Paskutinis rugpjūčio savaitgalis Lietuvos kraštovaizdžio dizainerius, želdynų kūrėjus ir visus augalų mėgėjus palepino ypatingu renginiu – tarptautine aplinkos dizaino konferencija „GARDEN STYLE“. Buvo pakankamai netikėta, kad net ir pas mus gali atvykti skaityti pranešimų lektoriai, garsėjantys kaip išskirtinių sodų kūrėjai. Juk paprastai mes, lietuviai ieškome ir vykstame pasisemti žinių į Anglijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių garsius želdynų seminarus ar parodas. Šalia svečių iš užsienio nė kiek ne prasčiau sužibėjo ir Lietuvos kraštovaizdžio dizaineriai, skaitę pranešimus šioje konferencijoje.
Pirmoji lektorė – amerikietė, šiuo metu gyvenanti Olandijoje Carrie Preston, pristatanti savo darbus garsiausiuose pasaulio sodo dizainų renginiuose, dalyvavusi ir šių metų „RHS Flower Show 2015“ parodoje, kuri, ko gero, yra prestižiškiausia ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Carrie paprastai ir išsamiai pasakojo savo naujausias įžvalgas apie tai, kur eina dabartinės sodų kūrimo mados, kokios šiuo metu Europoje vyrauja aplinkos dizaino tendencijos, kaip jas reikėtų interpretuoti, ką iš jų galima panaudoti, kuriant savo sodą ir kaip pasaulines kraštovaizdžio tendencijas pritaikyti individualiems sprendimams. C.Preston esminės žinutės klausytojams buvo tokios: kiekviena šalis ir jos identitetas yra unikalūs, visai nebūtina aklai sekti šiuo metu madingiausias tendencijas, tiesiog tarp naujausių vėjų reikia ieškoti ir to, ką mes, lietuviai turime unikalaus. Ir kad visame pasaulyje ir toliau ryškėja natūralumo bei prisitaikymo prie vietinių gamtos sąlygų tendencijos.
Kaip teko skaityti spaudoje, įdomu tai, kad Carrie specialiai į Lietuvą atvyko kelios dienos prieš renginį, kad galėtų susipažinti su lietuviškomis tradicijomis ir kad savo pranešime galėtų parodyti, ką turime unikalaus bei įdomaus ir mes. Ir po renginio kraštovaizdžio kūrėja dar aplankė keletą Lietuvos viešų ir privačių želdynų ir labai susižavėjo mūsų diemedžiu! Štai tokiose mini detalėse ir slypi tikrasis lietuviškas identitetas.
Vittorio Peretto atvyko iš Italijos su visa gausia šeima, nes kaip sakė, kad vieni svarbiausių kūrybos įkvėpėjų yra jo paties vaikai, nes vaikai neturi išankstinių nusistatymų, jie kūrybingi ir jautrūs. Vittorio trumpai papasakojo apie savo kelią į želdynų projektavimą, mat iš tiesų pagal specialybę jis yra agronomas, bet šiuo metu jo kurtų sodų galima rasti ne tik Italijoje, bet ir kitose Europos šalyse bei Azijoje. Kuo unikalūs šio italo darbai? Ogi tuo, kad prieš kurdamas projektą, jis išstudijuoja tos vietovės istoriją, meną ir ypač – muziką. Jos kūriniai išradingai alsuoja muzikalumu. Klasikinėje muzikoje bei liaudies pasakose Vittorio semiasi naujų idėjų, muzikinį ritmą ir nuotaikas perkeldamas į sodą. Jo kurtuose projektuose gausu ne tik įvairių augalų, bet ir muzikos ženklų, instrumentų ar akordų simbolių.
Pasirodo, V.Perreto puikiai žino ir mūsų Čiurlionį bei atkreipė dėmesį į simbolinį sutapimą, kad net pats renginys „Garden Style“ vyko M.K.Čiurlionio vardu pavadintoje gatvėje. Šio kompozitoriaus muzikoje italas mato dar daug nerealizuotų ir neatrastų kūrybinių minčių, iš kurių siūlo semtis idėjų ir mūsų kraštovaizdžio kūrėjams.
