Tiek daugiabučių, tiek privačių namų savininkai žiemą susiduria su įvairiomis šildymo problemomis. Kokios bėdos kamuoja šaltuoju sezonu ir kaip jų išvengti?
Prastas mikroklimatas – nemalonumų virtinė
Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nurodyta, kad santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turėtų svyruoti nuo 35 iki 60 procentų. Tačiau centrinis šildymas mažina patalpų drėgmę, o pasekmes pajuntame tiesiogiai: tai išsausėjęs oras, vystantys augalai, medinių baldų ir grindų deformacija, išsausėjusi oda, džiūvanti nosies ir gerklės gleivinė, akių perštėjimas. Tai palankios sąlygos susirgti oru plintančiomis ligomis, ypač kenksminga besiskundžiantiems alergija arba sloga.
Patalpos drėgmės lygį nustatyti padeda fizinis diskomfortas arba drėgmės matavimo prietaisas. Laikinai gali padėti ir buitinė priemonė – ant radiatoriaus uždėtas drėgnas rankšluostis, bet piktnaudžiauti tuo nederėtų. Išmanesnis sprendimas – įsigyti oro drėkintuvą arba įsivesti automatinę klimato kontrolės sistemą. Ši sistema pasirūpins visais reikiamais mikroklimato parametrais ir leis išvengti temperatūros ir drėgmės svyravimų, kurie kenkia sveikatai.
Kita problema, kad žiemos metu dalis gyventojų norėdami sutaupyti visiškai užsandarina langus. Ypač sau kenkia tie, kurie nusprendžia užklijuoti ne tik langus, bet ir orlaides bei ventiliacijos angas. Tokiu atveju, jeigu bute įstatyti plastikiniai langai, oras negali laisvai judėti ir į vidų nepatenka pakankamai deguonies.
Būtina keletą kartų per dieną vėdinti patalpas – kitaip jose kaupsis drėgmė, dulkės, susidarys pelėsis, išsiskirs kenksmingos medžiagos kaip anglies dvideginis ir kitos. Dėl to rizikuojate susirgti kvėpavimo takų ligomis. Aišku, egzistuoja kita medalio pusė – net ir trumpam atidarius langus rizikuojama susirgti, o visą dieną palikus atvertą orlaidę ar mikroventiliaciją patiriami šilumos nuostoliai. Siekiant to išvengti, šiuolaikiniuose būstuose diegiama rekuperacijos sistema, užtikrinanti automatinį vėdinimą, o senuose būstuose, kur tokios galimybės nėra, problema sprendžiama išvalant ventiliacijos šachtas ar įrengiant ventiliatorius. Žinoma, tam reikia pačių gyventojų valios ir noro.
Šildymo sistemos priežiūra – saugumo garantas
Suprantama, gyvenantieji daugiabutyje su centralizuota šildymo sistema yra labiau suvaržyti ir priklausomi nuo kaimynų, tačiau jie gali jaustis ramesni dėl to, kad centralizuotoms šildymo sistemoms aplinkosaugininkai kelia kur kas aukštesnius reikalavimus. Tuo metu privačių namų šeimininkai, besirūpinantys sveikata ir saugumu, turi būti itin atidūs ir atsargūs tiek rinkdamiesi šildymo katilus, tiek juos eksploatuodami. Kokie būtų svarbiausi patarimai jiems?
Pirmiausia, pasirinkto katilo dydis turi atitikti pastato šiluminės energijos poreikį – tik taip bus užtikrinamas efektyvus veikimas. Jeigu katilui trūks galios, jį teks nuolat kūrenti, priešingu atveju – sistema veiks neefektyviai. Neoptimaliai veikiantis įrenginys ne tik terš aplinką, bet ir be reikalo didins išlaidas.
Eksploatuodami bet kurios rūšies katilą laikykitės gamintojo nurodymų, nenaudokite kitos kuro rūšies, nei numatyta, laikykitės saugos taisyklių ir priežiūros reikalavimų. Prieš prasidedant šildymo sezonui reikia išvalyti dūmtraukį, pakurą ir kitas katilo dalis – jei to nepadarėte, padarykite dabar, nes užsikimšęs įrenginys veikia neefektyviai, greičiau genda, didina oro taršą, kelia gaisro pavojų.
Kūrenimui skirtos malkos ir kitas kietasis kuras turi būti visiškai išdžiovintas, o bet kokias gamybines ar namų ūkio atliekas deginti griežtai draudžiama.
Individualiai besišildantiems kietuoju kuru ekspertai pataria įsigyti akumuliacinius boilerius, kurie leidžia sukaupti orams šylant susidarančią perteklinę energiją ir panaudoti ją vėliau. Be to, kad veikia efektyviau, reikia rečiau kūrenti, tokia sistema dar ir užtikrina, kad ant katilo sienelių nusės mažiau dervų, jį reikės rečiau valyti – tai reiškia, kad gyvensite saugesnėje ir švaresnėje aplinkoje.
