Sodas – sodininko džiaugsmas ir pasididžiavimas. Gražiausios akimirkos, kai prieini prie savo obels, nusiskini obuolį, atsikandi sultingo, saldaus obuolio…
Tačiau sodas – taip ir atsakomybė medžiams, kuriems duodame gyvybę savo sode. Juos reikia mylėti kaip šeimos narius – tręšti, laistyti, saugoti ir gydyti. Medžiai, kaip ir žmonės, serga. Panagrinėkime 6 pagrindines vaismedžių ligų priežastis.
1 priežastis – mechaniniai sužalojimai
Mechaniniai sužalojimai – fizinis augalo vientisumo pažeidimas. Dažniausiai tai nulaužtos šakos, įbrėžta žievė, nuplėšyti lapai.
Pagrindinės mechaninių pažeidimų priežastys:
gausus sniegas, apledėjimas, nuo kurio lūžta šakos,
žievę apgraužia kiškiai, pelės,
vabzdžiai kenkėjai pakenkia lapams, žiedams ir vaisiams,
stiprus vėjas įplėšia lapus,
gruodas sužaloja lapus, pažeidžia vaisius,
dėl neatsargumo žmogus pažeidžia šakas,
neatsargiai skinant vaisius pažeidžiama žievė, nulaužiamos šakelės,
įvairiausi pažeidimai, per kuriuos patenka infekcijos ir žalingi mikroorganizmai.
2 priežastis – terminiai sužalojimai
Jų priežastis – labai aukšta arba labai žema temperatūra.
Šaltis
Šaltis pakenkia žievei, brazdui ir šakoms. Stipriai atšalus žiemos pradžioje, kai dar nėra daug sniego, gali nukentėti net šaknų sistema. Sunkiausia vaismedžiams, kai įšąla kamieno ir skeletinių šakų vidinė dalis. Tai visam laikui pažeidžia sistemą „šaknų sistema – lapai“.
Saulė ir šaltis
Saulėtomis šaltomis dienomis žievė saulėje įšyla, tada prabunda brazdai, ima tekėti sultys. O naktį oro temperatūra stipriai krenta, prabudusios ląstelės žūsta. Tada sueižėja žievė, apsinuogina mediena. Taip pakenkiama ir pumpurams.
Pavasarinės šalnos
Labai dažna priežastis. Staigiai atvėsus po šiltų dienų, kai vaismedžiai jau pražydę, pažeidžiami pumpurai ir net jauni lapeliai. Esant 2 – 4 laipsniams šalčio pažeidžiami pumpurai ir žiedai, o atvėsus iki vieno laipsnio šalčio, žūsta užsimezgę pumpurai.
Nušalę pumpurai ir žiedai žūsta, nudžiūna, o jei ir auga, vaisiai būna nekokybiški.
Perkaitimas vasarą
Karštose vietovėse vaismedžių kamienų, šakų ir lapų paviršius per dieną įkaista iki 50 ar net 60 laipsnių. Nieko stebėtino, kad žievė nudega.
3 priežastis – drėgmės trūkumas arba perteklius
Žinoma, kad vaismedžių audinių 70 – 80 proc. sudaro vanduo, vaisiuose jo dar daugiau. Todėl vanduo – pagrindinė sodo gyvavimo sąlyga.
Pagrindinis vandens šaltinis vaismedžiams – dirvos drėgmė. Žinoma, kad optimalus dirvos drėgnumas sodo augalams yra 65 – 80 proc. Jei šis rodiklis mažesnis ir nelaistoma, medžiai patiria drėgmės deficitą.
Jei trūksta drėgmės vasaros karštyje, medžiai sensta, sumažėjo produktyvus jų gyvavimo laikotarpis. Dėl šios priežasties medžiai nereguliariai veda vaisius, prieš žiemą būna nepasiruošę, dažnai nukenčia nuo šalčių.
