Užsitęsusio karantino sąlygos ne vienam sukelia nerimą, įtampą, netikrumo, nesaugumo jausmą. Pasikeitęs gyvenimo ritmas, jo derinimas su namiškiais, nuotolinis darbas ir mokymasis, tėvai, virtę virėjais, valytojais ir pedagogais, tuo pačiu dar ir besirūpinantys savo bei vyresnio amžiaus artimųjų sveikata…
Visko daug ir viskas – kitaip. Ar pavyks mums susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimo būdu ir atrasti jame naujų, gražių, skaidrių akimirkų? Psichologės Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė ir Irma Skruibienė savo knygoje „Namų psichologija“ pateikia praktinių pasiūlymų, kaip namų erdvėje kurti jaukumą, atsilaikyti prieš aplinkoje tvyrantį nerimą, įtampas namuose. Resursų jos siūlo ieškoti gamtos pasaulyje.
Psichologė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė Irma Skruibienė į savų namų kūrimo aspektus gilinasi daugiau nei dešimtį metų. Ji veda seminarus, teikia individualias ir poroms skirtas konsultacijas.
Namų psichologija Irma domėtis pradėjo baigusi klinikinės psichologijos magistro studijas. Tuo metu ji kartu su vyru įsikūrė savo naujuose namuose. „Čia, matyt, ir kilo klausimas, kaip būtų galima suderinti psichologiją ir namų kūrimą, – sako. – Pradėjau ieškoti. Ir suradau“.
Psichologę sudomino moksliniai informacijos šaltiniai, kurie aiškino, kaip mūsų elgesį, mąstymą ir emocijas veikia erdvė, jos savybės bei joje esantys objektai. Ji skaitė apie gilesnio ryšio su namais ieškojimus, apie vidinius ir apie išorinius namus, kurie apima ne tik gyvenamąją vietą, bet ir šeimą, kultūrą, tautą, taip pat mitinę pasaulėžiūrą, gamtos pasaulį. Taip pat daug gilinosi į vaikystės patirčių sąsajas su namų kūrimu.
„Rodos, mano ieškojimai keliavo vis tolyn, tačiau galiausiai grįžau ten, kur arti ir tikra. Per santykį su brangiausiais žmonėmis pajutau, kaip iš tiesų noriu rašyti apie namus“, – ji sako ir priduria, kad būtent tuomet ir gimė pirmieji tinklaraščio „Namų terapija“ įrašai.
Per visus tuos ieškojimų metus atradusi jungiškąją psichologiją, Irma šiandien ją studijuoja. Sako, tokios studijos labai padeda, kai tenka gilintis į psichologinius namų kūrimo aspektus ir įkvepia tolesnę jos kelionę. „Man svarbi ir Carlo Gustavo Jungo mintis, kad esame veikiami dalykų ir klausimų, kurių neužbaigė ar į kuriuos neatsakė mūsų tėvai, seneliai ir tolimesni protėviai“, – priduria ir svarsto, kad galbūt močiutės pasakojimai apie tremtį ir juos girdint kilęs suvokimas, kad esama situacijų, kai namo grįžti negali, ją priverčia gilintis į visa, kas susiję su savųjų namų kūrimu. Jai svarbu atrasti, kaip grįžti į namus ir tiesiogine, ir vidine prasme. „Esu patyrusi, ką reiškia, kai buvimo namuose jausmas toks trapus, kad, atrodytų, gali bet kada pradingti. Taip būna tuomet, kai jaučiuosi esanti savo vietoje – ir išore, ir savo vidumi“, – kalba knygos apie namų jausmą kūrėja.
Vieną vasaros dieną, ilsėdamasi hamake, jungiškosios krypties psichologė, seminarų vedėja, daugybės psichologinių straipsnių autorė Egidija Šeputytė paklausė savęs, kada iš tiesų jaučiasi laiminga. Atidėjo į šalį įprastas geros savijautos sąlygas: kad būtų gera sveikata, puikūs santykiai šeimoje, sveiki vaikai, mėgstamas darbas. Ne dėl to, kad tie dalykai būtų nesvarbūs, – žinoma, svarbūs, tačiau visada jautė, jog kasdienybės lygtyje yra nežinomas kintamasis, kuriam atsiradus, ji patiria tikro gyvenimo skonį. Kai tiesiog gera būti, net jei esama sunkumų.
