Kaip sulaukti puikaus pomidorų derliaus? Kokios turi būti optimalios aplinkos sąlygos pomidorų augimui? Kokie faktoriai kenkia normaliam pomidorų augimui? Apie tai pasakoja LAMMC SDI Daržininkystės technologijų sektoriaus mokslo darbuotoja dr. Julė Jankauskienė ir UAB „Kietaviškių gausa“ vyriausias agronomas Nerijus Rakickas.
Kad pomidorai normaliai derėtų, jų vegetacijos metu svarbūs keturi veiksniai: šviesa, temperatūra, drėgmė ir maisto medžiagos.
Aplinkos veiksniai, įtakojantys pomidorų augimą
Šviesa. Pomidorai yra ilgadieniai augalai, todėl geriausiai vystosi ir dera, nuo birželio 4 d. iki rugpjūčio 14 d. Taigi mūsų krašte šiltnamiuose ir lauke auginamiems pomidorams dienos ilgumas yra optimalus. Auginant daigus šiltnamyje, ypač kai ūkanotas pavasaris, jie jaučia šviesos stygių, todėl ištįsta, pašviesėja lapai. Šviesoje augalai pasisavina iš oro jiems būtiną anglies dvideginį (CO2), o tamsoje išeikvoja medžiagas, sukauptas šviesiu metu. Ir kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau medžiagų praranda. Todėl labai svarbu, kad daigų auginimo vietoje apšvietimas būtų derinamas su temperatūra: jei jis stipresnis, turi būti ir aukštesnė temperatūra, o apsiniaukusiomis dienomis bei naktimis – žemesnė.
Auginant daigus ankstyvam sodinimui, pavyzdžiui, anksti pavasarį kovo mėnesį jiems dar trūksta šviesos. Todėl reikalingas papildomas apšvietimas. Auginant pomidorų daigus kovo mėnesį, sodinimui į šiltnamį gegužės pradžioje šviesos pakanka, nes ilgėja dienos, tačiau esant labai apsiniaukusiomis dienomis verta daigus patręšti 0,1-0,15 proc. boramin kalcio tirpalu. Nuo kovo vidurio auginant pomidorų daigus sodinimui į lauką, šviesos dažniausiai pilnai pakanka. Iki sėklų sudygimo šviesa nereikalinga.
Temperatūra. Pomidorai kilę iš subtropinio klimato kraštų, todėl priskiriami šilumamėgių augalų grupei. Palankiausia temperatūra pomidorams normaliai augti ir vystytis – 23–25 laipsnių (vidutinė paros temperatūra 17-19 laipsnių) šilumos, tačiau skirtingose vystymosi fazėse reikalinga skirtinga temperatūra.
Oro temperatūrai nukritus žemiau 15 laipsnių, pomidorai blogiau mezga vaisius, o nukritus žemiau 10-12 laipsnių, lėčiau auga ir visai nustoja mezgę vaisius.
Per aukšta temperatūra taip pat turi neigiamą poveikį. Jei ji aukštesnė nei 28-30 laipsnių, pomidorai lėčiau auga, o pakilus per 28-35 laipsnių, nebemezga vaisių, užmegztų vaisių augimas sustoja, krinta žiedų užuomazgos.
Svarbią reikšmę turi substrato ar dirvos temperatūra. Pomidorų sėklos dygsta, kai substrato temperatūra būna nuo 8 iki 30 laipsnių šilumos. Nuo substrato temperatūros priklauso sėklų sudygimo greitis. Kai aplinkos temperatūra 24-26 laipsnių pomidorų sėklos sudygsta per 4-6 dienas.
Temperatūros svyravimų Lietuvoje pasitaiko gana dažnai: prasidėjus ankstyvajam šiltam pavasariui, po kurio laiko vėl būna ūkanotų, vėsių dienų laikotarpis. Dėl tokių pokyčių daugiau nukenčia įvežtinių iš šiltesnių kraštų pomidorų veislės. Lietuviškų veislių derlingumas, esant prastesnėms augimo sąlygoms mažiau krenta, nes jos tokiomis sąlygomis sukurtos, daugiau prisitaikiusios ir yra atsparesnės.
