Pajutę pirmuosius šilumos spindulius, dažnai pasiduodame pavasarinei euforijai – skubame į medelynus, krauname į vežimėlius spalvingiausius augalus ir tikimės per savaitgalį susikurti tobulą, atviruko vertą kiemą. Tačiau realybė neretai smogia atgal: augalai skursta, gėlynai nuolat perkasami, o išsvajota oazė virsta brangių klaidų poligonu ir nesibaigiančiu, varginančiu darbu. Kodėl taip nutinka?