Nuovargis, silpnumas, slenkantys plaukai, suprastėjusi koncentracija ar dusulys lipant laiptais dažnai nurašomi stresui, prastam miegui ar per dideliam krūviui. Tačiau už šių simptomų gali slėptis geležies trūkumas – būklė, kuri ilgą laiką gali būti nepastebėta net tada, kai bendras kraujo tyrimas dar nekelia didelio nerimo.
Dar daugiau painiavos atsiranda tada, kai žmogus pradeda vartoti geležies papildus, bet tyrimų rodikliai nejuda arba po kurio laiko vėl krenta. Tokiais atvejais vien klausimo „kokį papildą gerti?“ dažniausiai nepakanka.
Pasak medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojo hematologo Kazimiero Maneikio, svarbiausia suprasti, kodėl organizmui apskritai pradėjo trūkti geležies.
Pacientai neretai nustemba, kai pradėjus vartoti papildus geležies atsargos neatsistato.
„Geležies apykaitą organizme lemia daugybė veiksnių – svarbu ir tai, kiek geležies gauname su maistu ar papildais, ir kiek jos organizmas pajėgia pasisavinti, taip pat – kiek geležies organizmas sunaudoja. Todėl pirmiausia reikia stengtis suprasti, kodėl atsirado geležies atsargų trūkumas“, – sako K. Maneikis.
Kodėl geležis tokia svarbi?
Geležis būtina hemoglobino gamybai. Hemoglobinas – tai baltymas, kuris padeda pernešti deguonį į audinius. Kai geležies atsargos senka, organizmas gali ilgai siųsti gana neaiškius signalus: žmogus greičiau pavargsta, blogiau toleruoja fizinį krūvį, sunkiau susikaupia, gali svaigti galva, atsirasti dusulys.
„Žmogus gali ilgą laiką jaustis prasčiau ir tai paaiškinti stresu, įtampa ar miego trūkumu. Organizmas prie pokyčių prisitaiko palaipsniui, todėl simptomai ilgą laiką gali būti neryškūs“, – aiškina hematologas.
NHS taip pat nurodo, kad geležies stokos mažakraujystei būdingi simptomai gali būti nuovargis, energijos stoka, dusulys, širdies plakimas, blyškumas, galvos skausmai, plaukų slinkimas, pakitęs skonis ar net noras valgyti ne maisto produktus, pavyzdžiui, ledą.
Didelis mitas: normalus hemoglobinas reiškia, kad geležies pakanka
Viena dažniausių klaidų – įvertinti tik hemoglobiną. Jei jis normalus, žmogus nusiramina. Tačiau geležies atsargos gali mažėti gerokai anksčiau, nei išsivysto mažakraujystė.
„Dažnai pacientai mano, kad jei hemoglobinas normalus – problemos nėra. Tačiau geležies atsargos gali būti gerokai sumažėjusios dar iki išsivystant mažakraujystei. Todėl vien hemoglobino rodiklio nepakanka – būtina įvertinti ir feritino kiekį bei kitus geležies apykaitos rodiklius“, – sako „Hila“ gydytojas.
Feritinas yra vienas svarbiausių rodiklių vertinant geležies atsargas. Merck Manual taip pat pažymi, kad mažas feritino kiekis rodo geležies trūkumą, nors esant uždegimui, infekcijoms ar kai kurioms ligoms feritinas gali būti klaidinančiai padidėjęs. Todėl tyrimus turi vertinti gydytojas, o ne vien laboratorijos eilutė.
K. Maneikis priduria, kad normalūs bendro kraujo tyrimo rezultatai geležies stokos atmesti negali. Dėl to žmonėms, kuriuos ilgai vargina nuovargis ar kiti būdingi simptomai, kartais reikia išsamesnių laboratorinių tyrimų.
Svarbu ir tai, kad žmonės neretai orientuojasi į serumo geležies rodiklį, nors vertinant geležies atsargas daugiau informacijos suteikia feritino tyrimas.
Kodėl papildai ne visada padeda?
Geležies papildai gali neveikti dėl kelių priežasčių. Vieniems žmonėms netinka konkreti preparato forma, kiti jį vartoja nepalankiu metu, dar kitų organizme geležis prastai pasisavinama arba ji nuolat prarandama dėl kraujavimo.
„Geležies preparatai skiriasi savo forma, doze ir tuo, kaip juos toleruoja organizmas. Vienam pacientui tinkamas preparatas kitam gali būti mažiau veiksmingas arba sukelti nepageidaujamų reakcijų, todėl gydymas visada parenkamas individualiai“, – sako K. Maneikis.
Pasak hematologo, geležies trūkumą gali lemti nepakankamas jos kiekis maiste, sutrikęs pasisavinimas, gausios menstruacijos, nėštumas, lėtinis kraujavimas iš virškinamojo trakto ar tam tikros virškinimo sistemos ligos.
NHS taip pat pabrėžia, kad vaisingo amžiaus moterims geležies stokos mažakraujystė dažnai susijusi su gausiomis menstruacijomis ir nėštumu, o vyrams bei moterims po menopauzės viena svarbių priežasčių gali būti kraujavimas iš virškinimo trakto.