Vidinis balsas jai tuomet atsakęs: „Kai turiu savo slaptą kambarį“. „O kas yra tas slaptas kambarys?“ – dar paklausė pasąmonės ir vaizduotė jai nupiešė būstą, kuriame yra slaptos durys į menę. „Įžengiau vaizduotėje į ją – buvo gera, įdomu, mįslinga. Čia galėjau būti savimi, be kaukių, tikra ir pagauta įkvėpimo. Žinojau, kad slapto kambario vaizdinys simbolizuoja tam tikrą būseną. Mano slaptu kambariu gali būti muzikos kūrinys, kurį mokausi groti, eilėraštis, skaitoma knyga (nors ne kiekviena), meditacija ar ryšys su tam tikru žmogumi“, – pasakoja psichologė.
Šis vaizdinys tuomet suteikė gairę: namai – tai vieta, kur susitinka išorinė ir vidinė realybės. Nuo tada ėmė tą erdvę tyrinėti jau kaip psichologė – kas yra namai įvairiomis prasmėmis, kokią reikšmę jie turi pačios ir kitų žmonių gyvenime. Ypač įdomu ir svarbu pasirodė tyrinėti namus, pasitelkiant jungiškąją psichologiją. Galiausiai aistringas domėjimasis atvedė prie knygos rašymo.
„Namų, savos vietos pasaulyje tema man artima dar ir dėl to, kad žinau, ką reiškia būti toli nuo savo namų, toli nuo vietos, kur įleistos šaknys, kur gyvena artimieji ir kalbama gimtąja kalba. Septynerius metus gyvenau Kanadoje, tolimame Vankuveryje, – pasakoja knygos autorė. – Anuomet, laikui bėgant, jaučiau, kaip keičiasi tėvynės – šalies, kur užaugau, – pajautimas. Štai tada iškilo sąvokos vidinė tėvynė ir išorinė tėvynė, suradau savos vietos paieškų simboliką. Namai kuriami nuolatos. Kuriu juos ir aš. O ši knyga man yra labai svarbi tos kūrybos dalis“.
Ištraukos:
GAMTOS PRIEGLOBSČIAI
KUO SAVOS SAVANOS
Pabandykite prisiminti gan dažnai kraštovaizdžio nuotraukose šmėžuojantį peizažą: prietema, besileidžianti saulė jau prie pat horizonto, dangus nuo jos spindulių nusidažęs raudonai, šiame fone tarp žolės ir žemų krūmų aiškiai iškyla plačiai šakas išskleidusi Afrikos akacija, primenanti seną, daug erdvės keroti turinčią pušį.
Ar norėtumėte tokį kraštovaizdį matyti pro savo langą? Jei jūsų atsakymas „taip“, jis sutampa su daugumos įvairiose kultūrose atliktų tyrimų dalyvių, kurie teigė, kad norėtų gyventi tokioje, būtent Rytų Afrikos savanų, ar panašumų į šį kraštovaizdį turinčioje vietoje. Pasak mokslininkų, tokia aplinka – žolė ir pavieniai medžiai bei krūmai – vyravo Rytų Afrikoje, kur per 6 milijonus metų vystėsi mūsų protėviai. O prieš 70 tūkstančių metų Rytų Afrikos savanose iš nedidelės, galbūt kelių tūkstančių individų populiacijos išsivystė Homo sapiens – dabartiniai žmonės. Mokslininkų teigimu, tokią mažą paskutinių Homo sapiens protėvių imtį įrodo tai, jog du skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės genetiškai panašesni vienas į kitą nei dvi tose pačiose Afrikos vietovėse, tik skirtingose grupėse gyvenančios šimpanzės. Panašu, kad tuo metu sprendėsi mūsų protėvių išlikimo klausimas.
