Stogas dažnai gali būti problematiška namo dalis. Jeigu jis nepraleidžia kritulių ir gerai laikosi, mes manome, kad viskas yra gerai. Iš tiesų, tokiu stogo funkcionalumu negali skųstis, tačiau lygiai taip pat svarbu, kiek įtakos neapšiltintas stogas daro jūsų namo šilumos nuostoliams. Nors jų tiesiogiai ir nematote, apie jie jums vėliau primena pinigine išraiška.
Apskaičiuojama keliais etapais
Tinkamai apšiltinto stogo šilumos perdavimo koeficientas (U vertė) atitinka statybos techniniuose reglamentuose nurodytus reikalavimus. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius teigė, kad nedidelės paklaidos, vertinant reglamentuose nurodytas normines šilumos perdavimo koeficiento vertes, yra leidžiamos, tačiau dėl to padidėję arba sumažėję šilumos nuostoliai, patiriami per stogo konstrukciją, turi būti išlyginami padidinant arba sumažinant šiluminius kitų atitvarų rodiklius.
Stogų šiltinimo reikalavimai pateikiami statybos techniniuose reglamentuose STR 2.05.01:2013 „Pastatų energinis projektavimas“ ir STR 2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“.
Reikiamas stogo termoizoliacinio sluoksnio storis apskaičiuojamas keliais etapais: iš norminės šilumos perdavimo koeficiento vertės apskaičiuojama norminė šiluminė konstrukcijos varža (R = 1/U), o iš šios varžos atimama apskaičiuota kitų sluoksnių – perdangos, išlyginamojo, nuolydį formuojančio – šiluminė varža ir taip gaunama reikiama šiluminė termoizoliacinio sluoksnio varža.
Šią varžą padauginus iš termoizoliacinio sluoksnio medžiagos šilumos laidumo koeficiento, gaunamas reikiamas termoizoliacinio sluoksnio storis (δ = Rs·λ). Dažniausiai gaunamas storis neatitinka rinkoje esančių gaminių storio, todėl priimamas artimiausias galimas storis, o didesnė arba mažesnė šilumos izoliacija koreguojama priimant šiluminius kitų atitvarų rodiklius.
Šilumos laidumo koeficientas λ – tai fizinė medžiagos ypatybė, nustatoma prietaisais laboratorijose. Tokia pat vertė, arba nedaug pakitusi, išlieka ir izoliaciją sumontavus stogo konstrukcijoje. Montuojant plokščiuosius sutapdintuosius stogus dažnai naudojami termoizoliacinį sluoksnį kertantys tvirtinimo elementai, didinantys šiluminį sluoksnio laidumą. Šių elementų įtaka irgi turi būti įvertinama skaičiavimais.
„Teoriškai galima teigti, kad tinkamai apšiltintas stogas bus tuomet, kai bus įrengtas apskaičiuoto storio termoizoliacinis sluoksnis. Neįrengus pakankamo storio termoizoliacinio sluoksnio, per stogo konstrukciją patiriami šilumos nuostoliai bus didesni už norminius. Tai priklauso nuo termoizoliacinės medžiagos ypatybių, termoizoliacinių gaminių įrengimo būdo ir visos stogo konstrukcijos ypatybių“, – sakė R. Bliūdžius.
Šiuo metu termoizoliaciniams stogo sluoksniams įrengti naudojamos įvairios termoizoliacinės medžiagos, kurių λ vertės yra apytiksliai nuo 0,022 iki 0,042 W/m·K. Akivaizdu, kad tinkamai apšiltinto stogo termoizoliacinio sluoksnio storis gali skirtis iki 2 kartų.
Svarbu užtikrinti sandarumą
Anot mokslininko, tinkamai įrengti plokščiąjį sutapdintąjį stogą yra paprasčiau, kai ant sandarios gelžbetonio perdangos klojama izoliacinė garų plėvelė ir montuojamos standžios termoizoliacinės plokštės. Termoizoliaciniai gaminiai uždengiami prilydoma (priklijuojama) arba mechaniškai tvirtinama hidroizoliacine danga. Tokioje stogo konstrukcijoje termoizoliaciniai gaminiai turi būti prispaudžiami vienas prie kito, nepaliekant tarpų, tuštumų, kuriose galėtų judėti oras. Ši stogo konstrukcija sandari, todėl per ją patiriami šilumos nuostoliai atitiks norminius reikalavimus.
Kai sutapdintasis stogas įrengiamas ant nesandarios perdangos – profiliuoto plieno lakštų, įrengiamas garo izoliacijos sluoksnis turi atitikti ir oro izoliacinio sluoksnio reikalavimus. Šiam sluoksniui įrengti naudojama polietileno plėvelė, plastiko lakštai arba kitos garų izoliacinės medžiagos turi būti tarpusavyje suklijuoti arba suvirinti, kad pro juos neprasiskverbtų oras. Šis sluoksnis neturi būti sugadintas įrengiant kitus stogo sluoksnius.
R. Bliūdžius pridūrė, kad panašiai šiltinami ir šlaitiniai stogai: iš vidaus turi būti įrengiamas sandarus garų izoliacijos sluoksnis, pro kurį negalėtų prasiskverbti oras. Termoizoliaciniai gaminiai turi būti montuojami taip, kad neliktų plyšių ir ertmių tarp gaminių, tarp termoizoliacinių produktų ir stogo elementų bei šiltinamojo paviršiaus. Termoizoliacinis sluoksnis turi būti apsaugomas vėjo izoliaciniu sluoksniu nuo vėjo sukeliamo oro slėgio, kuris galėtų sukelti oro judėjimą termoizoliacinėse medžiagose arba likusiuose neužpildytuose tarpuose.