Iš lietuvių pranešėjų daugeliui įsiminė Klaipėdos universiteto profesoriaus Petro Grecevičiaus pranešimas, kurio tema buvo kinų ir japonų sodų meno interpretavimas lietuviškame kraštovaizdyje. Rytietiško stiliaus sodai tebėra „ant bangos“ ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Šiais sodais arba jų fragmentais žavisi daugelis, nes jie paremti tūkstantmetėmis tradicijomis bei budistine filosofija. Rytietiškas sodo menas žavi ramybe, išbaigtumu ir natūralumu, tai tarsi maža gamtos kopija. Į užduotą retorinį šio lektoriaus klausimą – kas vis tik yra tas rytietiškas sodas ir ar įmanoma jo dvasią perkelti į lietuvišką kraštovaizdį – kiekvienas klausytojas turėjo atsakyti pats sau, atidžiai išklausęs visą pranešimą, iliustruotą įdomiomis nuotraukomis.
Kraštovaizdžio kūrybos srityje klaipėdietis turi kuo didžiuotis, nes 2013 m. jo kurtas Baltų kultūros parkas, suprojektuotas ir įgyvendintas Kinijoje, Pasaulio parkų kūrybos parodoje (EXPO) tarp 20 parkų, sukurtų įvairių pasaulio šalių kraštovaizdžio architektų, laimėjo bronzos medalį.
Dvi charizmatiškos moterys – kraštovaizdžio architektė Sandra Kanapeckaitė ir botanikė Vilma Gudynienė skaitė bendrą pranešimą, kurio tema – natūralistinis augalų dizainas, naudojant vietinius augalus. Jeigu pirmoji lektorė ramiai ir pamažu supažindino, kas yra natūralistinis sodo dizainas, kokios jo pagrindinės kryptys ir principai, tai V.Gudynienės puikus lietuviškų augalų pažinimas ir betarpiškas bendravimas su klausytojais abejingų nepaliko. Botanikė pristatė ne vieną gražią mūsų laukų gėlę, kurios nepelnytai nuvertinamos, gėlynuose primenybę teikiant prašmatnioms „svetimšalėms“. O juk daugelį lietuviškų pievų gėlių galima puikiai sodinti įvairių stilių gėlynuose, ypač šiuo metu madingame „olandiškos bangos“. Gal daugeliui ir mažai ką sako tokie gėlių vardai kaip buožainė ar baltagalvė bei kt., bet mes dažnai pro jas praeiname, nepastebėdami jų kuklaus grožio. Mūsų pievose, miškuose ir vandens telkiniuose natūraliai veši nuostabiausi augalų deriniai, kuriuos galima kopijuoti ir perkelti į šiuolaikinius sodus.