Šių tyrimų rezultatai iliustruoja, kad ir dabar, kai Rytų Afrikos vaizdus dažniausiai galime pamatyti tik nuotoliniu būdu ir su mūsų gyvenamąja vieta jie neturi tiesioginių sąsajų, toks kraštovaizdis mums patrauklus arba bent jau ne mažiau patrauklus nei tas, kurį matyti esame įpratę. Parkai, kuriuose auga žolė ir pavieniai medžiai, laikomi patraukliausiais, Rytų Afrikoje augančios akacijos forma vertinama kaip gražiausia. Gali būti, kad mes ir dabar instinktyviai renkamės turinčią tokias savybes aplinką, kuri prieš daugybę metų padėjo mūsų rūšiai išlikti.
Jei taip yra iš tiesų, tuomet, žinodami šias savybes, galime ieškoti tiek eksterjero, tiek interjero elementų, kurių apsuptis atlieptų mūsų prigimtinius poreikius. Tad ar žvelgdami į Rytų Afrikos kraštovaizdį galėtume pasakyti, kokių savybių aplinkoje dar ir dabar intuityviai ieškome, kas mums ir dabar atrodo sava? Ar šios savybės galėtų atskleisti mums svarbius namų interjero niuansus?
PRIEGLOBSTIS IR PERSPEKTYVA
Kad Rytų Afrikos savanų kraštovaizdis mums svarbus iki šių laikų, atskleidė geografo Jay Appletono prieglobsčio ir perspektyvos teorija: mes esame linkę rinktis tokias vietas, kurios ne tik suteikia prieglobstį, bet ir atveria perspektyvą. Toks pasirinkimas gali būti instinktyvus, likęs iš tų laikų, kai mūsų protėviams tekdavo slėptis nuo plėšrių žvėrių tokioje vietoje, kurioje jaustųsi saugiai, bet kartu galėtų pamatyti besiartinančius plėšrūnus.
Atviros Rytų Afrikos savanos platybės ir jose augantys medžiai bei krūmai, už kurių galima pasislėpti, kaip tik ir sudaro galimybes prieglobsčiui ir perspektyvai. Panašiose vietose mes ir dabar jaučiamės saugiai. Parkuose, miestų skveruose, kavinėse paprastai renkamės nuošalesnes, tamsesnes, po žemesniu stogu ar medžio šešėlyje esančias vietas, kartu jaukiau, kai iš jų atsiveria šviesesnės ir aukštesnės erdvės. Matome tik tai, kas yra priešais mus, tad esame linkę rinktis vietas, kurios užtikrina, kad mums už nugaros saugu.
Nebūtinai apie tai susimąstome, tačiau prieglobstį suteikiančias ir perspektyvą atveriančias vietas susirasti mokame labai greitai ir paprastai – tai patvirtinta moksliniais tyrimais. Vieno jų dalyviams kompiuterio ekrane ta pati virtualiai sukurta patalpa buvo rodoma iš skirtingų taškų. Kiekvienu atveju jų buvo prašoma rasti tokią vietą, iš kurios atsiveria didžiausias ir mažiausias matomas laukas. Tyrimo dalyviai labai lengvai rado patalpos tašką, iš kurio, geometriniais skaičiavimais, atsiveria didžiausia matoma erdvė, taip pat ir tokią vietą, kurioje būtų geriausia pasislėpti. Jei mokame intuityviai tokias vietas taip paprastai surasti, matyt, mums jos išties svarbios.
Panašių vietų, kurios teiktų saugų prieglobstį ir atvertų perspektyvą, galime susirasti ar susikurti ir savo namuose. Jaukiai ir patogiai jaučiamės kambario kampe stovinčiame krėsle, iš kurio atsiveria viso kambario erdvė. Kambaryje iš sienų ar lentynų suformuotos nišos padeda sukurti prieglobsčio įspūdį, jose galima įkurdinti lovą, sofą, valgomojo stalą ar darbo vietą. Dar vienas būdas sukurti jaukias, prieglobstį teikiančias erdves – skirtingas lubų aukštis.
Žemesnės lubos erdvei suteikia privatumo, jaukumo. Lango nišoje įrengta sėdima vieta turbūt idealiausiai suteikia ir prieglobsčio jausmą, ir plačią perspektyvą. O kartais gali užtekti tiesiog kiek kitaip sudėlioti kambaryje baldus ir taip rasti vietas, kuriose jaučiamės saugiai ir kurios teikia džiaugsmo žvilgsniui į tolį.