Drėgmė. Pomidorai palyginti yra pakantūs sausroms ir ypač nemėgsta per didelio oro drėgnumo. Aukšta santykinė oro drėgmė ne tik mažina žiedadulkių gyvybingumą, dėl to pablogėja žiedų apsivaisinimas, bet ir sudaro palankias sąlygas pomidorų ligoms plisti. Nepaisant to, dirvoje trūkstant drėgmės, pomidorai negali normaliai augti ir vystytis, nes sulėtėja augalų fotosintezė, be to, pablogėja maisto medžiagų įsisavinimas, o padidėjusi jų koncentracija augalams kenkia. Skirtingu pomidorų augimo laikotarpiu drėgmės poreikis yra nevienodas. Jauni augalai vandens sunaudoja nedaug, o augant, didėjant lapijai jo sunaudojama kur kas daugiau. Pomidorams daugiausia drėgmės reikia augalams pradėjus žydėti, mezgant vaisius ir ypač vaisiams augant.
Drėgmės perteklius pomidorams žalingas, nes dėl oro stokos nukenčia augalų šaknys, pomidorai pradeda blogiau megzti. Pomidorams nokstant daug drėgmės nereikia. Kai drėgmės mažiau, pomidorai greičiau noksta, būna geresnio skonio, turi daugiau cukraus ir sausųjų medžiagų.
Maisto medžiagos. Kad pomidorai normaliai augtų ir derėtų, dirvoje turi būti pakankamai organinių ir mineralinių maisto medžiagų. Norint išlaikyti norimą trąšų santykį, vien organinėmis trąšomis pomidorus tręšti netikslinga. Iš organinių trąšų geriausiai tinka perpuvęs galvijų mėšlas – jame yra ne tik pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio), bet ir daug mikroelementų, be kurių pomidorai negalėtų normaliai augti ir vystytis. Be to, organinės trąšos praturtina dirvą humusu, kuris gerina dirvožemio struktūrą ir aeraciją. Pastaruoju metu specializuotuose sodo – daržo parduotuvėse prekiaujama džiovinto galvijų mėšlo granulėmis. Šiomis trąšomis patogu tręšti pomidorus ir kitas daržoves.
Be mėšlo pomidorus galima tręšti žaliąja trąša – sideratais. Sideratus šiltamyje ir darže galima auginti po derliaus nuėmimo arba, pavyzdžiui, garstyčias galima auginti kartu su pomidorais. Sideralinių augalų pasirinkimas gana didelis: lubinai, jau minėtos garstyčios, taip pat barkūnai, seradėlės, rapsai, facelijos, žirniai, vikiai, pupos ir netgi žieminiai rugiai. Tikslinga varpinius javus maišyti su ankštiniais. Tokie sideratai per trumpą laiką sukaupia nemažai azoto, stelbia piktžoles, saugo dirvos drėgmę.
Sideralinius augalus geriausia rinktis pagal esamą dirvožemį. Prastose dirvose tinka sėti barkūnus, lubinus bei seradėles. Šių augalų šaknys gerai šaknijasi, todėl iš gilesnio dirvožemio sluoksnio į ariamąjį pakelia fosforą, kalį bei kalcį, o šaknyse gyvenančios bakterijos sukaupia nemažai azoto.
Rapsai, garstyčios bei facelijos vertinami dėl trumpos vegetacijos, tačiau jų šaknys nekaupia azoto. Žieminius rapsus per vasarą galima nupjauti kelis kartus ir palikti dirvoje neužarus, kad supūtų dirvos paviršiuje. Sideraliniai augalai geriau apsiars, jeigu prieš tai juos privoluosime arba nupjausime žemesnius ir apkasime su kastuvu.
