Lietuvoje yra sukurta nemažai japoniškų sodų arba tokių, kuriuose vyrauja japoniški akcentai. O namų interjere dabar ypatingai aktualus yra japandi (japoniško ir skandinaviško stilių mišinys) stilius. Kodėl mūsų šalyje domimasi šios tolimos šalies tradicijomis ir sodininkyste, kai regis, turime tradicinius rūtų darželius?
Lietuviai mėgsta keliauti, o bekeliaudami pamato daug naujų ir įdomių dalykų, kuriuos vėliau nori išbandyti ir savo kieme. Juk dažnai įdomu tai, kas neregėta. Be to, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse yra nemažai žmonių, kurie domisi rytietiška filosofija bei gyvenimo būdu, tad natūraliai pamėgsta ir rytietiško stiliaus sodus.
JAPONIŠKI SODAI LIETUVOJE. Pas mus tokie sodai atkeliavo kartu su Nepriklausomybės atgavimu. Tiesa, dauguma japoniško stiliaus sodelių yra privatūs ir uždari, yra tik keletas tokių, kurie atviri visuomenei.
Vienas didžiausių japoniškų sodų Europoje, užimantis 16 ha, yra Kretingos rajone, Mažučiuose. Šiame sode galima rasti didelę bonsai medelių kolekciją, akmenų sodą, arbatos namelį, tvenkinius ir daugybę augalų. Įdomu tai, kad tradicinė japonų religija šintoizmas yra pagoniška religija, kuri garbina gamtą ir jos objektus – medžius, kalnus, akmenis, šaltinius ar gamtos reiškinius. O juk žemaičiai yra paskutiniai pagonys Europoje, tad abiejų kraštų šaknys ir gamtos pajautimas yra labai panašus.
Japoniškas sodas Vilniaus universiteto botanikos sode – vienas seniausių Lietuvoje, pradėtas kurti prieš porą dešimtmečių. Šiam sodui būdingas Edo periodo stilius, kai žmogus visada jaučiasi apsuptas gamtos.
Sukurtas 0,5 ha plote pagal japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principus. Nemažai žavesio šiam sodui suteikia šalia įkurta rododendrų bei kitų erikinių šeimos augalų kolekcija, ypač žydėjimo metu.
„Ryto rasos“ sodą Alytuje įkūrė ir puoselėja vienas profesionaliausių Lietuvoje šios srities specialistų Kęstutis Ptakauskas, kuris dar žinomas kaip bonsai meistras, tarptautinių parodų rengėjas Alytuje bei knygos apie japoniškus sodus autorius. Šis sodas nedidelis, jame įkurdinti ne tik bonsai medeliai, bet ir kiti japoniškam stiliui būdingi augalai bei sodo elementai.
Japoniškas sodelis Vilniuje Sluškų slėnyje „Sei Shin En“ reiškia „tyros širdies sodą“. Jis vis dar kuriamas, bet pagrindiniai darbai jau atlikti ir galima pamatyti sodo esmę. Po sodu sruvenantis šaltinis, status šlaitas, natūraliai augantys augalai bei šalia įkurti japonų kultūros namai daro šį sodą išskirtiniu. Sodo idėjos generatorė – menininkė Dalia Dokšaitė, o landšaftinio projekto vadovė ir įgyvendintoja – Laura Popkytė, kurianti japoniškus sodus ir pačioje Japonijoje.
JAPONIŠKI SODAI JAPONIJOJE. Japonija ilgus amžius buvo uždara šalis, į kurią svetimtaučiams buvo sunku patekti. Daugelis pirmųjų krikščionių misionierių buvo nubausti mirties bausme, norėdami skleisti čia krikščionybės idėjas. Ir tik XIX a. pab., kai Japonija atvėrė sienas, Vakaruose labai susidomėta japoniška kultūra, o tame tarpe ir japoniškais sodais.
Jeigu norėtumėte savo kieme įkurti japoniško stiliaus sodą, reikėtų žinoti bent keletą esminių dalykų, nes neretai būna, kai mėgėjiškai kuriamas tokio stiliaus sodas, tiesiog kopijuojant elementus, bet neįsigilinant į filosofiją, kuria paremta šio sodo samprata. Tuomet rezultatas gaunasi liūdnokas, toks vadintinas kiču.