Prieglobsčio ir perspektyvos galime ieškoti ne tik eksterjero ar interjero erdvėse, bet ir tapybos darbuose, nuotraukose, meno dirbiniuose. J. Appletonas pateikia įvairių paveikslų, kuriuose atsiskleidžia prieglobsčio ir perspektyvos tema, pavyzdžių. Vienas jų – XVII a. prancūzų tapytojo Claude’o Lorraine’o kūrinys „Peizažas su Apolonu ir mūzomis“, kuriame atsiveria horizonto platybės, pirmame plane stūkso aukšti medžiai, o atviroje erdvėje želia žema žolė. Šis paveikslas vertinamas kaip skleidžiantis ramybę ir saugumo jausmą4. Kurdami namų erdvę, prieglobsčio ir perspektyvos pojūtį į juos galime įnešti ir per meno kūrinius.
Apie gamtos prieglobstį, iš jos atsinešamą namų jausmą kalba ir šios pagavios Rainerio Marijos Rilkės eilės, išverstos Tomo Venclovos:
Pasaulis bręsta, perėjęs per mintį:
namai, lanka, saulėlydžio šviesa…
Gamta prie mūsų glaudžias. Ji visa
apglėbė mus ir davės apkabinti.
Visas būtybes apima erdvė –
vidaus erdvė. Štai vyturys bežadis
mus perveria. Kada aš augu – medis
many pulsuoja lyg šilta srovė.
Statau – ir sieloj tveriasi namai.
Ginuos – ir jėgos gimsta manyje.
Aš mylimas. Ir meilė glėbyje
pro ašaras man šypsosi ramiai.
Šiose eilėse meilė, gamta ir namai tarsi susilieja į viena. Gamtos suteikiamus prieglobstį ir perspektyvą norisi sieti ir su talpinimu: globojančio žmogaus rankų saugumu jose esančiam kūdikiui ir iš čia jam atsiveriančiais toliais. Galbūt tokių erdvių intuityviai ieškome ir kuriame jas savo namuose dar ir dėl to, kad jos mums primena tą ankstyvąją patirtį, kai prieglobsčio jausmą išgyvenome mylimų žmonių rankose, padedančiose pamatyti naujai atsiveriantį pasaulį. O jei to nesame patyrę, galimybės patenkinti šį poreikį ieškome mus supančiose erdvėse.
__________________
Pamenu, vaikščiojau po mišką netoliese namų dar tik truputį vėsią rudens dieną su vaikjuostėje po mano šiltu vilnoniu paltu miegančia vos mėnesio dukryte, ir mintyse skambėjo Andriaus Mamontovo dainos priedainis: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu….“, ir taip be galo be krašto. Jaučiau, kaip stipriai visa kas tarpusavyje susiję: mes ir mus supanti gamta yra tarsi viena, visai neseniai gimusi dukrelė dar taip labai su manimi susijusi.
____________________
Ir taip nuo savanų mintimis nukeliavome prie pačių pirmųjų namų, kuriuose atsiduriame vos gimę šiame pasaulyje. Bet grįžkime vėl prie gamtos prieglobsčių ir to, ką dar galime juose įžvelgti.
SAVIPAKARTOJIMO GALIA
Mokslinių tyrimų duomenimis, gamtos vaizdai ne tik suteikia džiaugsmo, bet ir turi teigiamą įtaką mūsų sveikatai. Vienas tai patvirtinančių tyrimų parodė, kad po operacijos mažiau skausmo patyrė ir iš ligoninės greičiau buvo išrašyti tie pacientai, pro kurių palatų langus matėsi gamtos vaizdai. Ko gamtos vaizduose esama tokio ypatingo, kas mums taip tinka? Ar galima būtų šį ypatingumą kaip nors persikelti į namų erdvę?
Manoma, kad mus teigiamai veikia tam tikri gamtos motyvai, o tiksliau – tų pačių motyvų pasikartojimai, kuriuos galėtume vadinti natūraliais fraktalais. Pagrindinė fraktalų savybė yra savęs atkartojimas, panašumas į save: išdidinta maža struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai arba yra labai į ją panaši. Pavyzdžiui, paparčio lapas sudarytas iš tokios pat formos mažesnių lapelių, o šie – iš dar mažesnių, vėl atkartojančių tą pačią formą. Atrodo, mums kažkodėl patinka toks savipakartojimas.