Makroelementai
Azotas būtinas pomidorų stiebams ir lapams augti. Jo trūkstant pomidorų stiebai ir lapai silpniau auga, lapų spalva nuo pagrindinės gyslos kraštų link pasidaro šviesiai geltona. Vėliau lapų gyslos parausta, apatiniai lapai visai pagelsta, apmiršta ir nukrinta. Vaisių mezgimas pablogėja, silpnėja jų augimas.
Esant azoto pertekliui taip pat sumažėja pomidorų derlingumas. Augalai išaugina tvirtus stiebus, gausią lapiją, bet vaisiai auga ir noksta lėčiau, sumažėja atsparumas ligoms. Azoto trąšas pomidorai greitai pasisavina, todėl jomis tręšti geriau dažniau, bet saikingai. Azoto pomidorams daugiausia reikia pradėjus augti vaisiams.
Fosforas skatina vaisių mezgimą ir brendimą. Fosforo trūkumui pomidorai ypač jautrūs: silpnai auga, lapai būna pilkšvi, jų apačia, lapkočiai ir stiebai – rausvi su violetiniu atspalviu. Jauni lapai esti siauri, užsirietę į viršų. Ypač daug fosforo pomidorams reikia augimo pradžioje (iki vaisių užmezgimo ant pirmosios kekės). Fosforas skatina šaknų vystymąsi. Negaudami pakankamai fosforo, pomidorai negali pasisavinti azoto, todėl kartu pasireiškia ir azoto trūkumo požymiai. Fosforas ankstina pmidorų derėjimą, padidina cukraus kiekį vaisiuose.
Fosforo trąšas pomidorai sunkokai pasisavina, todėl, esant žemai substrato temperatūrai, nors dirvoje trąšų yra pakankamai, ant augalų matyti ryškūs fosforo trūkumo požymiai. Nustatyta, kad dirvos temperatūrai pakilus nuo 12 iki 18 laipsnių, pomidorai fosforą pasisavina 8 kartus geriau.
Kalis stimuliuoja stiebų formavimąsi ir vaisių mezgimą. Trūkstant kalio, pomidorai lėčiau auga, augalai pradeda vysti, lapų pakraščiuose susidaro geltonai rudi taškai, plintantys lapo vidaus link, ant šaknų atsiranda rūdžių apnašų. Kalio daugiausia reikia nokstant pomidorų vaisiams. Daugiau kalio augalai sunaudoja esnat silpnam apšvietimui, kai ilgiau užsitęsia ūkanotų dienų laikotarpis. Dėl kalio trūkumo pomidorų vaisiai deformuojasi, juose atsiranda tuštumų, vaisiai nevienodai noksta, ilgai išsilaiko nesunokusios gelsvai žalios dėmės. Pomidorai būna mažiau aromatingi, blogesnio skonio.
Magnis reikalingas šaknims augti ir vystytis. Jis skatina fosforo pasisavinimą. Trūkstant magnio, pomidorų stiebai būna ploni, silpni, lapų gyslos išlieka žalios, o targyslinė dalis gelsta, apatiniai lapai įgauna bronzinį atspalvį.
Magnis anksčiau laikytas mikroelementu, nes auginant pomidorus lauke aiškių magnio trūkumo požymių nebūdavo pastebima. Magnio dažniausiai trūksta auginant pomidorus pernelyg rūgščioje dirvoje. Auginant pomidorus šiltnamiuose, kur gruntui pagerinti naudojama nepakankamai nurūgštintų durpių, tenka tręšti didelėmis magnio trąšų dozėmis, todėl magnio trąšos priskiriamos makroelementų grupei. Augalai pakenčia palyginti gana didelę magnio trąšų tirpalo koncentraciją.
Magnį pomidorai sunkiai pasisavina, kai dirvoje yra kalio perteklius.
Kalcio reikia rūgščiai dirvožemio reakcijai sumažinti. Nors pomidorai pakenčia rūgščią dirvą ir gali augti esant pH 5,5, tačiau geriausiai auga, kai dirvos rūgštingumas (pH) yra 6,3-6,7. Per daug rūgščioje dirvoje pomidorai blogiau pasisavina kitas trąšas, dėl to mažėja vaisių derlius, blogėja kokybė. Dėl kalcio trūkumo pomidorų lapai išsigaubia pūslelėmis, ant pirmųjų vaisių prasideda viršūninis puvinys, dėl to tokie vaisiai būna netinkami vartojimui.
