Dujiniai katilai šalyje įgauna populiarumą dėka savo paprastumo – jiems nereikia nei malkų, nei valyti pelenus, be to, ir eksploatacijos kaina šiandien yra labai patraukli. Tad nenuostabu, kad nemažai žmonių žvalgosi būtent į šį šildymosi būdą. Kokius pagrindinius dalykus turėtų žinoti žmogus, ketinantis įsigyti dujinį katilą, papasakojo kalbinti specialistai.
Dujinių katilų privalumai ir trūkumai. Didžiausias dujinių katilų privalumas yra jų patogumas – tokio katilo nereikia nuolat prižiūrėti, nereikia sandėliuoti malkų, briketų, anglių ar kito kieto kuro, kas savaitę valyti, mažesnė ir paties dujinio katilo kaina. Šiuos privalumus vardija įmonės „Orestina“ atstovas Svajūnas Zavadskis. Tiesa, pastebi jis, tokių katilų populiarumas Lietuvoje labai priklauso nuo esamos kuro kainos, kadangi pabrangus dujoms, žmonės pradeda svarstyti kieto kuro katilo įsirengimo galimybes. „Žmonės, kurie turi savo miškus, apskritai neskaičiuoja kiek jiems kainuoja šildymas. Tačiau dujos patogiausais būdas, tik tiek, kad kai kuriose vietovėse gali būti problema su dujotekio atvedimu“, – pastebi pašnekovas.
Minėtus privalumus turi ir šildymas šilumos siurbliais, tačiau pradinė investicija tokios sistemos įrengimui yra kelis ar net keliolika kartų didesnė.
Pašnekovas taip pat neigia mitą, kad dujiniai katilai, nėra saugūs – šiuolaikiniai katilai turi daug įvairių saugiklių, kurie automatiškai išjungia katilą, jei kyla kokių nors problemų su slėgiu, elektra ar panašiai.
Tiesa, šilymas dujomis turi ir keletą trūkumų. „Atskirai paėmus, vienas iš didžiausių trūkumų yra infrastruktūros apribojimai, t. y. gamtinių dujų tiekimo vamzdynų nebuvimas. Ten, kur galima nesunkiai įsivesti dujas, paprastai klausimų nekyla, nes privalumų yra daug“, – pastebi šildymo įranga prekiaujančios įmonės „Gilius ir Ko“ atstovas dr. Arūnas Stikliūnas.
Kitas trūkumas yra esama šilumos kaina lyginant su kai kuriomis kieto kuro katilų rūšimis. „Ji šiek tiek aukštesnė už centralizuotai tiekiamos, nors paskutiniu metu, naudojant medžio skiedras ir atpigus centralizuotai tiekiamai šilumai – tai didelis klausimas. Taip pat toks šildymo būdas yra šiek tiek brangesnis už kieto kuro ir šilumos siurblių tiekiamą šilumą. Tačiau šis trūkumas pasidaro nebesvarbus, kai įvertinama papildoma darbo laiko kaina, kūrenant ir aptarnaujant, valant kieto kuro katilus ir rūpinantis, ruošiant bei sandėliuojant kietą kurą“,- teigia pašnekovas.
Įprasti ir dujų kondensaciniai katilai. Tai dvi katilų rūšys, su kuriomis susidursite rinkdamiesi dujinį katilą. Tiesa, apie nekondensacinius katilus nuo šiol girdėsite vis mažiau – šioje rinkoje ateitis priklauso kondensaciniams katilams. „Po 2015 rugsėjo 26 d. Europoje pagal įsigaliojusias Energetinio efektyvumo direktyvas, jau nebegalima gaminti ir tiekti nekondensacinių katilų. Taigi, kalba šiai dienai jau eina tik apie kondensacinius katilus“, – pažymi A. Stikliūnas.
Kondensaciniai katilai nuo įprastų skiriasi tuo, kad degimo proceso metu išsiskiriantys vandens garai kondensuojami, siekiant išgauti papildomos šilumos. Įprastiniuose katiluose, kur degimo šiluma siekia iki 200°C vandens garai neturi galimybės kondensuotis. „Kondensaciniuose katiluose degimo produktai labai ataušinami, kad garai galėtų susikondensuoti ir virsdami į vandenį papildomai išskirtų slaptąją garavimo šilumą. Dujiniuose katiluose susidariusiuose degimo produktuose vandens garų kondensacijos temperatūra yra apie 57-58°C. Reiškia, jeigu kažkurioje katilo dalyje sienelių temperatūra bus žemesnė nei 57°C, tai vyks vandens garų kondensacija ir bus išnaudojama slaptoji garavimo šiluma. Kondensaciniuose katiluose didelę reikšmę turi grįžtančio iš šildymo sistemos vandens temperatūra, kuri didelę šildymo sezono dalį būna žemesnė kaip 57°C.”, – paaiškina A. Stikliūnas.
Visa tai lemia kondensacinio katilo ekonomiškumą, tiesa, tokie katilai yra brangesni už klasikinius. Kita vertus, įvertinant tai, kad kondensaciniai katilai sunaudoja mažiau dujų tam pačiam šilumos kiekiui išgauti, kondensacinio ir įprasto katilo kainų skirtumas “ištirpsta” po keleto šildymo sezonų.
