Bijūnai – senoviškų darželių gėlės, pamėgtos ir populiarios pastaruoju metu. Turtinga bijūnų kolekcija sukaupta VDU Kauno botanikos sode. Apie bijūnų įvairovę ir auginimą patirtimi dalinasi Gėlininkystės kolekcijų sektoriaus vedėja, vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Žibutė Baškienė.
Bijūnai yra gražūs, sodybų darželiams būdingi dekoratyvūs, daugiamečiai žoliniai augalai, tinkantys gėlynams ir puokštėms bei turintys vaistinių savybių. Jie puošnūs ne vien puikiais žiedais, bet ir tamsiai žaliais lapais ir krūmo forma. Bijūnai žydi visomis spalvomis, išskyrus mėlyną.
VDU Kauno botanikos sodo lauko gėlininkystėje bijūnai ir lietuviškų veislių gausi jų kolekcija yra viena vertingiausių ir pasididžiavimą keliančių ekspozicijų: čia sukauptoje pustrečio šimto rūšių kolekcijoje net 48 rūšys – lietuviškos, saugomos Nacionalinio augalų genetinių išteklių įstatymo.
VDU Kauno botanikos sode bijūnai pradėti kaupti nuo pat sodo įsikūrimo, 1923 m. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro žoliniai bijūnai, kurių rūšys sukauptos keičiantis sėklomis su kitais botanikos sodais. Pirmosios veislės – ‘Aviateur Lindbergh’, ‘Grover Cleveland’ ir ‘Perrette’ buvo įsigytos 1933 m. iš Vokietijos ir Prancūzijos botanikos sodų. Nuo 2014 m. pradėtos kaupti žolinių, tarpsekcinių ir krūminių bijūnų veislės, išvestos Prancūzijoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Lietuviškų bijūnų selekcija VDU Kauno botanikos sode vyko nuo 1953 m., su žolinių bijūnų selekcijos pradininke Lietuvoje dr. Ona Skeiviene, išvedusia net 19 lietuviškų veislių.
Dabartinė ekspozicija pradėta kurti apie 1980 m. Šiuo metu 19 arų plote auginama 11 rūšių ir vidrūšinių taksonų, 48 lietuviškos veislės ir 199 kitose šalyse išveistos veislės. Lietuviškos veislės pasodintos atskirai, atsižvelgiant į veislės autorių. Užsienietiškos veislės susodintos atsižvelgiant į žydėjimo laiką ir žiedų spalvą.
Botaninė charakteristika. Pagal botanikos sistematiką bijūnai priklauso bijūninių (Paeoniaceae) šeimai ir bijūno (Paeonia) genčiai. Klasifikacija gentyje daug kartų peržiūrėta, bet galutinai neužbaigta. Šiuo metu genčiai priklauso 50 rūšių bei jų gamtinės formos, iš jų 30 rūšių auga Azijoje.
Bijūno genčiai priklauso ir krūminiai lapus metantys ir žoliniai (su šakniastiebiais) bijūnai. Krūminių bijūnų rūšys mažai išplitusios. Jų augimo arealas yra Rytų Azijoje, pagrindinai Kinijoje. Krūminiai bijūnai auga iki 4000 m aukštyje lapuočių miškų pamiškėse, įvairių krūmų sąžalynuose. Jie užauga iki 2 m aukščio, stiebai sumedėję, mažai šakoti. Krūminiai bijūnai, dažnai vadinami medėjantieji.
Žoliniai bijūnai išplitę Viduržemio jūros pakrantėse, kitose Europos valstybėse, Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, Sibire, Urale, Karpatuose, Kaukaze (9 rūšys) ir kt. Jų dvi rūšys auga Šiaurės Amerikoje ir viena rūšis Šiaurės Afrikoje.
Žoliniai bijūnai yra įvairaus aukščio: nuo žemų (30-45 cm – siauralapis bijūnas), apskritos kero formos iki aukštų (100-120 cm – puikusis bijūnas), vešlių. Žiedai stambūs, viršūniniai, po vieną ar kelis ant stiebo. Žiedas sudarytas iš taurelės ir 5 ar 10 (kartais 13) vainiklapių, kurie būna pieno baltumo, rausvi, purpuriai, raudoni (žolinių bijūnų).