Fraktalai kuriami, braižomi pagal specialias matematines formules. Įdomu, kad dirbtinai sukurti fraktalai labai panašūs į gamtoje esančius. Ir gamtiniai, ir žmogaus sukurti fraktalai labai traukia akį. Savipakartojimas gamtoje mus džiugina įvairiais metų laikais. Pavasario žalumoje, medžių ar kitų augalų lapijoje matome atsikartojančius motyvus. Fraktalų motyvų randame gėlių žieduose vasarą, rudenį jau be lapų likusių medžių šakų išsikerojime, taip pat ir po kojomis čežančių lapų struktūroje. Žiemą atsikartojančių motyvų randame sniego ir ledo paviršiuose. Šalčio raštai ant langų žiemos rytą – turbūt patys nuostabiausi natūralūs fraktalai.
Gamtos savipakartojimo šokiui būdingas tam tikras kaskart vis kitoks ritmas. Šį pasikartojantį ritmą mes ir galime persikelti į savo namų interjerą ir taip sukurti juose sau tinkamą gamtą atliepiantį pasaulį. Pasikartojantys raštai, ritmai gali būti labai įvairūs – ir turintys gamtos motyvų, ir visai į juos nepanašūs. Svarbu atkartoti tas pačias skirtingo dydžio formas įvairiose namų vietose. Didesnio motyvo mažesnė dalis gali atsikartoti skirtinguose sienų, grindų, baldų, užuolaidų raštuose, paveiksluose, namų puošybos elementuose, daiktuose. Dizaino specialistai tokį savipakartojimą vadina ritmu interjere, tad paprastai interjeruose daugiau ar mažiau fraktalų elementų tikrai rasime.
Kuriant pasikartojančių formų ritmą interjere verta atkreipti dėmesį ir į tai, ką apie jas atskleidžia savanų palikimas. Saugumą mūsų protėviams užtikrino Rytų Afrikos savanoms būdingas lengvai atpažįstamų linijų ir smulkesnių iš tolo matomų formų kraštovaizdis – tokioje aplinkoje buvo paprasčiau pamatyti artėjantį plėšrūną. Namų erdvėje tai reikštų vyraujančias lengvai atpažįstamas, nesudėtingas formas, smulkesnius ornamentų ar raštų motyvus.
ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIŲ ŽAISMAS
Įsivaizduokite, kad šiltą saulėtą vasaros dieną sėdite po plačiu medžio vainiku. Jaučiate saulės šilumą, bet kartu medžio laja saugo nuo jos pertekliaus. Tarp medžio šakų ir lapų žaidžia saulės spinduliai, mesdami šviesos ir šešėlių raštus ant jūsų ir aplink jus. Turbūt panašiai jautėsi pirmieji Homo sapiens sėdėdami po Rytų Afrikos akacijomis. Jiems čia dar buvo ir saugu, nes kilus pavojui galėdavo greitai įsliuogti į medį.
Tad dar vienas savanų palikimas gali būti ir tai, kad mums patinka šviesos ir šešėlių žaismas – toks, kokį matome būdami po plačia medžių laja saulėtą dieną. Remdamiesi savanų teorija, galime teigti, kad toks apšvietimas mums instinktyviai reiškia saugumą. Galbūt čia slypi mintis, kad geras apšvietimas nebūtinai reiškia daug šviesos, kaip dažnai gali atrodyti. Pasak dizainerės I. Crawford, „Intymiam buvimui ir mintims mums reikalingas šešėlis. Ryški šviesa paralyžiuoja mūsų kūrybiškumą. Jei norime aiškiai jausti ir mąstyti, turime leisti savo nuolat besižvalgančioms akims pailsėti, o mintims laisvai klajoti“.
Turbūt teko patirti, kaip, įėjus į ryškiai apšviestą patalpą, norisi susigūžti, rasti nuošalesnę vietą, nes, atrodo, tarsi atsiduri ant pjedestalo, matosi kiekviena ant drabužių nugulusi dulkė. Ryškios šviesos mums reikia skaityti, rankdarbiams, maistui gaminti ir įvairiai kitai veiklai, bet turbūt ir tuomet užtektų aiškiai į tikslą nukreipto ryškios šviesos šaltinio – tai padėtų dar labiau susitelkti į tai, ką darome.
