„Tarp svetainės ir terasos gali gimti tylus ryšys. Tuomet nebesvarbu, kur esi – namų erdvės ima kalbėti ta pačia kalba – augalų, medžiagų, nuotaikų. Atsiranda tas ypatingas vientisumo jausmas. Jis neįkyriai sako: tai tavo pasaulis, čia gera būti“, – mintimis dalinasi interjero ir kraštovaizdžio dizainerė Rolanda Adomavičienė, pirmąjį vasaros mėnesį sutikusi atskleisti ne tik, kas slypi už jaukaus interjero kūrimo, bet ir kaip gimsta tylus dialogas tarp kambarių ir kiemo.
Rolanda įsitikinusi – namai neturi baigtis ties durų slenksčiu. Tikra harmonija gimsta tada, kai namų vidus natūraliai susilieja su tuo, kas už lango. Su dizainere kalbėjomės apie tai, kaip sukurti erdves, kuriose būtų gera gyventi, kaip jausmą paversti aplinkos dalimi, ir kokių tiek vidaus, tiek lauko dizaino sprendimų verta ieškoti kuriant namus 2025-aisiais.
Rolanda, jau ne vienerius metus su didžiuliu jautrumu kuriate namų erdves. Kada susidomėjote interjero ir eksterjero dizainu?
Kiek save prisimenu – mane visada traukė grožis. Ne kaip paviršinis blizgesys, bet kaip būsena, kurią jis sukuria. Mano pasaulis nuo mažų dienų buvo persmelktas rankų šilumos – turėjau dvi nuostabias seneles, kurios augino augalus, mezgė, siuvo, kūrė aplink save švelnų jaukumą. Stebėdavau jas, įkvėpta tylos, kruopštumo ir to ypatingo jausmo, kai iš paprastų dalykų gimsta namų dvasia.
Nuo tada supratau – noriu ne tik stebėti aplinką, bet ir ją kurti. Ir kuo labiau gilinausi į save, tuo aiškiau tapo: mūsų savijauta labai priklauso nuo detalių – nuo to, kas mus supa, ką matome, ką jaučiame. Viena detalė gali pakylėti, kita – tarsi išmušti pagrindą iš po kojų.
Dažnai minite, kad namai turi būti pritaikyti kiekvieno išskiriniam gyvenimo būdui, kad erdvės privalo atspindėti žmogaus jausmą. Kaip padedate klientams atrasti tą jausmą?
Susitikimo metu niekada nepuolu primesti savo vizijos. Visada pradedu nuo nuoširdžios pažinties, ilgo, dažnai net labai ilgo išklausymo.
Man svarbu ne tik girdėti žodžius, bet ir pajusti žmogų – ką jis slepia tarp eilučių, ko galbūt net pats dar nesuvokė.
Tik tada, kai jaučiu, kad tikrai jį pažinau, imu siūlyti sprendimus, kurie tiktų būtent jam ir jo erdvei.
Niekada nemėgau kategoriškumo. Tikėjimas, kad „yra viena teisinga vizija“, mano darbe neveikia. Dizainas – tai ne varžybos, kas teisus, o kelionė, kurioje ieškome balanso tarp vizijos, realybės ir žmogaus svajonių. Ir, patikėkite, geriausi sprendimai visada atsiranda tada, kai įsiklausoma – iš abiejų pusių.
Dirbant interjero dizainere, tikiu, namai įgauna kiek kitokią, gilesnę prasmę. Kas jums yra namai?
Anksčiau sakydavau, kad namai – tai mano tvirtovė. Vieta, kur saugu, ramu, kur galiu atsikvėpti nuo pasaulio. Tačiau laikui bėgant, keičiantis man pačiai, keitėsi ir šis suvokimas.
Dabar mano namai – tai gyva, kintanti, kvėpuojanti erdvė. Jie tapo eksperimentų aikštele, kurioje galiu perleisti per save spalvas, formas, pojūčius.
Namai man – tai ne statusas, ne architektūrinis sprendimas, o būsenų veidrodis. Jie keičiasi kartu su manimi, su mano vidinėmis transformacijomis. Ir tai – viena gražiausių šios profesijos dovanų: gebėjimas išbandyti, pajausti, suprasti – ir paskui ta patirtimi dalintis su kitais.
Esate ir kraštovaizdžio kūrėja. Ką jums reiškia erdvė už vidinių namo sienų?
