JAV sukurta, derlinga, vėlyva nektarinų veislė. Vaisiai stambūs, 100-160 g, beveik ištisai raudoni. Minkštimas tvirtas, geltonas, skanus, lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Vaisiai sunoksta pirmoje rugsėjo pusėje.
Medis augus, atsparus šalčiui, savidulkis.
‘Harblaze‘ – kanadietiška nektarinų veislė. Vaisiai stambūs, 100-160 g, beveik ištisai raudoni, labai gražūs. Minkštimas saldžiarūgštis, lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Vaisiai sunoksta apie rugpjūčio vidurį. Veislė savidulkė, labai derlinga, vidutiniškai atspari žemoms temperatūroms.
