Nėra abejonių, kad rūsiui ir pamatams itin kenkia drėgmė. Ji kenkia ne tik pastato konstrukcijai, tačiau ir rūsiui kaip patalpai – atsiranda pelėsis, vidinių medžiagų deformacijos, gali išsikraipyti grindys, parketas. Per didelė santykinė drėgmė kenkia ir sveikatai. Dar daugiau, atsiradusi ir laiko nesuvaldyta kapiliarinė drėgmė gali pakilti iki gyvenamųjų aukštų ir pridaryti dar daugiau problemų.
Kodėl hidroizoliacija svarbi?
Rūsio hidroizoliacija nėra antraeilis dalykas ir apie ją reikėtų pagalvoti dar projektuojant pastatą, pataria Vytautas Tamošaitis ir Justinas Luneckas, hidroizoliacinėmis medžiagomis prekiaujančios įmonės “Mosas” specialistai.
„Norėdami išvengti klaidų, turėtumėte “spausti” projektuotoją, kad suprojektuotų tinkamą hidroizoliaciją. Statybininkai, statantys namą, dažniausiai moka pritvirtinti hidrozoliacinę medžiagą, tačiau praktiškai labai mažai žino apie gruntą. Didžiausia klaida yra daroma, kai įrengta papėdė, pamatas, išorinės sienos padengiamos hidroizoliacija, o po būsimomis „grindimis“ patiesiama polietileno plėvelė. Tai nėra hidroizoliacija ir šioje vietoje paliekama skverbtis.
Reikėtų stengtis į hidroizoliaciją „įvilkti“ visą namą – ji įrengiama ir po grindimis, ir ant sienų vientisa rulonine sistema, kuri nenutraukiama ties papėde. Pridarius klaidų ir pajutus perteklinę drėgmę, po kurio laiko dažniausiai pamatai atkasami ir ji daroma iš naujo, arba taisoma iš vidaus. Tai kainuoja“, – teigia V. Tamošaitis.
Jeigu namas yra be rūsio, tai hidroizoliacijos nereikia?
Tai dar vienas mitas, susijęs su hidroizoliacija. “Dabar, kai populiaru statyti namus be rūsio, manoma, kad hidroizoliacija nėra reikalinga. Tačiau reikia nepamiršti, kad drėgmė, patekusi į betoną migruoja. Ji kyla aukštyn, bandydama prasiveržti per ant pamato uždėtą horizontalios hidroizoliacijos sluoksnį. Namas nestatomas penkiems metams, todėl reikia, kad konstrukcijos išliktų stiprios gerokai ilgiau. Per ilgą laiką drėgmė kartais pakyla net į pirmą aukštą, gadindama įrengto namo vidinę bei išorinę apdailą”, – perspėja statybinių medžiagų tiekimu užsiimančios įmonės “Altis LTD” vadovė Deimantė Didrikienė.
J. Luneckas taip pat priduria, kad efektyviam hidroizoliacijos veikimui visų pirma reikalingas tvirtas ir tinkamai įrengtas pagrindas. Deja, tuo pasirūpinama ne visuomet – pasitaiko klaidų, kurios dažnai kyla iš “gudrumo” ir noro sutaupyti. “Būna, žmogus nusiperka smėlio, vandens, cemento ir pradeda gamintis mišinį. Pagamintas mišinys vizualiai gal ir atrodo taip pat, tačiau šiuo atveju medžiagų santykis ir yra esminis dalykas. Cemento neturi būti nei per daug, nei per mažai, vandens irgi atitinkamai. O tokiu būdu negauname aukštos kokybės betono ir jis suaižėja”, – pastebi jis.
Hidroizoliacinės medžiagos
Hidroizoliuojant pamatus gali būti naudojamas ištisas geriau ar prasčiau paviršių hidroizoliuojančių medžiagų spektras: besiūlės dangos (poliurėja), ruloninės dangos (bentonitinis molis, guminės EPDM dangos, bitumas, aukšto tankio polietilenas (HDPE), kai kurių rūšių polietilenas (storesnis nei 2mm, siūlės virinamos), tepamos (poliuretaninės, kristalinės, cementinės, bituminės, skysti impregnantai), hidroizoliaciniai priedai betonui.