Mikroelementai
Pomidorams normaliai augti ir vystytis reikalingi ir mikroelementai (boras, manganas, cinkas, geležis, molibdenas ir kt.). Nors mikroelementų augalams reikia labai nedaug, dėl jų trūkumo sumažėja normalus augalų vystymasis, blogėja vaisių kokybė, mažėja derlingumas bei atsparumas ligoms.
Mikroelementų pomidorams trūksta retai, nes pakankamai jų gaunama su organinėmis ar mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis. Į pastarųjų sudėtį, be pagrindinių maisto medžiagų, įeina ir visi augalams reikalingi mikroelementai. Mikroelementų perteklius pomidorams yra žalingas, tačiau kai jų trūksta, reikiamo efekto neduoda tręšimas pagrindinėmis makrotrąšomis. Verta susipažinti su kai kurių mikroelementų trūkumo požymiais pomidorams.
Boro trūkumas silpnina pomidorų augimą, nyksta augalų šaknys, krinta nepražydę žiedpumpuriai, stiebas pasidaro trapus, senesni lapai pradeda gelsti kartu su pagrindine gysla, kuri vėliau pasidaro rausva. Kartais lapai sukasi vamzdeliu. Pastebėjus boro trūkumo požymius, augalus reikėtų nupurkšti 0,02 proc. (2 g/10 l) boro rūgšties tirpalu ir tręšti mineralinėmis trąšomis, kuriose yra boro.
Trūkstant mangano, silpnai auga pomidoų ūgliai, senesni lapai pradeda gelsti tarp gyslų, žiedpumpuriai paruduoja ir neaapsivaisinę nukrinta. Pomidorus reikia nupurkšti 0,02-0,03 proc. (2-3 g/10 l) kalio permanganato tirpalu.
Dėl cinko trūkumo jaunuose lapuose, sumažėja vandens, todėl jie lėčiau auga, stiebų ir lapų spalva būna šviesiai žalia. Augalai pradeda nykti. Cinko dažniausiai trūksta per daug pakalkintoje dirvoje arba pertręšus fosforo trąšomis. Pomidorus reikia nupurkšti 0,1 proc. (10 g/10 l) cinko sulfato tirpalu arba augalus tręšti kompleksinėmis trąšomis su cinku.
Trūkstant geležies, jauni pomidorų lapai šviesėja, pasidaro beveik balti, nors lapų gyslos išlieka žalios. Augalai nebepajėgia asimiliuoti anglies dvideginio, neišaugina vaisių. Geležies dažniausiai trūksta lengvose dirvose ir šiltnamiuose rūgščiame durpiniame grunte. Geležies trūkumą skatina suspaustas substratas, kuriame mažai oro, perlaistymas, kalcio, cinko bei vario perteklius.
Geležį pomidorai geriau pasisavins purenimu atstačius dirvos struktūrą ir pakalkinus rūgštų šiltnamio gruntą. Augalus galima nupurkšti 0,15 proc. geležies chelato tirpalu (15 g/10 l) arba tręšti kompleksinėmis trąšomis su geležies chelatu.
Visi pomidorams augti ir vystytis svarbiausią įtaką turintys veiksniai tarpusavyje susiję. Pavvyzdžiui, normaliai išsivysčiusių augalų dar neišsiskleidę žiedpumpuriai arba žiedai pradeda kristi dėl žemos temperatūros, per didelės santykinės oro drėgmės arba per didelės trąšų koncentracijos. Neišlaikius trąšų santykio bei optimalios dirvos drėgmės, deformuojasi pomidorų lapai. Nuo azoto pertekliaus pomidorų lapai pradeda suktis spirale, o dirvai perdžiūvus, užmirkus arba trūkstant boro – lapai susisuka vamzdeliu.
