Grįžtate namo po sunkios darbo dienos, jaučiatės išsekę, o ranka, regis, pati atidaro šaldytuvo dureles. Nors skrandis negurgia, protas tiesiog reikalauja ko nors saldaus ar sūraus. Pažįstama situacija?
Gydytojai pastebi, kad emocinis valgymas tampa vis dažnesne problema, kurią daugelis klaidingai nurašo paprastam valios ar charakterio trūkumui. Tačiau tiesa ta, kad už noro „suvalgyti stresą“ ar apdovanoti save maistu slypi kur kas sudėtingesni biologiniai procesai.
Užburtas ratas: nuo streso iki kaltės jausmo
Maistas mums seniai nebėra tik „degalai“. Žmonės puikiai atpažįsta momentus, kai po įtempto pokalbio darbe norisi torto gabalėlio, o apėmus vienišumui paguodą suteikia traškučių pakelis.
Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė pastebi, kad pavieniai tokie atvejai dar nereiškia ligos, tačiau problema prasideda tada, kai maistas tampa vieninteliu įrankiu tvarkytis su emocijomis.
„Kalbant apie valgymą, labai svarbu suprasti, kad čia veikia daug skirtingų procesų, ir jų pagrindas yra biologinis. Viena vertus, valgome tam, kad išgyventume. Kita vertus, labai svarbi yra atlygio sistema, kurioje dalyvauja dopaminas, susijęs su laukiamu malonumu ir jo siekiu“, – aiškina R. Mazaliauskienė.
Valgymo įpročiams didžiulę įtaką daro mūsų smegenų gebėjimas reguliuoti impulsus, taip pat genetika, kuri gali nulemti net iki 70 proc. žmogaus svorio. Pasak gydytojos, daugelis su mityba susijusių mechanizmų veikia už mūsų „charakterio“ ribų, todėl primygtinis raginimas tiesiog „susiimti“ dažniausiai yra bevertis.
Kai emocijos virsta fizine liga
Emocijoms malšinti retai pasirenkamos daržovės. Dažniausiai griebiamės greitųjų angliavandenių ir kaloringo maisto. Pradžioje organizmas šią žalą kompensuoja, tačiau ilgainiui pasekmės tampa akivaizdžios.
„Nuolatinis emocinis valgymas turi poveikį daugeliui organizmo sistemų. Pirmiausia gaunamas per didelis kalorijų kiekis, kuris nugula kūne. Suvartojami angliavandeniai išderina gliukozės apykaitą“, – perspėja psichiatrė-psichoterapeutė.
Kai svorio augimas tampa reikšmingas, vienas paprasčiausių pradinių orientyrų yra kūno masės indeksas (KMI). Jei KMI siekia 25–29,9 kg/m², fiksuojamas antsvoris, o peržengus 30 kg/m² ribą – jau diagnozuojamas nutukimas. Pasitikrinti savo asmeninius rodiklius galima ir savarankiškai, pavyzdžiui, greitai įsivertinant specializuotoje skaičiuoklėje tinklalapyje manosvoris.lt.
Šiandien medicinoje nutukimas vertinamas ne kaip estetinė ar valios problema, o kaip sudėtinga lėtinė liga. Statistika negailestinga – Lietuvoje nutukimu serga maždaug kas ketvirtas suaugęs žmogus. Augantis svoris didina 2 tipo cukrinio diabeto, padidėjusio kraujospūdžio, miego apnėjos ir širdies nepakankamumo riziką. Tai, kas prasideda kaip nekaltas streso malšinimas bandele, ilgainiui virsta realia grėsme gyvybei.
Negana to, kintančios kūno formos sukelia naują stresą. Žmogus pradeda savęs gėdytis, vengti socialinių situacijų, o patyręs eilinę nesėkmę bandant laikytis dietos – vėl puola ieškoti paguodos maiste.
Kada laikas ieškoti profesionalios pagalbos?
Jei jaučiate, kad maistas valdo jus, o ne jūs maistą, laukti neverta. Specialistai išskiria kelis pagrindinius signalus, rodančius, kad laikas kreiptis į medikus:
Nuolatinis pasikartojimas. Emocinis valgymas tapo jūsų pagrindiniu ir įprastu atsaku į stresą, nuovargį ar net nuobodulį.
Prarasta kontrolė. Pradėjus valgyti darosi be galo sunku sustoti, net ir jaučiant fizinį sotumą.
Kaltės jausmas. Kiekvieną persivalgymo epizodą lydi stipri gėda, savigrauža ir pažadai, kad „tai buvo paskutinis kartas“.
Gyvenimo kokybės kritimas. Valgymo įpročiai ima trukdyti kasdienei veiklai, prastėja nuotaika, atsiranda miego sutrikimų.
Emocinis valgymas / Pranešimo aut. nuotr.
„Emocinis valgymas gali būti susijęs su nerimo ar depresinėmis būsenomis. Net jei tai prasidėjo kaip reakcija į stresą, ilgainiui tai gali tapti psichikos sutrikimo dalimi, reikalaujančia kompleksinio gydymo“, – teigia R. Mazaliauskienė.
Šiuolaikinis gydymas: nuo pokalbių iki medikamentų
Šiuolaikinis požiūris į nutukimą ir su juo susijusį emocinį valgymą reikalauja komandinio darbo. Vien patarimai „mažiau valgyti ir daugiau judėti“ neveikia.
Gydymas turi būti kompleksinis. Psichologas ar psichoterapeutas padeda atpažinti asmeninius trigerius ir moko naujų emocijų reguliavimo būdų. Tuo tarpu fizinei ligos pusei – nutukimui – suvaldyti pasitelkiami gyvenimo būdo pokyčiai, o esant medicininėms indikacijoms – ir šiuolaikiniai receptiniai vaistai.
Naujos kartos medikamentai padeda reguliuoti alkio ir sotumo jausmą, taip sugrąžinant žmogui gebėjimą kontroliuoti suvartojamo maisto kiekius be kankinančio alkio jausmo.
Svarbiausia taisyklė – nenuleisti rankų ir nustoti save kaltinti. Jei jaučiate, kad įstrigote, kreipkitės į specialistus. Kartais paprašyti pagalbos yra didžiausias valios įrodymas.
