Kurdami sklypo dizainą pagal kaimynų pavyzdžius ir pagal nuojautą, nežinodami pagrindinių kūrimo principų, padarome klaidų. Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk, sakoma. Taip ir su sklypo kūrimu: reikia daug išsiaiškinti ir gerai apgalvoti prieš perkant, įrengiant ir sodinant. Modernių želdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorės pateikia dažniausias sklypo kūrimo klaidas.
1. Margumynas. Pernelyg didelė augalų ir medžiagų įvairovė: pamačiau kas patiko ir pasodinau ten, kur buvo vietos, ką ir matome pagrindinėje straipsnio nuotraukoje. Vientisam stiliui sukurti kraštovaizdžio architektai siūlo pasirinkti ribotą augalų sąrašą ir juo naudotis perkant.
„Neikite į augalų mugę, jei neturite jokio sąrašo. Kurkite sodą ne stichiškai, o apgalvotai. Atsispirkite augalų rūšių kolekcionavimui, nes iš daugelio skirtingų augalų sudėtinga sukurti vientisą gražų vaizdą. Pasirinkite mažesnį skaičių rūšių, spalvų, formų, o derinkite tarpusavyje. Augalus sodinkite grupėmis, ne padrikai išmėtytus po vieną“, – pataria Vaida Vaitkutė–Eidimtienė.
2. Neišlaikomos proporcijos sklype. Sklypo proporcijos, jei pažeistos, dažnai net nepastebimos – suprantame, kad kažkas ne taip, ir tiek. Sodinant augalus prie namo, reikia atsižvelgti į architektūrą ir dydžius. Nedideliam sklype prie žemo namo netinka didelis aukštas medis, nes namas atrodys kaip nykštukas. Prie aukšto namo netinka maži augaliukai, nes namas atrodys neproporcingai gigantiškas. Proporcijos turi būti išlaikytos ir kalbant apie augalus. Nepadauginkite spygliuočių – vien jie sklypą padaro nuobodų ir statišką. Lapuočiai pagyvina ir įveda dinamikos skirtingais metų laikais.
3. Per daug vejos.
Vėl kalbame apie proporcijas. Dažnas atvejis: beveik visas sklypas užsėjamas žole, pakraščiuose tujų gyvatvorė, o vienoje vietoje nedidelis žemas gėlynas arba alpinariumas. „Daug vejos, mažai kitų augalų – vadinasi, per daug plokščios erdvės, o tūrinių elementų per mažai. Kiemai turėtų būti vešlesni, daugiau vertikalių elementų, mažosios architektūros statinių”, – pastebi kraštovaizdžio specialistė Goda Characiejienė. Veja reikalauja intensyvios priežiūros, tačiau nesuteikia sodui veido, charakterio.
Kraštovaizdžio architektė Sandra Kanapeckaitė siūlo vejos palikti tik tiek, kiek tikrai būtina, nes ji reikalauja intensyvios priežiūros: pjovimo, tręšimo, ravėjimo, purškimo. Jei tolimesnėje sklypo vietoje nevaikštote, geriau ją apsodinti snapučiais, šilokais ar kitais nereikliais daugiamečiais augalais.
4. Perdėta gamtos kontrolė. Dažna siekiamybė – sukurti sodą tvarkingą, net sterilų. Pavyzdžiui, didelis vejos plotas be piktžolių, daug priežiūros reikalaujantys augalai, preciziškai formuoti medeliai. O veltui, nes gamta – ne interjeras. Perdėtas dekoratyvumas, švariai iščiustyta aplinka atrodo negyva, sintetinė, reikia palikti gamtos gaivališkumo. Neskubėkite sušluoti kiekvieno nukritusio lapo, palikite bent kiek nesuvaržytos gamtos pojūtį. Tvarka ir struktūra sode turi būti, tačiau užpildymas dažnai galėtų būti natūralesnis.
5. Neatsižvelgiama į esamas sąlygas.
Jei renkatės augalus tik pagal grožį, natūralu, kad kartais nepataikote. Tada taip atsitinka, kad spalvoti lapai pažaliuoja, sausamėgiai molingoje dirvoje supūna, o saulę mėgstantys pavėsyje nežydi.
Pasak Vaidos Vaitkutės-Eidimtienės, augalai dažnai sodinami chaotiškai, neatsižvelgiant į sąlygas, kokių tie augalai reikalauja. Netinka šalia sodinti ir drėgnų, ir sausų sąlygų reikalaujančias daugiametes gėles – kažkurios tikrai nunyks. Neoptimalu tarp augalų įterpti kito rūgštingumo dirvą mėgstančius, pavyzdžiui, vidury gėlyno – rododendrus. Pavėsiniai augalai, pasodinti saulėtoje vietoje, gali nudegti, išdžiūti, pakeisti spalvą. Augalai turi būti pasirenkami ir suderinami pagal saulės režimą, pagal gruntą, rūgštingumą, pagal vandens poreikį. Ir tik tada pagal grožį.