Lauko erdvė man nėra tik „išorė“. Tai – vieta, kur kvėpuoja namai. Kur gali išeiti basomis, pasitikti rytą, nutilti po dienos, stebėti kaip keičiasi metų laikai. Kuriu kiemus ne kaip dekorą, bet kaip būsenas. Tokias, kuriose žmogus gali susitikti su savimi – pasėdėti po medžiu, paglostyti augalą, išgirsti tylą.
Man pačiai kiemas – tarsi gyvas paveikslas, kurį nuolat perpiešiu. Atnaujinu, bandau, keičiu augalus, komponuoju skirtingas tekstūras ir spalvas. Ne todėl, kad būtų gražiau, o todėl, kad ieškau – pajautos, ryšio, tikrumo. Ir kai žmonės, užsukę pas mane, pasilieka kiemelyje ilgiau nei planavo, kai sakosi čia norintys pasėdėti – žinau, kad erdvė atliko savo darbą.
Kaip kuriate tą betarpišką buvimo viduje ir lauke jausmą? Kaip namų jaukumas gali būti perkeltas į balkoną, terasą ar kiemą?
Gal skambės neįprastai, bet man vidaus erdvė su terasa, balkonu ar kiemu susijungia per augalus. Per tuos gyvus tarpininkus, kurie sukuria natūralų perėjimą tarp namų vidaus ir išorės.
Tai viena iš sričių, kur man labai padeda ilgametė patirtis – žinau, kokie augalai gali tapti tarsi jungiamaisiais pamatais, vizualine ir emocine jungtimi tarp pasaulių.
Augalai man nėra tik dekoras. Jie – gyvos būtybės, kurios kuria ritmą, pojūtį, tęstinumą. Kartais tai gali būti vazoninis augalas, kuris žiemoja viduje, o vasarą keliauja į terasą. Kartais – gėlės ar krūmeliai, matomi pro langą, kurie „įveda“ žmogų į kiemą vos tik jis pažvelgia į išorę. Kai augalai parinkti jautriai, apgalvotai – jie tarsi kviečia: ateik, pabūk, pailsėk.
Man svarbu, kad jaukumas persikeltų į išorę natūraliai – ne kaip kopija, o kaip jutiminis tęsinys. Viduje gal tai minkštas fotelis, o lauke – apšviestas suoliukas ar kampelis tarp žolynų. Būtinybės perkelti viską „vienas prie vieno“ nėra. Svarbiausia – kad žmogus toje lauko erdvėje jaustųsi taip pat saugiai, patogiai ir savitai, kaip ir viduje.
Galbūt pastebite, kokias dažniausiai klaidas žmonės daro įsirenginėdami savo namus ar lauko erdves?
Vienas iš dažniausių dalykų, kurį pastebiu – žmonės dažnai nesuderina savo norų su realiomis galimybėmis. Norisi visko – gražaus, madingo, įspūdingo – bet pamirštama atsigręžti į savo tikrą gyvenimo būdą, turimą erdvę ir laiką, kurį realiai galės skirti jos priežiūrai.
Dar viena svarbi priežastis – baimė būti originaliam. Ne visi išdrįsta klausytis savęs. Lengviau pasirinkti tai, kas šiandien madinga, kas matyta pas draugus ar ką turi kaimynas. Bet mada greitai keičiasi, o gyvename mes – ne kaimyno interjere.
Išvardinkite keletą 2025 metų interjero įsirengimo ir apželdinimo sprendimų, kurie jums labiausiai patinka.
Matau besitęsiančią tendenciją, kuri man labai artima – grįžimas prie tikrumo. Natūralios medžiagos, žemiški atspalviai, ramios formos. Aktualūs yra šilti, taktiliniai paviršiai – medis, akmuo, molio tinkas, tekstilė, kurią norisi paliesti. Spalvos su gylio jausmu – ne rėkiančios, bet kalbančios: švelnios pilkumos, molio, alyvuogių, ramūs žemės ir smėlio tonai.
Taip pat funkcionalūs ir tuo pačiu jaukūs baldai, apgalvotas apšvietimas, kuriantis nuotaiką, o ne tik šviesą, želdinimas, kuris tęsia interjero nuotaiką, lauko erdvės, kuriose daug struktūros, minkštų siluetų, daugiamečiai, nesunkiai prižiūrimi augalai.
Daugiau informacijos apie dizainerę: https://rolandadizainas.lt/.
Visos nuotraukos: Rolandos Adomavičienės asmeninio albumo.
