Informacinio triukšmo pilname šiandieniniame pasaulyje gebėjimas atpažinti savo individualų grožio supratimą tampa esminiu įrankiu ieškant tikrosios harmonijos asmeninėje erdvėje. Būtent šią prigimtinę estetikos pajautą kaip didžiausią namų kūrimo vertybę išskiria interjero dizainerė Lina Ščerbukė, šį mėnesį sutikusi atvirai pasidalinti savo profesine patirtimi.
„21 amžiuje žmonės skrenda į kosmosą, tad interjere neįmanomų dalykų nėra“, – užtikrintai sako kūrėja, beveik iš nieko įrengusi mokyklą ir būstus Ukrainos pabėgėliams, ir kurios darbuose ambicingos vizijos visada randa bendrą kalbą su jautrumu žmogui.
Turėdama daugiau nei dešimtmečio patirtį ir šiandien ugdydama naująją interjero dizainerių kartą, ji drąsiai teigia: geriausias interjeras yra tas, kuriame telpa žmogaus istorija ir unikalumas, o ne „instagraminės“ tendencijos.
Taip pat skaitykite:
Lina, interjero dizainus kuriate jau daugiau nei dešimtmetį, o šiandien savo žiniomis dalinatės ir su studentais. Kas jus atvedė į šią profesiją?
Aš jau mokyklos suole klasiokams braižiau interjerus, siedama tai su geometrija ir algebra, mano šeima tuo domisi, todėl, manau, tai užkoduota mano genuose. Jaučiau pasąmoniną tikėjimą ir žinojimą, kad būtent ši profesija man yra skirta, o aš jai. Dirbau ir interjero apdailos medžiagų pardavėja, ir baldų projektavime, ir statybų valdyme, bet visą laiką mane lydėdavo būtent interjeras.
Savanoriavote įrengiant būstus pabėgėliams iš Ukrainos. Ką ši patirtis, kai biudžetas ribotas, o poreikis saugumui ir jaukumui – milžiniškas, pakeitė jūsų požiūryje į prabangą ir būtinąsias detales?
Tas laikotarpis buvo vienas iš stipriausių lūžių mano profesiniame kelyje. Buvo stipru ir emociškai – pradėjau visai kitaip žiūrėti į patį žmogų. Tai buvo nauja patirtis. Iki to aš niekada nedirbau su vintažu ar panašiais dalykais. Asmeniniame gyvenime jį mėgau, kaip ir tvarumą, bet niekada netaikiau to darbe, o savanorystė leido pagalvoti apie tai.
Kūrimas būstų Ukrainos pabėgėliams mane tarsi išlaisvino, tarsi atidarė naujas erdves ir mano matymą – kiek daug visko sukurti galima iš paaukotų, kitiems nebereikalingų daiktų. Kambarius turėjau sukurti iš to, ką gaunu, rinktis negalėjau, ir tai padaryti turėjau greitai, nes žmonės juk laukė, jie neturėjo, kur gyventi.
Supratau, kad interjerai gali būti ne tik juodai balti, ne tik pilki, ne tik minimalistiniai. Atradau spalvas, skirtingus stilius, pačius daiktus pamačiau lyg kitomis akimis. Dabar visada sakau, kad viskas įmanoma tik reikia labai norėti. 21 amžiuje žmonės skrenda į kosmosą, tad interjere neįmanomų dalykų nėra.
Tuo įsitikinau 2025-aisiais, kai per tris mėnesius, turint praktiškai nulinį biudžetą ir apleistas patalpas, įrengėme mokyklą ukrainiečių vaikams. Gelbėjo vintažas ir stipri idėja. Kiekvienas projektas – ar tai būtų prabangus būstas, ar labdaringa iniciatyva – yra pamoka, iš kurios išeini paaugęs.
Esate viena iš tų kūrėjų, kuri ragina ne išmesti, o atnaujinti, suteikti seniems, bet brangiems daiktams antrą gyvenimą. Ką jums tai reiškia?
Kiekvienas būstas man yra istorija apie žmogų. Juk niekas į naujus namus neateina tarsi naujagimis – nuogas ir tuščias. Kiekvienas turime savo praeitį, pomėgius ir brangius prisiminimus.
Namų jaukumą, nepriklausomai nuo jų stiliaus ar modernumo, sukuria būtent tos asmeninės detalės, kurios atspindi ten gyvenančią asmenybę. Mano užduotis – užbėgti už akių neapgalvotam išmetimui ir tas brangias smulkmenas subtiliai įlieti į naują interjerą. Būtent praeities elementai paverčia erdvę unikalia, o ne šabloniška.
Todėl pirmąjį pokalbį su užsakovais visada stengiuosi rengti jų dabartinėje aplinkoje. Stebiu jų įpročius, smulkmenas, net magnetukus ant šaldytuvo – galbūt tai nėra estetiškiausias sprendimas, bet jei žmogui tai svarbu, aš privalau rasti tai kolekcijai tinkamą vietą.