Kraštovaizdžio architektė Asta Grabauskienė, savo pranešimą iliuostruodama gausiais ir įdomiais pavyzdžiais, sudomino auditoriją pasakodama, kokią įtaką sodo vaizdui gali turėti veja. Lektorė kraštovaizdžio dizainą studijavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, domisi naujausiomis sodų dizaino tendencijomis ir savo rengiamuose kraštovaizdžio projektuose taiko šiuolaikinius principus, tad šioje srityje tikrai turi ką pasakyti. Juk daugelis iš mūsų įsivaizduoja tik labai ribotas vejos funkcijas: kad veja būtų vešli, minkšta ir tinkama poilsiui. Iš tiesų, vejos forma taip pat turi didelės įtakos visam sodo dizainui. Ji gali kurti erdvės nuotaikas, vizualiai transformuoti sklypą, jį paversdama erdvesniu arba paslaptingesniu, paryškinti arba paslėpti norimus vaizdus. Tad, lektorės siūlymu, įrengdami veją, tarkitės su specialistais ir nebijokite eksperimentuoti.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) lektorė bei kraštovaizdžio architektė Vaida Vaitkutė-Eidimtienė palietė šiuo metu vieną labiausiai prieštaringų temų tarp želdynų kūrėjų: kokie turėtų būti etnografinės sodybos želdiniai? Ar tikrai lietuviškoje sodyboje autentišką dvasią įmanoma sukurti ir be rūtų? Vieni užsakovai pageidauja alpinariumų, kiti – rytietiškų sodų, o tretiems mieliausios etnografinės gėlės. Deja, dažnas vaizdelis, kai „a la“ etnografiniuose darželiuose įtaisomi gipsiniai nykštukai, mediniai vežimų ratai ar pinti krepšiai bulvėms sukelia vienintelį želdintojų vertinimą – tai „kičas“. O juk lietuviška sodyba ir jos želdiniai turi senas tradicijas, kurios dabartinėms madoms visiškai neprieštarauja. Senais laikais šeimininkės neturėdavo laiko puoselėti lepius augalus ar derinti gėlių spalvas, tad svarbiausia būdavo, kad darželis būtų sutvarkytas ir išravėtas. Augo ir žydėjo ne tik rūtos, bet ir diemedžiai, alyvos, jazminai, bijūnai, rezetos ir kiti augalai. Ir dekoratyvinių elementų buvo minimaliai: pakraščiais balinti akmenys arba pinučių tvorelė – ir jokių nykštukų ar medinių gandrų.
Na, ir viena aktualiausių mūsų dienų temų, kurią palietė taip pat KMAIK lektorė ir sodo dizainerė iš Kauno Ingė Auželienė, tai mūsų daržas. Kaip įmanoma suderinti du dalykus – naudą ir grožį ? Prieš kokius 20-30 metų daugelio nuosavų namų reprezentacinės zonos „puošmena“ būdavo besidriekiantis bulvių ar runkelių laukas. Dabar tokį vaizdą retai pamatysi, dažniau puikuojasi gėlynai ar bent jau veja. Bet noras auginti daržoves nesumažėjo – ne tik dėl ekonominio išskaičiavimo, bet ir dėl smagumo savo rankomis auginti ir kurti. Lektorė vaizdžiai pateikė ne vieną pavyzdį, kaip daržo zoną galima kūrybiškai ir gražiai paslėpti arba „įpaišyti“ į gėlyną. O ar žinojote, kad net gyvatvorę galima pasodinti su valgomais vaisiais ar uogomis ? Ir nors šiais laikais privačios erdvės smarkiai mažėja, bet net ir kelių arų sklype ar net tokioje mažoje erdvėje kaip balkonas galima sutalpinti mini daržą. Ir tokie dekoratyvūs daržai atrodo ne tik labai estetiškai, bet ir moko mūsų vaikus rūpintis augalais.
Konferencijos pertraukėlių metu vyko stendiniai pranešimai, kuriuose buvo pristatomos įvairios priemonės, padedančios puoselėti gražų sodą bei augalus. Buvo galima dalyvauti loterijoje, iš kurios ne vienas klausytojas išėjo su smagia dovana – sodo įrankiu, įdomiu augalu ar laimėta paslauga. Gausus konferencijų dalyvių skaičius, sutraukęs būrį ne tik sodo profesionalų, bet ir mėgėjų iš visos Lietuvos tik įrodė, kad tokių profesionaliai suorganizuotų renginių pas mus trūksta, ir kad jie tikrai reikalingi. Tad šią tarptautinę aplinkos dizaino konferenciją organizavusi modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ komanda sulaukė daug prašymų ir ateityje surengti dar ne vieną konferenciją ar seminarą. Juk juose ne tik „pasikraunamas“ žinių bagažas apie sodo kūrimą ar ateina įkvėpimas, bet ir daug bendraujama bei diskutuojama su bendraminčiais, vyksta įvairūs susitikimai, sudaromos sutartys ar tiesiog gimsta naujos idėjos visiems, kurie neįsivaizduoja savęs be darbo arba laisvalaikio sode.
Nuotraukos yra Juliaus Andužio ir Editos Turskienės.