Tačiau per drėgna žemės irgi nesveika vaismedžiams. Dėl per didelės drėgmės iš dirvos išstumiamas deguonis, kaupiasi anglies dvideginis, todėl šaknų sistema pūna, gali žūti. Be to, augalai tampa neatsparūs įvairioms grybelinėms ligoms. Sodo augalams reikalinga drėgna, bet ne per šlapia žemė.
Gruntinių vandenų lygis neturi būti didesnis už tam tikras normas:
obelims – 150 cm,
kriaušėms – 180 – 200 cm,
trešnėms – 200 – 210 cm,
slyvoms – 100 – 120 cm,
uogų krūmams – 100 cm.
4 priežastis – parazitai
Ši sodo augalų ligų priežastis – viena dažniausiai pasitaikančių. Parazitai patenka į medžio ar krūmo vidų per pažeistus audinius ar silpnas vietas. Dažniausias vaismedžių ligas sukelia 3 grupių parazitai.
Fitopatogeniniai grybai
Tai žemiausios grandies augalai, kuriuose nėra chlorofilo. Jie neteko gebėjimų vykdyti fotosintezę, todėl minta jau pagamintomis organinėmis medžiagomis, kurias siurbia iš augalo-šeimininko. Užsikrėtimas įvyksta, kai grybo spora patenka per žaizdelę į medžio vidų. Spora sudygsta, įsiskverbia į audinį ir medis apkrečiamas šia liga.
Bakterijos
Tai vienaląsčiai mikroskopinio dydžio organizmai. Kaip ir parazitiniai grybai bakterijos neturi chlorofilo, todėl minta tik jau paruoštomis organinėmis medžiagomis. Augalo apsikrėtimas bakterijomis įvyksta pro lapų žioteles ir augalų audiniuose esančius pažeidimus.
Virusai
Tai mikroskopiniai neląstelinės sandaros organizmai. Jų dydis mažesnis nei mikrobų. Patekę į augalo vidų jie veikia kaip parazitai. Virusus perneša vabzdžiai „siurbikai“ – cikadelės ir amarai. Siurbdami sergančių augalų sultis jie susiurbia ir virusus, kurie vėliau patekę ant sveikų augalų juos užkrečia.
Ligų sukėlėjai lėtina medžio augimą ir vystymąsi, riboja jo gyvybingumą, sutrikdo jo organų veiklą, lėtina medžiagų apykaitą ir organinių medžiagų susidarymo procesus, o tai savo ruožtu ženkliai mažina derlingumą.
Dalis šios rūšies ligų greitai sunaikina augalą. Štai ligos, kurias sukelia grybai, bakterijos ir virusai:
nekrozė;
hiperplazija (vėžys);
puviniai (mikozė);
miltligė;
rūdys;
antraknozė;
mumifikacija;
šašligė;
dėmėtumai;
infekcinės deformacijos;
infekcinė chlorozė;
mozaiškumas.
5 priežastis – kenkėjų sukelti pažeidimai
Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų atsiradimo priežasčių. Vaismedžių organai – mėgstamas įvairių kenkėjų (vabzdžių, moliuskų, kirmėlių, nariuotakojų, voragyvių ir vėžiagyvių) maisto šaltinis. Kenkėjai pažeidžia visus augalo organus: šaknis, ūglius, žiedus ir vaisius, vaismedžiai nustoja augti ir gali netgi žūti.
Dėl kenkėjų patiriamas nuostolis akivaizdus net tik tais metais, kai augalas buvo atakuotas. Paprastai nusilpusio vaismedžio derlius ateinančiais metais taip pat atsiduria pavojuje. Kenkėjai ženkliai mažina vaismedžių pajėgumą ištverti žiemą ir jų atsparumą įvairioms ligoms.
Vaismedžių kenkėjų rūšys:
erkutės;
amarai;
obelinė, vaisių ir gudobelių kandis;
gudobelinis baltukas;
pbelinis žiedgraužis;
rytinis vaisėdis;
kriaušinis cigarsukis;
balangraužis;
neporinis medininkas;
berniklė;
žieduotasis, ąžuolinis ir neporinis verpikas;
lapsukys.