Dažniausiai gerai jaučiamės, kai yra ir šešėlių, ir šviesos. O tokį apšvietimą sukurti namų erdvėje nėra labai sudėtinga. Vienas būdų – iš kelių šviesos šaltinių įrengti jaukias skirtingą atmosferą skleidžiančias saleles įvairiose namų vietose. Puikios priemonės tokiam rezultatui pasiekti – grindiniai ir staliniai šviestuvai. Šviesos ir šešėlių žaismą taip pat gražiai kuria įvairūs peršviečiami, skirtingo rašto ar kiauraraščio šviestuvų gaubtai. Įvairiausių medžiagų užuolaidos, žaliuzės, širmos, romanetės – kiek daug galimybių ieškoti pro jas iš lauko sklindančio tokio šviesos ir šešėlių žaismo, koks jums patiktų labiausiai.
Visapusiam, visaverčiam buvimui mums reikia ir šviesos, ir šešėlio. Į šią frazę galime pažiūrėti ir kaip į metaforą, dar kalbėsime apie kiekviename mūsų esančią šešėlinę dalį, kurią turime galimybę vis geriau pažinti. O tai, kas nepažįstama, nepatirta, paslaptinga, mus vilioja, traukia.
MAŽOJI NAMŲ ENCIKLOPEDIJA
Bemaž kiekvienas daiktas laukia jausmo,
kiekvienas mirksnis šaukia: atsimink!
Prabėgusių laikų negarsų gausmą
tarytum šventę vėl girdi aplink.
Kas lemia derlių? Kas gi skiria mus
nuo praeities, nuo tolimiausių datų?
Jei daikte sąmonė save pamato,
jis persmelkia ir ją, ir jutimus.
Vaikai įsivaizduoja, kad daiktai gyvi. Žaislai atgyja, vos tik miegas užmerkia akis. Paveikslai tampa langais, pro kuriuos galima įlipti į kitus pasaulius, o užuolaidos pačios atsitraukia ir užsitraukia. Prie lovos negražiai numesti batukai liūdi, o tapeto ornamentas, taip labai panašus į slibino snukį, iššiepia nasrus.
Bet juk daiktai iš tikrųjų gyvi, kaip gyvi ir visi namai! Tik daug kas priklauso nuo to, kaip į juos žiūrėsim. Daugiasluoksniai, įvairūs, apipinti istorijom ir fantazijom – jie čia, kasdien su mumis, taip gerai pažįstami ir atviri tyrinėjimui, bet kartu ir besislapstantys po kasdieniškumo kaukėmis. O juk nematomas mūsų namų liudytojas apie kiekvieną kambarį, daiktą, daikčiuką pasakoja nebylią istoriją: kaip jis buvo sukurtas, kodėl jis apskritai atsirado žmogaus namuose, kaip keitėsi, ką jis reiškė iki mūsų gyvenusioms žmonių kartoms, pagaliau – kaip tam tikras daiktas veikia mus dabar.
Johnas Hillas sako: „Labai svarbu nepamiršti, kad mus supantys daiktai nėra vien tik tam tikrą funkciją atliekantys objektai. Žmogaus rankų sukurti daiktai turi gilią simbolinę prasmę. Kai tai prisimename ir suvokiame, kad gyvename įdomių ir daugia prasmių simbolių pasaulyje, savaime norisi kurti ir žaisti“. Kviečiam dar kartą labai atidžiai su vaiko, rašytojo ar tyrinėtojo atvirumu bei smalsumu įsižiūrėti į savo namus ir įsiklausyti į juose gyvenančių daiktų pasakojimus.
Balkonas
Tai tarsi namų kišenė – buto tęsinys, bet kartu jau ir laukas. Šiek tiek uždaras, bet ir atviras, saugi poilsio vieta, bet gali būti pavojingas, nes nerūpestingai persisvėręs iškrisi. Tai prieštaringas prasmes jungiantis namų elementas, tarpinė erdvė.