„Šilumos nuostoliai per to paties storio termoizoliacinį sluoksnį, kai neužtikrinamas konstrukcijos sandarumas, gali būti didesni du kartus, o kai netinkamai įrengiami termoizoliacinis ir vėjo izoliacinis sluoksniai – iki 30 proc., palyginti su teisingai įrengta stogo konstrukcija“, – kalbėjo R. Bliūdžius.
Populiarėja purškiamos medžiagos
Profesorius pastebi, kad šlaitiniuose stoguose dažniausiai naudojamos pluoštinės termoizoliacinės medžiagos, tačiau vis dažniau siūloma išmėginti purškiamas medžiagas. Jos yra brangesnės, tačiau lengviau užtikrina konstrukcijos sandarumą. Sutapdintojo stogo konstrukcijų apatiniame sluoksnyje dažnai klojamas polistireninis putplastis, o viršutiniame – akmens vatos plokštės. Taip sudaromos sąlygos prilydyti bituminę stogo dangą ir pagerinamos stogo gaisrinės saugos ypatybės.
„Dėl gaisrinės saugos reikalavimų pusės metro atstumu aplink stogo angas, ortakius, kaminus turi būti įrengiamas mineralinės vatos sluoksnis, o kitur gali būti klojamas ir polistireninis putplastis. Atskirti šias medžiagas papildomomis membranomis nereikia“, – pabrėžė R. Bliūdžius.
Kai modernizuojami esamų pastatų stogai ant senos bituminės dangos įrengiant polistireninį putplastį, rekomenduojama šiuos sluoksnius atskirti polietileno plėvele, nes galima polistireninio putplasčio ir bitumo reakcija. Žinoma, visos medžiagos tinkamos, jeigu teisingai naudojamos.
Nepriklausomai nuo tipo ar nuolydžio stogas yra svarbiausia atitvarinė pastato dalis, daranti didelę įtaką visuminiams pastato šilumos nuostoliams ir energijos naudojimo efektyvumui. Sumažinus šilumos nuostolius, patiriamus per stogo konstrukciją, sunaudojama mažiau energijos visam namui šildyti arba vėsinti.
Dažniausiai Lietuvoje gyvenamieji pastatai statomi su mansardomis, todėl izoliacinis šilumos sluoksnis tokiose konstrukcijose yra montuojamas tarp gegnių. Tam, kad stogas atitiktų galiojančius norminius reikalavimus, šilumos izoliacijos sluoksnis turėtų būti ne mažesnis kaip 275 milimetrų. Šiuo atveju įvertinama ir gegnių įtaka šilumos perdavimui. Tarp gegnių įrengiamas šilumos izoliacijos sluoksnis, kurio storis – ne mažesnis kaip 225 milimetrų.
Žemesnės gegnės paaukštinamos atitinkamo storio lentą prikalant ant gegnės. Iš šiltosios pusės, tai yra iš pastato vidaus pusės, ant gegnės tvirtinama vandens garų izoliacija (kartu ir oro barjeras), paprastai tam naudojama 200 mikronų storio polietileno plėvelė. Prie gegnės apačios per pritvirtintą polietileno plėvelę prikalami mediniai tašeliai ar metalo profiliai, ant kurių bus tvirtinama lubų apdaila (gipso kartono plokštės, medinės dailylentės ir pan.). Tarpas tarp tašelių ar profilių užpildomas 50 milimetrų storio šilumos izoliacija. Šilumos izoliacijai rekomenduojame naudoti ypač gerai šilumą izoliuojančias, nedegias, universalias akmens vatos plokštes.
Pagal hidroizoliacijai naudojamą medžiagą skiriami du šlaitinio stogo įrengimo būdai: kai hidroizoliacijai pasitelkiama laidi vandens garams plėvelė (dar vadinama difuzine plėvele) ir mažai laidi vandens garams plėvelė.
Šlaitiniuose stoguose, kai naudojama mažai vandens garams laidi hidroizoliacija, šilumos izoliaciją iš universalių akmens vatos plokščių reikia apsaugoti nuo vėjo. Tam galima naudoti specialias akmens vatos plokštes arba specialias plėveles, kurios yra laidžios vandens garams ir mažai laidžios orui. Jei naudojama apsauga nuo vėjo iš akmens vatos plokščių, šilumos izoliacijos storis tarp gegnių gali būti 200 milimetrų pridedant 30 milimetrų storio apsaugos nuo vėjo plokštes.
Šlaitiniuose stoguose su mažai vandens garams laidžia hidroizoliacija vėdinamas oro tarpas turi būti įrengiamas tarp hidroizoliacinės plėvelės ir apsaugos nuo vėjo plokštės. Vėdinamo oro tarpo aukštis nustatomas skaičiavimais, tačiau visais atvejais turi būti ne mažesnis kaip 50 milimetrų. Stogo vėdinimui karnize ir kraige turi būti įrengiamos vėdinimo angos pagal STR 2.05.02:2008 („Statinių konstrukcijos. Stogai“) reikalavimus.
Šlaitiniuose stoguose, kai hidroizoliacija yra vandens garams laidi plėvelė (difuzinė plėvelė), atskiro apsaugos nuo vėjo sluoksnio įrengti nebereikia.
Labai dažna šlaitinių stogų įrengimo klaida – neteisingai panaudojamos plėvelės apsaugai nuo vėjo ir hidroizoliacijai. Įprastai stogo įrengimo klaidos pastebimos ne iškart pabaigus remonto darbus, bet gerokai vėliau. Todėl labai svarbu stengtis stogo konstrukciją įrengti kruopščiai ir deramai, kad netektų po metų kitų vėl remontuoti stogą. Tik teisingai įrengtas stogas ilgai tarnaus ir nereikalaus ypatingos priežiūros.