Sudievintas gamtos garbinimas Japonijoje siekia neatmenamų laikų, kaip ir Lietuvoje, o dabartiniais laikais žinomos japoniško sodo kūrimo tradicijos atsirado penktame mūsų eros šimtmetyje. Tam didžiausią įtaką turėjo budizmas, daoizmas bei Konfucijaus mokymas, atėjęs iš Kinijos. Nors nemažai sodo stiliaus elementų japonai nusižiūrėjo nuo kinų, bet per šimtmečius išvystė ir savitą minimalistinį japonišką. Mes paprastai žinome tik bendrinį japoniško sodo stiliaus pavadinimą, bet iš tiesų jų yra ne vienas.
Sausieji sodai kuriami iš akmenėlių, žvirgždo, smėlio, akmenų, dirbtinių kalvų, sausų krioklių ar ežerų, kuriuose paprastai nebūna vandens. Jie susiformavo vienos iš budizmo pakraipos dzenbudizmo įkvėpti. Tokius sodus greičiausiai daugelis yra matę nuotraukose iš Japonijos.
Akmenėliai juose yra tvarkingai sugrėbstomi specialiais grėbliais pagal tam tikras geometrines figūras. Šie sodeliai dažniausiai įkurdinami uždaruose kiemuose ir būna skirti ramiam pasivaikščiojimui, apmąstymams, meditavimui ar aplinkos stebėjimui. Augalai juose turėtų augti tokie, kurie pasižymi ramia žalia spalva, čia paprastai nebūna gausu ryškiaspalvių žiedų. Augalai – tai medeliai, krūmai ar samanos, kurie sodinami grupelėmis, sudarydami darnią kompoziciją su kitais sodo elementais.
Kalnuoto peizažo soduose, be abejo, turėtų būti vienas arba keli „kalnai“: akmeniniai, nedideli, atkartojantys peizažą. Juk kalnas yra visiems japonams švento Fudzijamos kalno simbolis. Šiame sode turėtų būti tikro vandens telkinys: upelis, krioklys ar tvenkinys, su dažnai per jį nutiestu tilteliu. Augalai įvairūs ir gausūs: medžiai, krūmai, gėlės, samanos, dauguma iš jų dekoratyvūs ir gausiai žydintys. Čia auginami ir formuojami lauko augalai (bonsai). Tokio stiliaus sodelis gali būti tiek atviras, tiek uždaro tipo.
Arbatos sodai, ko gero, yra populiariausi, gal dėl Lietuvos sodybose mėgstamų sodo pavėsinių, kuriose susirenkama pasigrožėti sodu, pabendrauti ar vaišintis. Šie sodeliai Japonijoje atsirado XVII a. Edo laikotarpiu (Edo senovėje buvo vadinamas Tokijas). Esminė šio stiliaus sodo idėja – šios akimirkos paprastumo ir grožio garbinimas. Geriant arbatą, vyksta arbatos gėrimo ritualai, o jų metu laikomasi tylos, švaros, harmonijos ir pagarbos. Sodas aplink arbatos namelį gali būti nedidelis, imituojantis natūralią gamtą. Auginami visžaliai ir vasaržaliai augalai: buksmedžiai, pušys, bambukai, samanos bei išdėlioti akmenys.
Paminėtini dar lygumų, samanų ar akmenų japoniški sodai, ir juos visus vienijantis dalykas – tai paprastumas, natūralumas, harmonija su aplinka, nebuvimas prabangos, ryškiaspalvių žiedų ir įmantrių formų. Čia vyrauja ramios spalvos ir aptakios formos. Paprastai japoniški sodai stengiasi ne kopijuoti, o tiesiog būti natūralia gamtos dalimi.
Dažniausiai ryškias spalvas japoniškuose soduose galima pamatyti tik kelis kartus per metus: pavasarį, kai žydi sodai, o ypač sakuros Hanami šventės metu bei rudenį, kai po šalnų lapai nusidažo ryškiomis spalvomis.