Medėjusių bijūnų žiedai dar būna ir geltoni bei žalsvi, ir beveik juodi. Žiedo centre daug kuokelių (būna iki 200-500 vienetų) ir piestelė (žiedai dvilyčiai). Žiedus apdulkina vabzdžiai, bitės, kuriuos privilioja malonus kvapas ir daugybė nektaro. Vaisius – lapavaisis. Jame subręsta stambios iki 10 mm ilgio, ovalinės, rudos ar juodai rudos, blizgančios sėklos. Pasėjus surinktas sėklas rudenį, kai kurių rūšių bijūnų sėklos sudygsta sekantį pavasarį, o dauguma jų sudygsta tik antrais ar trečiais metais, nes bijūnai priskiriami augalų grupei su sulėtintu sėklų dygimu. Tai paaiškinama fiziologine ramybe, morfologine gemalo sandara, žemu fermentų aktyvumu gemale.
Veislės. Šiuolaikinis pasaulyje auginamų bijūnų asortimentas labai didelis ir įvairus. Priskaičiuojama iki penkių tūkstančių naujų bijūnų veislių (oficialiai užregistruota Tarptautiniame bijūnų registre). Dauguma bijūnų veislių pagal prigimtį skirstoma į 3 grupes, tai: kiniški, hibridiniai ir vaistiniai. 69 proc. visų žolinių bijūnų veislių išvesta iš puikiojo bijūno. Ši veislių grupė dažnai vadinama kiniškais bijūnais (P. chinensis hort., P. albiflora var. chinensis hort.). 30 proc. asortimento sudaro hibridinių bijūnų grupė (P. hybrida hort.), gauta kryžminant baltažiedį, vaistinį ir kitas rūšis. Nežymi dalis, tik apie 1 proc. visų veislių išvesta iš vaistinio bijūno.
Labiausiai paplitusios puikiojo bijūno (Paeonia lactiflora) veislės. Savo spalvų įvairumu, žiedų sudėtimi bei kvapu bijūnai gali lenktyniauti su rožėmis. Jie puošnūs ne vien puikiais žiedais, bet ir tamsiai žaliais lapais ir krūmo forma.
Auginimo vieta. Kultūriniai bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, o pavėsingoje vietoje nežydi arba silpnai žydi. Kai kurios bijūnų rūšys natūraliose augimvietėse auga tarp medžių bei krūmų, yra prisitaikiusios prie ūksmės sąlygų: Vitmano bijūnas ir kt. Bijūnai geriausiai auga vidutinio sunkumo priesmėlio ar priemolio gerai drenuotoje, nerūgščioje (pH 6-6,5), giliai įdirbtoje, derlingoje dirvoje, kurioje neužsilaiko gausesnių kritulių ar sniego tirpsmo vanduo. Priesmėlio ar priemolio dirvas reikia pagerinti pūdiniu, durpėmis. Bijūnai nemėgsta šviežiu mėšlu patręštos dirvos. Nesodinama arti pastatų ir medžių.
Plotas bijūnų sodinimui ruošiamas taip, kokiam tikslui juos numatoma sodinti. Dauginti ar žiedams skinti skirtų bijūnų kereliai sodinami į lysves arba vagas, o skirti želdynams arba darželiams – į iškastas duobutes grupėmis, po vieną augalą ir t.t. Žemė prieš sodinimą turi būti įdirbta pakankamai giliai, nes bijūnų šaknys išauga iki 100 cm ilgio.
Sodinimas. Geriausias laikas bijūnams sodinti, taip pat, persodinti į naują vietą – rugpjūčio antroje pusėje ir iki rugsėjo vidurio. Vėlų rudenį sodinant nutrupa jaunos siurbiamosios šaknys išaugusios rudenį, antrojo šaknų augimo metu, o pasodinti augalai iki šalnų nesuspėja vėl išleisti naujų šaknelių, todėl blogai prigis, bus silpni. Anksti pavasarį persodinami tik pavieniai kerai. Turint daugiau sodmenų, sunku suspėti juos pasodinti. Bijūnai anksti pradeda vegetaciją, greit išauga jauni, trapūs ūgliai, kurie sodinimo metu neišvengiamai aplūžta, sutrukdomas šaknų augimas – smulkios maitinamosios šaknelės nesuspėja susidaryti iki karščių pradžios, todėl augalai dažnai žūva.