Pakabinamieji ir pastatomi katilai. Kitos dvi rūšys, pagal kurias galima skirstyti modernius dujinius katilus, yra pakabinamieji ir pastatomi katilai. Kaip ir galima nuspėti iš pavadinimų, skiriasi šių katilų pastatymo būdas. A. Stikliūnas pastebi, kad naudingumui ir tarnavimo laikui esminio skirtumo tarp rūšių nėra. „Pakabinami katilai yra kompaktiškesni ir lengvesni. Todėl pastaruoju metu nedidelės galios iki 120-200 kW pakabinami katilai išstūmė pastatomus katilus. Yra ir mažos galios pastatomų kondensacinių katilų. Tačiau, kaip taisyklė, jie būna sukomplektuoti iš pakabinamo kondensacinio katilo ir didesnio (> 80 l) tūrinio karšto vandens šildytuvo. Komplekto masė, kartu su vandeniu tampa per didelė, kad būtų galima pakabinti taip, kad atlaikytų siena“, – pastebi pašnekovas.
Galia. Katilo galia parenkama pagal konkrečių patalpų tūrį, taip pat atsižvelgiama į tai, ar katilas tik šildys patalpas, ar jo pagalba dar ruošite ir karštą vandenį. Neretai žmonės, karšto vandens ruošimui naudojantys saulės kolektorius, juos jungia į vieną sistemą būtent su dujiniais katilais.
Servisas. S. Zavadskis pataria perkant atkreipti dėmesį į servisą, tam, kad išvengtumėte netikėtumų. „Jei žiemą netikėtai sugenda katilas ir jis neturi serviso, negalite gauti atsarginių dalių, tai yra problema. Jei katilas savarankiškai atsivežtas iš užsienio, gali būti, kad gedimo atveju nebus ką daryti – nėra tokių detalių, nėra serviso meistro, kuris mokėtų tą katilą sutaisyti. Todėl patariu perkant visuomet įsitikinti, ar yra galimybė gauti servisą“, – pataria jis.
Kondensacinio katilo šilumokaičio medžiaga. Šilumokaičių medžiagos skirtumai taip pat gali lemti tam tikrus eksploatacijos niuansus. Šilumokaičiai gali būti gaminami iš aliuminio lydinio (su siliciu) arba nerūdijančio plieno. „Šilumokaičiai Iš aliuminio lydinio yra jautresni termofikacinio vandens kokybei, t. y. vandens pH. Paprasto katijonitinio vandens minkštinimo naudoti paprastai negalima, nes jis mažina pH, t. y. rūgština vandenį. O aliuminis to negali pakęsti, jis reaguoja. Aišku, problema sprendžiama, pridedant įvairių cheminių priedų į vandenį, tačiau juos reikia naudoti tik tam tikrus ir dar atsirinkti. Nerūdijančio plieno šilumokaitis (jie gaminami iš nerūdijančio rūgštims atsparaus plieno) to nebijo. Aliuminio šilumokaičiai iš degimo produktų pusės yra jautresni užteršimui ir atskiros konstrukcijos (aliuminių gofruotų vamzdžių) gali užsikimšti, juos reikia dažniau valyti. Nerūdijančio plieno šilumokaičių paviršiai yra lygesni, todėl geriau nuplaunami kondensato“, – paaiškina A. Stikliūnas.
Galimybė kūrenti suskystintomis dujomis. Kūrenimo suskystintomis dujomis gali tapti sprendimu, jei šalia nėra dujotekio trasos. „Paprastai kiekvienas gamtinėmis dujomis kūrenamas katilas gali būti pervestas kūrenimui suskystintomis dujomis. Tada statomas suskystintų dujų rezervuaras, iš kurio tiekiama suskystintųjų dujų dujinė frakcija į katilą. Kadangi skiriasi dujų kaloringumas ir slėgis, tai katile (degiklyje) turi būti atliekami nedideli pakeitimai ir sureguliavimai. Tačiau tie pakeitimai yra nedideli ir neesminiai ir numatyti gamintojo. Kitas klausimas, kad šiluma iš suskystintų naftos dujų kainuoja daugiau už gamtinių dujų šilumą. Tačiau išlieka pagrindinis dujinių katilų privalumas – kūrenimo komfortas, patogumas, švarumas ir pilnas proceso automatizavimas, nereikalaujantis nuolatinio dėmesio ir rūpesčio“, – paaiškina A. Stikliūnas.
Galima kūrenti ir naudojant dujų balionus, tačiau tai nėra itin patogu – dingsta dalis dujinio katilo privalumų. Tai reiškia ne tik tai, kad reikia daugiau rūpesčio ir erdvės. S. Zavadskio teigimu kūrenimui naudojant balionus, dujų išnaudojimas padidėja, kadangi dažnai balionai iki galo neišdega.
Ilgaamžiškumas, priežiūra ir tendencijos. Kaip jau minėta, dujiniai katilai nėra reiklūs priežiūrai. S. Zavadskis teigia, kad profilaktiniais tikslais galima kasmet atlikti šilumokaičio praplovimą, nors tai dar nėra pilnai paplitus praktika. „Dujinis katilas, grubiai paskaičiavus, tarnauja apie 7-8 metus, vėliau technologijos, elektronika jau būna nuėjusios į priekį. Daugelis gamintojų katilų modelius keičia maždaug kas penkerius metus. Tendencijos priklauso nuo konkretaus gamintojo išmanumo – vieni mažina dydį, kiti įdeda daugiau elektronikos, dar kiti į kreipia dėmesį į ekonomiškumą, tačiau bendra tendencija tokia, kad katilai mažėja“, – teigia jis.