Jei žmogus bijo aukščio, balkonas jam siesis su nesaugumu ir nemaloniu pojūčiu. Bet jei tokios baimės neturi, balkonas gali tapti netgi slaptuoju kambarėliu, itin sava vieta, kur gera būti. Gėlės ir prieskoninės žolelės, naktį – žvaigždėtas dangus, praskrendantys paukščiai ir taurė vyno rankoje – tikras poilsis. Jautiesi savo namuose, o drauge prieš akis atsiveria trimatis išorinio pasaulio paveikslas. Sapnuose vyksmas balkone gali signalizuoti apie tuos pasąmoningus turinius, kurie labai netoli įsisąmoninimo, priėmimo, bet dar anapus sąmoningumo ribos. Galbūt tai užslopintas prisiminimas – to, ką pamiršome, bet kas visą laiką tūno pasąmoningoje „kišenėje“.
Balkonai būna ne tik nukreipti į išorę, bet ir vidiniai – bažnyčiose, teatruose, koncertų salėse. Seniau balkonai-ložės buvo skiriami garbingiausiems lankytojams. Jie suteikdavo šiek tiek privatumo, bet ir galėdavai stebėti ne tik sceną, o ir visą salę. Tokiu atveju balkonas sietųsi su pranašumo jausmu, žiūrėjimu „iš viršaus“. Ir vėlgi kitokia prasme – jis atveria platesnę perspektyvą, didesnį vaizdą.
Virtuvė
Turbūt nieko keisto, kad virtuvė dažnai tampa namų centru. Net jei svetainėje susėsti patogiau ir daugiau vietos, vis tiek virtuvė traukia labiau – joje vyksta svarbiausi dienos pokalbiai. Ne veltui virtuvės ir namų židinio simbolinės prasmės susipina.
Virtuvė yra virsmų vieta, tikra alcheminė dirbtuvė, kur įvairūs ingredientai maišomi tarpusavyje, kur chaosą keičia tvarka ir atvirkščiai, kur kažkas atskiriama, o kažkas susilieja tarpusavyje, kažkas šaldoma arba šildoma, kepama, verdama, kaitinama. Šiuos visus procesus galime metaforiškai sieti su psichikoje ar gyvenime vykstančiais pokyčiais, kai reikia ką nors perprasti ar įsisavinti, kai atsiranda naujų galimybių arba įsivyrauja stabilumas. Kartais aštrus protas tarsi supjausto patirtį į dalis, o kartais atsiminimai, norai ar nelauktos galimybės susimaišo į vieną visumą ir iškyla kai kas naujo ir netikėto. Šalia auginimo ir puoselėjimo virtuvėje visuomet esama ir nunuodijimo galimybės, tad joje tvyranti energija dviprasmiška.
Sovietiniais laikais egzistavo vadinamoji virtuvių kultūra: jose vykdavo pogrindiniai pokalbiai, skambėdavo esamą santvarką pašiepiantys pašmaikštavimai, čia gimdavo dainos ir eilėraščiai. Virtuvė simbolizavo vidinį žmogaus gyvumą, sukaustančiai santvarkai nepavaldų kūrybingumą. Juk virtuvė – tai tarsi neoficiali, nefasadinė vidinė namų erdvė.
John H. Falk, John D. Balling. Evolutionary Influence on Human Landscape Preference, Environment and Behavior, 2010.
Jay Appleton. The Experience of Landscape, New York: John Wiley, 1975.
Colin Ellard. You Are Here: Why We Can Find Our Way to the Moon, but Get Lost in the Mall, New York: Doubleday, 2009.
Jay Appleton. The Experience of Landscape, New York: John Wiley, 1975.
Raineris Marija Rilkė. Poezija, Vilnius: Vaga, 1975.
Andrius Mamontovas. Tiktai Tavyje, albumas „Elektroninis Dievas“, 2011.
Colin Ellard. You Are Here: Why We Can Find Our Way to the Moon, but Get Lost in the Mall, New York: Doubleday, 2009.
Ilse Crawford. Sensual Home, London: Quadrille Publishing Limited, 1997.
Raineris Marija Rilkė. Poezija, Vilnius: Vaga, 1975.
John Hill. At home in the World, New Orleans: Spring Journal Books, 2010.
Ami Ronnberg. The Book of Symbols. Reflections on Archetypal Images, Köln: Taschen, 2010.
