Gėrėjimasis gėlių grožiu būdingas visai žmonijai. Šis grožis, išsiskleidžiantis iš gyvybiškai svarbaus žmogaus ir gamtos ryšio ir praturtinantis mus nauju suvokimu, yra ikebanos filosofijos pagrindas. Gamta – tai ne tik neišsenkantis žmogaus egzistencijos šaltinis, bet ir gyvybingos grožio dvasios atspindys. Šį grožį, be jokios abejonės, reprezentuoja gėlės.
Japonų ikebana yra menas, kuris uždaroms erdvėms suteikia gamtovaizdžių, jūrų ir ežerų pakrančių žavesio. Ikebana – tai miniatiūriniai gamtos paveikslai, gimstantys iš įvairių gamtos dovanų, atkeliavusių iš sodų, upių ir slėnių. Taip gamta visada yra šalia mūsų ir moko mus suprasti jos esmę. Gėlių kompozicijos ne tik puošia mūsų namus, bet ir praturtina dvasią.
Ikebanos kilmė
Gėlėse įkūnytas esminis gamtos grožis natūraliai sukelia troškimą gyventi apsuptam gėlių. Jų auginimo, skynimo ar net pirkimo tam tikrai progai aktas atspindi mūsų norą suteikti joms naujų prasmių; tokiu būdu plėtojamas ir gilinamas ryšys tarp gėlių ir mūsų gyvenimų. Bet gėlės yra gyvi sutvėrimai ir nuskintos netrukus nuvysta, todėl turime imtis tam tikrų priemonių, kurios prailgintų jų gyvenimą. Gėlės, kaip sufleruoja žodis “ikebana”, “gyvena vazoje”.
Ikebanos atsiradimas
VI-VII a. į Japoniją iš Kinijos atkeliavo budizmas. Jis prigijo, vystėsi ir turėjo didelės įtakos visiems japonų gyvenimo aspektams, kultūrai ir menams. Gėlių aukojimas mirusiųjų dvasioms ir aristokratiškas skonio pojūtis išsivystė į rafinuotą meno formą – ikebaną.
XIII ir XIV a., kai budizmas paplito tarp paprastų žmonių, išpopuliarėjo architektūrinis stilius, kuriam būdingos tokonomos. Šios nišos buvo puošiamos budistiniais paveikslais-ritinėliais ir gėlių puokštėmis. Laikui bėgant tokonoma įgijo dekoratyvinę funkciją, o budistinius paveikslėlius pakeitė nereliginiai paveikslai, kaligrafija ir kitos detalės. Taip tokonoma prarado religinę reikšmę ir sudarė sąlygas vystytis puokščių kūrimo menui.
Ikebanos vystymasis
Tokonoma, kurioje iš pradžių buvo kabinami budistiniai paveikslai-ritinėliai, laikui bėgant tapo vieta eksponuoti meno kūrinius, tarp jų ir ikebanas. Šiomis dekoracijomis buvo siekiama pademonstruoti pagarbą svečiams ir jų meniniam pojūčiui.
Kambarys su tokonoma buvo svarbiausias namo kambarys, o tokonoma – svarbiausia jo vieta ir gerbiamas simbolis. Puokštės turėjo atitikti metų laikus ir pamaloninti svečius. Kitaip tariant, ikebanoje atsispindėjo ne tik skirtingi sezonai ir jų kaita, bet ir žmonių santykiai.
Tokonomose buvo fiksuojami kiekvieno laikotarpio kultūriniai aspektai, kol metų metais besiformavusi ikebana pasiekė ir mūsų laikus. Šią tradiciją atspindi įvairūs puokščių stiliai ir skirtingos vazos.
Jums gražiausios gėlės jums gražiausioje vazoje
Metų laikus atspindinti ikebana greitai buvo apipinta įvairiausiomis taisyklėmis, tačiau šiandien ikebana mums suteikia kur kas didesnę saviraiškos laisvę.
Ir nors bet kaip pamerktos bet kokios gėlės gali būti gamtos išraiška, iš ikebanos buvo reikalaujama didesnės estetikos. Gėlių kompozicija turėjo būti patraukli, o dar geriau – transcendentiškai patraukli. Iš čia kilo idėja “sukomponuok gėles taip, kaip tau patinka – tinkamai – vazoje, kuri tau patinka”. “Tinkamai” reiškia gėlių kiekį, kuris dera prie dekoruojamos vietos ir vazos. Svetainę puošiančią kompoziciją gali sudaryti daug šakelių, bet rašomąjį stalą – tik viena ar dvi.
“Vaza, kuri jums patinka” reiškia brangų arba specialiai ikebanai sukurtą indą. Savo puokštę galite dėti į bet kokią vazą, indą ar jums mielą daiktą. Trumpai tariant, turite mėgautis puokštės kūrimo procesu, o rezultatas turi būti malonus aplinkinių akims. Dėl šios priežasties mintis “sukomponuok gėlės, kurios tau gražiausios – tinkamai – vazoje, kuri tau patinka” yra esminė moderniosios ikebanos idėja.