Minėjote, kad kurdama interjerus niekada neskirstote, kas gražu, o kas ne, ir kad gražiausia jums yra tai, kas yra gražu klientui. Kaip pavyksta pajusti tą kliento „grožio geną“ ir jį profesionaliai išgryninti, net jei pradžioje vizijos nesutampa?
Kiekvienas turime savo „grožio geną“, todėl mano, kaip profesionalės, užduotis – pirmiausia žmogų išgirsti. Kas gražu man, nebūtinai turi tikti klientui. Su vienais bendrą kalbą randame akimirksniu, su kitais prireikia daugiau laiko, klausimų ir stebėjimo.
Kartais juokauju, kad apie užsakovus žinau daugiau nei psichologas: nuo augintinio vardo iki jo dubenėlio spalvos. Būtent per tokias smulkmenas atsiskleidžia tikrasis žmogaus charakteris. Grožio pajautimas ateina per pažinimą, todėl niekada nedirbu šabloniškai. Jei „štampuosi“ vienodus projektus – niekada nepajausi žmogaus, o juk interjeras pirmiausia yra apie jį.
Taip pat skaitykite:
Mažos erdvės – dažnas galvos skausmas daugeliui. Kokias pagrindines technines gudrybes naudojate, kad mažas būstas taptų erdviu ir funkcionaliu „svajonių uostu“?
Labai geras klausimas. Būtent mažos erdvės reikalauja didžiausio profesionalumo ir atsakingumo. Kurti turint daug erdvės yra lengva, o štai suvaldyti 25 kv. m taip, kad ten tilptų svetainė, virtuvė, miegamasis ir vonia – lyg „misija neįmanoma“, kurią paversti realybe padeda tik patirtis.
Čia svarbiausia ne gražios vizualizacijos, o nepriekaištinga ergonomika ir funkcinis planas. Aš tai vadinu namų „skeletu“: jei jis sukonstruotas teisingai, interjeras veiks puikiai, nesvarbu, kokio stiliaus „drabužiu“ – skandinavišku, klasika ar eklektika – jį apvilksime.
Siekdama geriausio rezultato, aš nubraižau tūkstančius brėžinių, kol randu tą vienintelį, patogiausią sprendimą. Klientą pasiekia tik 5–6 geriausi variantai, tačiau už jų slepiasi milžiniškas juodas darbas. Mažame būste privalai apgalvoti viską iki menkiausios smulkmenos, nes čia kiekvienas centimetras turi tarnauti žmogui.
Mėgstate spalvas ir drąsius sprendimus interjeruose. Kaip randate tą „aukso viduriuką“ tarp ryškaus kliento charakterio ir ramybės, kurios visi ieškome namuose?
Gamtoje nėra blogų ar negražių spalvų – pažiūrėkite, kaip harmoningai joje viskas dera. Mes esame gamtos dalis, tad jei klientui patinka oranžinė ar ryškiai mėlyna, vadinasi, jis taip nori gyventi.
Mano, kaip profesionalės, darbas yra ne kritikuoti, o „suvaldyti“ tas spalvas, suvesti jas į spalvų ratą ir sukurti vientisą estetiką. Dizaineris čia veikia kaip saugiklis: jis leidžia klientui mėgautis spalvomis, bet sustabdo ten, kur harmonija gali virsti chaosu.
Jei turėtumėte visišką kūrybinę laisvę ir tuščią erdvę – be jokių biudžeto ar kliento rėmų – kaip atrodytų jūsų pačios idealūs namai šią akimirką?
Savo namuose eksperimentų nebedarau – ten man svarbiausia poilsis ir ramybė. Tačiau jei gaučiau visišką laisvę antram, atostogų būstui ar investicijai, ten tikrai „pasileisčiau plaukus“ (šypsosi). Galbūt tai būtų drąsi, net fantasmagoriška, metalo muzikos įkvėpta, erdvė, o gal – rafinuota klasika. Man patinka keliauti per skirtingas stilistikas, bet namai turi likti užuovėja.
Išvardinkite keletą 2026 metų namų įsirengimo sprendimų, kurie jums labiausiai patinka?
Galbūt nuskambės nepopuliariai, bet interjeras man nėra apie madas. Tai palieku drabužiams ar nagų lakui, kuriuos lengva pakeisti. Grindys, plytelės ar virtuvė yra brangios investicijos, jos turi tarnauti 20 metų.
Didžiausia klaida – įrengti namus taip, kad įėjęs iškart suprastum, kelintais metais tai daryta. Namai turi būti ilgaamžiai, o ne sezoniški ar su „wow“ efektu, gražiai atrodančiu nuotraukose ar žurnaluose.
Aš renkuosi ne madingus, o tvarius sprendimus, kurie atitinka mūsų klimato zoną, lietuvišką charakterį ir mentalitetą. Tik tai, kas natūraliai artima mūsų aplinkai ir prigimčiai, ilgainiui nevargina ir sukuria tikrąją namų vertę.