Kava, arbata ir vitaminas C: kas padeda, o kas trukdo?
Geležies nepakanka tik gauti – ją reikia pasisavinti. Čia svarbūs kasdieniai įpročiai.
„Gyvūninės kilmės produktuose esanti hemo geležis pasisavinama gerokai lengviau nei augalinės kilmės produktuose esanti trivalentė geležis. Todėl žmonėms, kurie nevartoja mėsos ar kitų gyvūninės kilmės produktų, verta daugiau dėmesio skirti visavertei mitybai“, – sako gydytojas.
NIH Office of Dietary Supplements nurodo, kad geležies yra mėsoje, jūros gėrybėse, paukštienoje, ankštiniuose, špinatuose, riešutuose, džiovintuose vaisiuose ir praturtintuose produktuose. Augalinės kilmės geležis pasisavinama sunkiau, tačiau jos įsisavinimą gerina vitaminas C – citrusai, braškės, paprikos, pomidorai, brokoliai.
„Kava ir arbata gali reikšmingai sumažinti geležies pasisavinimą, todėl rekomenduojama jas vartoti bent 1–2 valandas prieš geležies preparatą arba po jo“, – pažymi K. Maneikis.
Todėl praktinė taisyklė paprasta: geležies papildų nereikėtų užgerti kava ar arbata, o geležies turinčius produktus verta derinti su vitamino C šaltiniais.
Kada reikia ieškoti priežasties, o ne tik keisti papildą?
Jei geležies atsargos neatsistato arba greitai vėl sumažėja, problema gali būti ne papildų pavadinime.
„Jeigu geležies atsargos neatsistato arba greitai vėl sumažėja, vien keisti preparatą ar didinti jo dozę nepakanka. Tokiais atvejais būtina ieškoti priežasties, nes geležies stoka kartais tampa pirmuoju virškinimo sistemos ligų, lėtinio kraujavimo ar pasisavinimo sutrikimų požymiu“, – pabrėžia K. Maneikis.
Hematologas atkreipia dėmesį ir į Helicobacter pylori infekciją.
„Aiškinantis geležies stokos priežastį, taip pat visada įvertiname, ar pacientui nėra nustatyta Helicobacter pylori (H. pylori) infekcija. Ji gali sutrikdyti geležies pasisavinimą, nes pakeičia skrandžio rūgštingumą, svarbų šio mikroelemento įsisavinimui, be to pati bakterija naudoja geležį savo augimui.
Jei infekcija anksčiau buvo diagnozuota, svarbu įsitikinti, kad bakterija sėkmingai išgydyta, o jei pacientas dar nebuvo tirtas – nukreipiame ištyrimui, ypač tais atvejais, kai geležies atsargos neatsistato nepaisant tinkamo gydymo“, – pabrėžia K. Maneikis.
Tai ypač svarbu, nes geležies stoka gali būti ne savarankiška problema, o ženklas, kad organizme vyksta kažkas daugiau.
Kam rizika didesnė?
Didesnę riziką susidurti su geležies stoka turi kelios grupės.
- Moterys. Ypač tos, kurios patiria gausų kraujavimą menstruacijų metu.
- Nėščiosios. Nėštumo metu geležies poreikis padidėja.
- Vaikai ir paaugliai. Augimo laikotarpiu organizmui reikia daugiau geležies.
- Ribotos mitybos žmonės. Rizika didesnė nevartojantiems mėsos ar kitų gyvūninės kilmės produktų.
- Virškinimo ligomis sergantys žmonės. Sutrikęs pasisavinimas gali trukdyti atkurti atsargas net vartojant papildus.
Gydymas nėra tik „pagerti geležies“
Pasak K. Maneikio, gydant geležies stoką svarbu stebėti rodiklių pokyčius ir įsitikinti, kad pasirinktas gydymas veikia.
„Dažnai tikimasi, kad užteks kelis mėnesius pavartoti geležies preparatus ir problema bus išspręsta. Tačiau geležies stokos gydymas yra procesas – svarbu stebėti, kaip atsistato geležies atsargos, ir įsitikinti, kad pašalinta pati jų sumažėjimo priežastis. Priešingu atveju problema gali kartotis“, – sako K. Maneikis.
Priklausomai nuo priežasties, gali prireikti kelių specialistų pagalbos. Jei geležies stoką lemia gausios menstruacijos, kartu su hematologu gali būti reikalinga ginekologo konsultacija. Jei įtariamas kraujavimas iš virškinamojo trakto, gali prireikti gastroenterologo ištyrimo.
Svarbiausia žinutė skaitytojui: jei nuovargis tęsiasi, plaukai slenka, koncentracija prastėja, o geležies papildai neduoda rezultato, neverta aklai didinti dozės ar keisti vieną preparatą kitu. Pirmas žingsnis – išsiaiškinti, ar tikrai vertinami tinkami rodikliai, įskaitant feritiną, ir ar nėra priežasties, dėl kurios geležis nuolat prarandama arba nepasisavinama.
Šis tekstas nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl tyrimų, papildų dozės ir gydymo visada verta tartis su sveikatos priežiūros specialistu.
