Apie cukrų dažnai kalbama kraštutinumais: vieni jį vadina baltuoju priešu ir visų ligų šaltiniu, kiti primena, kad be gliukozės mūsų organizmas paprasčiausiai „užgestų“. Ir nors tiesa slypi per vidurį, medikai skambina pavojaus varpais – dauguma mūsų kasdien gerokai peržengia saugią ribą, net neįtardami, kad tai daro.
Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Lauros Vanagaitės, pats cukrus savaime nėra blogis. Gliukozė yra pagrindinis organizmo energijos šaltinis, kurį naudoja visos ląstelės – nuo smegenų iki raumenų ir net širdies.
„Iš mokslinės pusės žiūrint, cukrus yra tikrai reikalingas, tačiau saikingai. Problema atsiranda ne dėl paties cukraus, o dėl perteklinio vartojimo, ypač pridėtinio cukraus“, – akcentuoja ekspertė.
Kokia yra „saugi“ riba ir kodėl mes ją peržengiame?
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) brėžia labai griežtą ribą: laisvųjų cukrų kiekis neturėtų viršyti 10 proc. visos paros energinės vertės, o idealiu atveju – siekti vos 5 proc.
Ką tai reiškia praktiškai? Suaugusiam žmogui tai yra vos 25 gramai cukraus per dieną – maždaug 6 arbatiniai šaukšteliai. Nors maksimalus teoriškai „leidžiamas“ kiekis yra 50 gramų, net ir šią ribą peržengti yra be galo lengva.
Vaistininkė sako, kad dažniausiai cukrus pradeda kenkti ne tada, kai retkarčiais suvalgote gabalėlį deserto šventės metu, o tada, kai saldumynai tampa kasdieniu „greitos energijos“ šaltiniu.
„Paprasta taisyklė tokia: cukrus gerai kaip energija, bet per didelis jo kiekis jau tampa problema. Tuomet atsiranda ne tik svorio augimas ar dantų problemos, bet ir energijos šuoliai bei kritimai – kai cukraus kiekis kraujyje greitai pakyla, o vėliau taip pat greitai krenta. Žmogus tada jaučiasi pavargęs, išsekęs, jam vis trūksta energijos“, – aiškina L. Vanagaitė.
Per didelis pridėtinio cukraus kiekis ilguoju laikotarpiu atveria duris rimtoms ligoms: II tipo diabetui, širdies ir kraujagyslių sutrikimams bei nutukimui.
Ar verta griebtis saldiklių?
Bandydami „nulipti“ nuo cukraus adatos, daugelis griebiasi becukrių gėrimų ir saldiklių. Nors stevija ar eritritolis toleruojami geriau, vaistininkė įspėja, kad tai nėra stebuklinga piliulė.
„Kartais saldikliai gali padėti sumažinti suvartojamų kalorijų kiekį, tačiau jie nėra idealus pasirinkimas visais atvejais. Kai kurie dirbtiniai saldikliai žmonėms kelia daugiau klausimų.
Be to, jie nepakeičia paties įpročio nuolat ieškoti saldaus skonio“, – sako L. Vanagaitė. Jei nuolat apgaudinėsite savo smegenis saldikliais, noras valgyti saldžiai niekur nedings.
Didžiausia klaida – griežtas „ne“
Jei perskaitę šį tekstą nuspręsite nuo rytojaus nebevalgyti nieko saldaus – greičiausiai patirsite nesėkmę.
Pasak ekspertės, kai kažką sau griežtai uždraudžiame, organizmas sureaguoja priešingai – visą dieną svajojame apie šokoladą, o vakare palūžę ištuštiname saldumynų spintelę.
Visiškai išbraukti cukrų iš gyvenimo nėra nei realu, nei būtina. Verčiau pradėti nuo mažų, tvarių pokyčių:
- Neikite į parduotuvę alkani;
- Atsisakykite įpročio saldinti kavą ar arbatą;
- Desertas turi būti per šventes, o ne kaip kasdienis užkandis;
- Kai norisi kažko saldaus, rinkitės vaisius, uogas ar juodąjį šokoladą, kurio skonį puikiai sustiprina cinamonas.
„Svarbiausia ne demonizuoti cukrų, o išmokti jį vartoti sąmoningai“, – apibendrina L. Vanagaitė.