Kadangi bijūnai vienoje vietoje gali augti iki 20 metų, todėl rūpestingai reikia paruošti duobę sodinimui. Duobės ruošiamos prieš mėnesį ar pusantro iki sodinimo, kad duobutėse susigulėtų žemės. Jeigu duobę iškasėte prieš pat sodinimą, sutrypkite duobėje žemę, kad pasodinus augalą žemė neįdubtų. Duobės dugne įrenkite drenažą. Tinka rupus žvyras, skalda. Jei dirvos puveningasis sluoksnis nestoras (maždaug 20 cm), naudinga į 50-60 cm gylio ir 50-80 cm skersmens iškastas duobutes iki pusės įberti tos pačios puveningos žemės, dar geriau – pridėjus prie jos du trečdalius gero pūdinio (trąšios kompostinės žemės, sumaišytos su perpuvusiu mėšlu, smulkiu upės smėliu ir trąšomis). Viršutinę duobės dalį užpilkite paprasta žeme nuo dirvos paviršiaus. Lengvose dirvose galite pridėti susmulkinto molio. Visus komponentus sumaišykite perkasant kastuvu.
Duobutes kaskite tokio pločio, kad jose laisvai tilptų sodinami kereliai, bet ne mažesnes kaip 30 cm skersmens. Atstumai tarp duobučių ne mažesni kaip 50 cm, o sodinant puikiuosius bijūnus želdiniuose ar gėlynuose ilgesniam laikui, pvz.: 5-10 ir daugiau metų – apie 100×120 cm, kitas rūšis, prikausomai nuo suaugusių kerų dydžio – 80×100 cm ar 40×50 cm. Tokiu atstumu daromos ir vagos bijūnams sodinti. Rečiau pasodinti augalai būna sveikesni, vešliau auga.
Ypač svarbu kerelius pasodinti ne per daug giliai ir ne per sekliai. Tam reikia pakankamai suslėgti po kereliu esančią žemę, o kerelį pasodinti taip, kad virš jo pumpurų užsipiltų tik 3-5 cm storio žemės sluoksnelis. Per giliai pasodinti bijūnai menkai žydi arba visai nežydi, o per sekliai pasodintų augalų pumpurai žiemą kenčia nuo šalčių, o vegetacijos pradžioje – nuo sausros. Pasodinus bijūnus būtinai palaistoma, kad žemė geriau priglustų prie šaknų ir užberiama sausa žeme ar užmulčiuojama durpėmis.
Augalai būdingą aukštį pasiekia ir normaliai pradeda žydėti tik trečiaisiais – ketvirtaisiais metais. Kad greičiau sutvirtėtų kerai pirmųjų metų (kartais ir antrųjų – priklauso nuo augimo) žiedpumpuriai nuskinami.
Laistymas. Bijūnams augant ir vasaros pabaigoje formuojantis atsinaujinimo pumpurams, reikia gana daug drėgmės. Jei sausa, laistoma 2-3 karus per mėnesį. Ant vieno kero užpilama po 1-2 kibirus vandens.
Tręšimas. Į duobės dugną įpilkite 20 g lėtai tirpstančių kompleksinių trąšų. Bijūnų kerelių šaknys neturi siekti žemių mišinio su trąšomis, nes gali apdegti ir pradėti pūti. Jauni augalai pirmaisiais metais naudoja šaknyse sukauptas maisto medžiagas, todėl jų papildomai tręšti nereikia. Sekančiais metais augalus pradėkite tręšti. Patręškite: balandžio mėn. kalcio salietra (20-30 g vienam kerui) bei gegužės mėn. – lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais (20 g vienam kerui), jei neturite lėtai tirpstančių trąšų, tuomet tręškite 2 kartus: gegužės ir liepos mėnesiais kitomis kompleksinėmis trąšomis po 20 g. Patręšti azotinėmis trąšomis augalai vešliau auga, tačiau silpniau žydi, būna mažiau atsparūs ligoms.