6 priežastis – maitinimosi režimo sutrikimas
Augalai stabiliai auga ir brandina vaisius tik tada, kai gauna reikiamą visų būtinų elementų kiekį. Maistingųjų medžiagų deficitas ar perteklius trikdo augalo vystymąsi.
Mineralinių medžiagų deficitas gali būti susijęs su:
maistingųjų medžiagų judėjimo augaluose sutrikimais, atsirandančiais dėl augalo kamieno ir šakų audinių pažeidimų;
ribotu maistingųjų medžiagų įsisavinimu dėl genetinių augalo ypatumų;
nepakankamu arba pertekliniu vandens kiekiu dirvoje;
daliniu šaknų nušalimu;
vaismedžio žievės pažiedimais dėl graužikų;
pernelyg žema ar aukšta dirvos ar oro temperatūra;
būtino elemento nebuvimu dirvoje;
per dideliu ar per mažu dirvos rūgštingumu;
Mineralinių medžiagų trūkumo požymiai
Azoto trūkumas:
sutrikęs augalo augimas;
lapų spalva blankiai žalsva, lapai mažesni nei ant kitų medžių.
Fosforo trūkumas:
kai kurių vaismedžių lapai tampa siauresni;
vidinė lapų pusė tampa pastebimai raudonesnė;
ūgliai pasidaro tamsiai raudonos spalvos;
augalų lapai tampa smulkesni, rausvai violetinės spalvos.
Kalio trūkumas:
ant augalų lapų atsiranda neryškių chlorozės požymių;
augalo lapai darosi blankesni, vėliau šonai ima gelsti;
jei kalio trūkumas itin stiprus, vaismedžių lapai pasidaro labai tamsūs.
Dažnai vaismedžiams gali trūkti boro, cinko, geležies ir mangano.
Boro trūkumas:
prasčiau bręsta vaisiai, pakinta audinių struktūra;
lapai tampa smulkesni ir storesni.
Geležies trūkumas:
ant lapų atsiranda rudų dėmių;
viršutinių ūglių lapai keičia spalvą, deformuojasi ir dažnai krenta.
Cinko trūkumas:
augalo lapai tampa smulkūs, siauri ir kieti.
Mangano trūkumas:
lapai tampa margi;
ant lapų atsiranda chlorozės požymių.
Mineralinių trąšų perteklius
Dažniausiai dėl mineralinių medžiagų pertekliaus kaltas pats žmogus. Problemų kyla tada, kai augalai gauna per daug maistingųjų medžiagų.
Azoto perteklius:
šakos auga neįtikėtinai aktyviai, lapai labai dideli, tamsiai žalios spalvos, tačiau vaisiai bręsta prastai, greitai nukrenta nuo šakų;
prastėja vaisių kokybė, ženkliai mažėja jų sudėtyje esančių sausų medžiagų ir cukrų kiekis, vaisiai prastai išsilaiko;
medžius dažniau puola ligos, mažėja jų atsparumas parazitams;
gali išsivystyti chlorozė arba ji gali sustiprėti, jei buvo ir prieš tai;
sulėtėja jaunų medžių ūglių vystymasis.
Jei vaismedis gauna per didelį fosforo kiekį, augalas nebegali įsisavinti dirvoje esančių geležies ir cinko, o tai savo ruožtu sukelia štai šias problemas:
provokuojama chlorozė (geležies trūkumas);
mažėja augalo lapų dydis (cinko trūkumas).
Sodo priežiūra – tai sudėtingas, bet tuo pačiu ir labai įdomus užsiėmimas. Sodininkui nepakanka turėti agronomijos srities žinių ir būti geru šeimininku – jam reikia labai daug kantrybės ir rūpesčio. Tinkamu metu pritaikytos profilaktinės priemonės ir meilė gamtai būtinai padės puoselėti sveiką sodą, kuris džiugins ne tik akis, bet ir sielą.
