Kai įsigyjame augalą sau, tenka galvoti, ar sugebėsime patenkinti jo poreikius: vandens, šviesos ir taip toliau… Dovanodami kambarines gėles bičiuliams, mylimiesiems nuo tokios pareigos esame atleisti (tai jau ne mūsų rūpestis…). Daug svarbiau pajusti, koks augalas artimo žmogaus akims bus gražus, o širdžiai – mielas, kitaip sakant, derės prie namų interjero ir žmogaus vidaus. Ir taip atrandame nežinomas ar pamirštas jų funkcijas.
1. Reikia apsaugos?
Somalio alavijas – gal net šiek tiek grėsmingai atrodantis augalas, jo dygliai nedideli, bet primena ryklio nasrus. Norite palinkėti bičiuliui stiprybės ir mokėjimo, kai reikia, apsiginti? Padovanokite tokį alaviją ir net ilgai aiškinti nereikės, ką tuo norite pasakyti…
Nors šis augalas asocijuojasi su nuo seno ant palangių auginamu vadinamuoju alijošiumi, būtų labai neteisinga Somalio alaviją įsivaizduoti tik kaip kaimiško stiliaus interjero senbuvį. Kaip ir daugelis sukulentų, jis puikiai derės ir santūriame būste su minimalistinio gyvenimo būdo užuominomis – ypač, jei augs metaliniame (o gal stikliniame) lakoniškos formos vazone.
Vieniems svarbus ir mielas tik augalo grožis: kiekvienas lapelis, žiedelis paglostomas, apžiūrimas (bet nekliūva tai, kad gėlė auga plastikiniame vazone). Kitiems nėra didelio skirtumo, alaviją ar begoniją auginti, – gėlė svarbi kaip interjero aksesuaras. Tokiam žmogui labai miela gauti kambarinę gėlę kuo originalesniame ir įdomesniame vazone – tai jis visų pirma yra dovanos akcentas. Žinoma, nereikėtų nuvertinti ir augalų, juolab kad alavijai ilgaamžiai, nenunyks po poros mėnesių kaip kai kurie sezoniniai augalai. Alavijai pakantūs radiatorių iškaitintam orui, o gaudami pakankamai šviesos net ir pražysta.
Dar tikrai ne laikas žvalgytis pavasario užuominų, tačiau besiskleidžiantis ir svaigiai kvepiantis rytinis hiacintas neturėtų labai stebinti – nebe naujiena jis šiuo metų laiku. Tereikia parsinešti vazonėlį namo ir trumpam užima žadą egzotiškas hiacinto spindesys. Kaip pažadas, kad ne visur taip niūru. Kaip priminimas – gal reikėtų porai savaičių (na, bent vienai) toliau nuo žiemos patraukti į tolimus šiltus kraštus… Saulės šviesą labai mėgsta ir hiacintas. Skirtingai nei šilumą – vėsesnėje vietoje žydi gerokai ilgiau nei laikomas šiltai, o ir žiedų spalva būna sodresnė. Kad pateisintų visus lūkesčius ir namuose pražystų, hiacintas turėtų būti laistomas nesušlapinant pumpurų.
Dar viena įkvepianti vilties greičiau sulaukti nykiojo metų laiko pabaigos gėlė skirta tiems, kurie nuoširdžiai nemėgsta žiemos. Čėras atrodo gležnas augalas, bet šalčiams labai atsparus, Vakarų Europos soduose jis gali žydėti jau gruodžio mėnesį (pas mus irgi nelaukia, kol baigsis šalnos). Ši ledo ir sniego nebijanti gėlė kartais vadinama vilties simboliu – toks palyginimas gali padėti sukurti puikų šventinį palinkėjimą, ir net daugiažodžiauti nereikės. Beje, soduose įprastas baltažiedis čėras turi ir dar vieną vardą – jis vadinamas Kalėdų rože. Sutikite: parnešta į namus ši kambarinė gėlė nudžiugins gerokai labiau nei banali rožių puokštė.
Šilokas, kaip ir kiti sukulentai, išraiškingas, tačiau drauge santūrus (jei įsivaizduotume jį turint žmogaus savybių) augalas. Vyriškame griežtame interjere jis gal nepadarytų tokio stipraus įspūdžio kaip pedantiškai formuojamas bonsas, bet ir nerėžtų akies lyg ne vietoje atsidūrusi nerta pagalvėlė. Rūpintis šiloku pernelyg nereikia: jam nekenkia sausas oras, tinka lengva žemė, tad nėra didelio pavojaus, kad augalą perlaistysite. Net jei šilokas ims skursti, jį paprasta prikelti naujam gyvenimui, pasisodinus stiebų viršūnėlių.
Gal pats metas pradėti auginti kavamedį? Kavos pupelių derlių šis įdomus medelis vargu ar sunokins, bet tinkamai auginamas jis pražys be galo kvapniais, jazminų aromatą primenančiais žiedais. Smagu tai, kad žiedais kavamedis apsipila įvairiais metų laikais. Net ir nežydintis augalas labai dekoratyvus: jį puošia tamsiai žali žvilgūs lapai banguotais kraštais. Kad neužaugtų aukštas, jį galima genėti. Prižiūrėti kavamedį nelabai sudėtinga: žemė visada turi būti drėgna, o skersvėjis labai nepatinka.
Jei patinka orchidėjos, tai pradžiugins kiekvienas naujas, kolekciją papildantis augalas. Kita vertus, ne veltui šios gėlės taip beprotiškai greit išpopuliarėjo: jos visada atrodo puošniai. Net ir mažiausiai pretenzingus falenopsius galima rinktis pagal žiedų formą ir spalvą, yra aukštų ir žemų, dideliais ir mažyčiais, ryškiais ir pasteliniais, dryžuotais, taškuotais ir tarsi vaškuotais žiedeliais. Ši išskirtinė gėlė gali įtikti kiekvieno skoniui.
Trumpos dienos ne visiems varo liūdesį – kalėdinis kaktusas jų įkvėptas sukrauna žiedus: šie gali būti balti, rausvi, purpuriniai ir net auksaspalviai. Tokia optimistinė potekstė – puikus pretekstas dovanoti šią gėlę! Turint noro ir kantrybės nesunku patiems užsiauginti kalėdinių kaktusų ir dalyti juos mieliems žmonėms – tereikia pasisodinti lapų ataugų, o, kai augalas sukraus pumpurus, jį laikyti vėsiai ir laistyti nedaug.
Klasikos gerbėjams rožė – visada labai graži gėlė. Ir puiku, juk galima pradžiuginti artimus žmones. Kambarinės rožės labai panašios į lauke augančias giminaites – kvapnios, įvairiaspalvės. Deja, jos lepios: kad žydėtų žiemą, reikia dirbtinio apšvietimo. Bet juk įdėjus daugiau pastangų džiaugsmas būna didesnis…
Dar viena gėlė, kurios funkcija puošti ir džiuginti, tai kambarinis rododendras. Nors augalas reiklus, sunku atsispirti pagundai jį įsigyti, dovanoti – toks rafinuotas jo žiedų grožis. Vis dėlto tenka atminti: jei nauji namai rododendrui nepatiks, jis per kelias dienas gali numesti žiedus, lapus ir visiškai nuskursti. Būtiniausios sąlygos gėlei gerai augti – vėsus kambarys, drėgnas oras, laistymas tik virintu vandeniu.
