Sėdint prie židinio laikas teka ramiai ir tolygiai. Žvelgiant į besiplaikstančią liepsną ir klausantis tykiai spragsinčių anglių kyla noras filosofuoti ir galvoti apie malonius dalykus. Turbūt panašiai buvo visais laikais: taip turėjo jaustis ir pirmykščiai žmonės, pavargę nuo medžioklės ir vakarais rinkdavęsi aplink akmenų žiedą, kurio centre rusendavo ugnis. Panašiai laiką leisdavo ir senovės romėnai, sugalvoję pirmąją židinio konstrukciją su balkiais ir dūmtraukiu, ir romantiškieji riteriai, ant iešmo židinyje kepdavę mėsą. Taigi, ką svarbu žinoti, renkantis židinį savo namams?
Nuo pirmykščio ugniakuro iki šiuolaikinio židinio
Pradėjus židinius puošti, jų vaidmuo iš esmės pasikeitė: iš šilumos šaltinio jie tapo puošybos elementu. Vėlyvojoje gotikoje ir ankstyvajame renesanse židiniai virto prabangos ir turto atributais.
Įmontuojamas, sieninis židinys ar židinys-sala?
Įmontuojamas židinys. Tokio tipo židinys montuojamas, kai statomos namo sienos. Į sieną įmontuojamos visos funkcinės jo dalys. Ryškus tokio tipo židinio privalumas – jis užima mažiau vietos nei kitokio tipo židiniai.
Jei namas jau pastatytas, tokio židinio įmontuoti neišeis, bet galite rinktis iš kitų variantų.
Akivaizdu, kad sieninis židinys paprastai statomas šalia sienos. Iš vienos pusės jis atviras, o kita, pagrindinė, jo dalis paslėpta po sienos imitacija.
Tokį židinį galima statyti patalpos kampe ir tokiu būdu apšildyti kelis kambarius – tiesa, toks variantas ganėtinai sudėtingas. Jei sieninį židinį statote sienos centre, nepamirškite iš šonų palikti mažiausiai po metrą laisvo ploto.
Židinį-salą galite statyti kambario viduryje, jei pakanka erdvės. Tiesa, toks variantas užima daugiausia vietos, tačiau atrodo jis tikrai įspūdingai: stovi ant nedidelės pakylos, su prie lubų pritvirtintu konvektoriumi.
Židinio medžiaga
Statant židinį svarbiausia pasirinkti tinkamas medžiagas. Jei neapsisprendžiate, ką rinktis – plytas ar akmenį, specialistai pataria pirmenybę teikti natūraliam akmeniui. Žinoma, šias statybines medžiagas galima derinti.
Įmanoma pastatyti ir dailų betoninį židinį, tačiau tai padaryti sugebės tik aukštos kvalifikacijos specialistas. Betoninį židinį reikia apdailinti keraminėmis plytelėmis, kartais tam naudojami ir kalvių pagaminti aksesuarai.
Žalvario, plieno ar skardos lakštai, sujungti juos lituojant ar tvirtinant kitokiais elementais, bus naudingi tiems, kurie nori namuose džiaugtis metaliniais židiniais.
Jei jau apsisprendėte, koks židinys jums labiausiai tinka, laikas pasigilinti į jo sudedamąsias dalis ir veikimo principą.
Portalas – židinio „veidas“
Židinio portalo apdaila priklauso tik nuo būsto interjero ir šeimininkų skonio. Šiuolaikinių portalų dizainas neturi ribų: židinį galima paversti tiek senoviniu ugniakuru iš netašytų akmenų, tiek ir itin šiuolaikišku aukštųjų technologijų gaminiu.
Tarp tikrų ir netikrų židinių bendra tik tiek, kad jie abu turi portalą. Židinio imitaciją renkasi tie, kurie nenori išleisti didelės pinigų sumos, eikvoti daug laiko ir tikisi gauti paprasčiausią namų židinio variantą.
Vis dėlto, netikras židinys gana smarkiai skiriasi nuo tikro. Tokio židinio konstrukcijos gaminamos iš gipskartonio, jį galima sumontuoti bet kokiame bute – net ir vieno kambario būste.
Be to, pagaminti tokią konstrukciją nesudėtinga: pakanka karkasą padengti gipskartonio lakštais, paslėpti siūles ir papuošti išorinę dalį. Esminis skirtumas – netikras židinys niekuomet neturės dūmtraukio.
Dūmtraukis – židinio „širdis“
Nors iš pirmo žvilgsnio dūmtraukis atrodo paprastas mechanizmas, išsamiau jį panagrinėjus tampa aišku, kad tai gana sudėtingas techninis prietaisas, kurį tinkamai sumontuoti galima tik parengus detalų projektą.
Tinkamai suprojektuoti dūmtraukį reiškia nustatyti optimalius ugniadėžės matmenis ir portalo gylį, apskaičiuoti ventiliacinės angos dydį, vamzdžio aukštį, parinkti tinkamą gobtuvą ir atsižvelgti į vietovės ypatumus.
Projektuojant šildymo sistemą derėtų nepamiršti, kad židiniui reikalingas atskiras dūmtraukis ir kad jis turi būti didesnis už krosnies dūmtraukį.
Renkantis židinio dūmtraukio matmenis svarbu būti itin atidiems: dėl per didelio dūmtraukio oro trauka būna per didelė, todėl malkos gali labai greitai sudegti, kita vertus, per trumpas dūmtraukis trauks nepakankamai.
Optimaliausia metalinio dūmtraukio ertmės forma – apvali, o plytinio – kvadratinė. Galima statyti ir stačiakampį dūmtraukį, bet to daryti nerekomenduojama: centru judantys dūmai neišvengiamai kaupsis prie sienelių.
Vamzdžio kraštą būtina pridengti deflektoriumi ir specialiu žiežirbas gesinančiu tinklu.
Svarbi židinio dalis yra ugniadėžė – ertmė, skirta malkoms deginti. Klasikinių židinių ugniadėžės būna plačios ir negilios, pagamintos iš ugniai atsparios medžiagos – akmens, plytų arba metalo.
Atviros ugniadėžės sienelės išklojamos ugniai atspariomis plytomis. Svarbu nepamiršti ir apie termoizoliaciją.
Siekiant išvengti dūmų patalpoje, susidarančių dėl priešinga kryptimi judančių oro srovių, viršutinėje ugniadėžės dalyje reikėtų įmontuoti dujinį slenkstį, kartais vadinamą „dantimi“.
Dėl šio įtaiso židinį kuriant būna didesnė trauka, taip pat dėl jo išskiriama mažiau suodžių. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių slenkstis nėra montuojamas, dūmtraukis su ugniadėže jungiami specialiu vamzdžiu.
Atvira ar uždara ugniadėžė?
Tai vienas svarbiausių klausimų renkantis židinį. Tipinis židinys daugelis žmonių sąmonėje yra su atvira ugniadėže. Tokiu atveju ugnis atrodo esanti daug arčiau.
Esminis tokios rūšies židinio privalumas – estetiškumas, pagrindiniai trūkumai – didesnė gaisro rizika ir mažesnis naudingumo koeficientas.
Židinyje su uždara ugniadėže viena arba visos kameros sienelės keičiamos stiklinėmis durelėmis. Tokie židiniai pasižymi didesniu naudingumo koeficientu ir puikiomis priešgaisrinėmis savybėmis. Stiklines dureles reikia dažnai valyti.
Pasitaiko ir mišrių variantų, kai į židinį su uždara ugniadėže įmontuojamos varstomos durelės. Tai suteikia galimybę prireikus dureles paslėpti ir atverti ugniadėžę.
Priešgaisrinė sauga
Bet kurios rūšies židiniai reikalauja itin didelio dėmesio dėl gaisro rizikos. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių labai svarbu apgalvoti, kokios termoizoliacinės medžiagos bus naudojamos.
Dūmtraukiai būna kelių rūšių:
- moduliniai plieniniai, dviejų kontūrų;
- plytiniai
Metalinis dvisluoksnis dūmtraukis – paprasčiausia konstrukcija su termoizoliaciniu sluoksniu (30–50 mm storio akmens vata).
Plytinis dūmtraukis šiltinamas taip: išorinė vamzdžio dalis apipavidalinama dekoratyvine medžiaga arba dar vienu plytų sluoksniu, palėpėse naudojami šilti tirpalai arba akmens vata.
Staliniams moduliniams dūmtraukiams sutvirtinti puikiai tinka akmens vatos demblys. Ši medžiaga iš vienos pusės dengiama galvanizuota viela.
Akmens vata atlaiko iki 750 laipsnių siekiančią kaitrą. Jei židinys statomas mediniame name, ugniadėžės termoizoliacija turi užtikrinti maksimalią priešgaisrinę saugą.
Šiuo metu plokštiems židinių paviršiams galima įsigyti pačių įvairiausių plokščių – izoliacinių medžiagų.
Kompleksinė visų židinio dalių termoizoliacija garantuos ilgą ir saugią įrenginio eksploataciją. O taupymas renkantis kokybiškas medžiagas tiesiogiai susijęs su dideliu pavojumi gyvybei ir turtui.
Svarbiausia židinio statybų ir šiltinimo taisyklė – nepatikėti šių darbų mėgėjams. Jei laikysitės šių rekomendacijų, maloniai ir ramiai mėgausitės židinio teikiamais privalumais.