Kartais mėginama pamatus dengti drenažiniais lakštais, tačiau V. Tamošaitis pastebi, kad tai nėra hidroizoliacija, o tiesiog vandens nuvedimo į drenažinį vamzdį dalis. Dar blogesnis sprendimas yra įvairiose vietose hidroizoliacijai naudoti 200 mikronų plėvelę, suklijuotą lipnia permatoma juosta – tai taip pat nėra hidroizoliacinis sprendimas.
Ruloninės hidroizoliacinės medžiagos
Bitumo membranos. Bitumas yra nuo seno pamatų hidroizoliacijai naudojama medžiaga. Bitumo membranos gali būti savaime klijuojamos ir prilydomos. Tinkamai pritvirtintos bituminės membranos kur kas patikimiau uždengia betono poras nei mastika.
Dengiant bitumines membranas svarbiausia jas patikimai priklijuoti prie paviršiaus, užtaisant nelygumus bei siūles. “Iš bituminių membranų pačios patikimiausios yra savaime lipnios bituminės membranos su HDPE (didelio tankio polietileno) sluoksniu. Šios membranos ne tik suformuoja patikimą hidroizoliacijos sluoksnį, bet ir yra ypatingai elastingos dėl sudėtyje esančių specialių priedų ir apsaugotos HDPE plėvele nuo pažeidimo pamato užvertimo metu”, – teigia D. Didrikienė.
Abiem atvejais, reikia atsižvelgti, kad bituminės medžiagos nesudaro galimybės betonui kvėpuoti, tad jos turi būti dengiamos ant kiek įmanoma sausesnio paviršiaus. Hidroizoliuojant drėgną pamatą, rekomenduojama tepti mineralines cementines kvėpuojančias dangas.
Bitumo tarnavimo laikas skiriasi priklausomai nuo gamintojo ir produkto, tačiau dažniausiai jis būna trumpesnis nei alternatyvių medžiagų ir priklauso nuo daugelio veiksnių: laiko po žeme, grunto spaudimo, medžiagos elastingumo prie žemesnių temperatūrų. Kai kurių rūšių bitumas reaguoja su apšiltinimo medžiagomis.
Bentonitinio molio membranos. Pagrindinė šios medžiagos savybė – reakcija su drėgme. Bentonito pluoštas saugo pamatą nuo gruntinės drėgmės, o atsiradus perteklinei, išbrinksta ir “apspaudžia” pamatą iš visų pusių. Tinkamas naudoti ir pamato renovacijos metu atkasant pamatą, kadangi galima montuoti ant drėgno ir nelygaus paviršiaus.
Bentonito priemonių gali būti keletas rūšių. Viena jų – bentonitinio molio granulės, susiūtos goetesktilės pluoštu. „Jis nėra lepus Lietuvos sąlygomis, o didžiausias privalumas, kad atsiradus drėgmei, jis gali brinkti ir “užspausti” problemines vietas. Ant pamato medžiaga tvirtinama vinimis, pluošto siūlės persidengia. Jį galima kloti ant sutankinto grunto, jam nereikia paruošiamojo sluoksnio, įrengimas paprastesnis nei bitumo, nereikia laukti gero oro – ištiesi, pritvirtini ir eini toliau. Taip pat jis ilgaamžiškesnis”, – teigia V. Tamošaitis.
Kita bentonito rūšis – vientisos masės aktyvuotas bentonitinis molis su polimerais. Pasižymi dar efektyvesniu brinkimu, kuris užsandarina ne tik vieno pakloto jungtis su kitu, tačiau ir įtrūkius betone. Jis brangesnis, bet turi patogių technologinių niuansų. Bentonitas kaip medžiaga taip pat gerai sulaiko radono dujas, besiskverbiančias iš grunto – kriterijus, kuris dažnai lieka tinkamai neįvertintas.
Tepamos hidroizoliacijos priemonės
Bituminės mastikos. Skystos bituminės mastikos nebėra tokios, kaip anksčiau, ir pasižymi kur kas geresnėmis savybėmis, teigia D. Didrikienė. “Šiuolaikinės bituminės mastikos būna paruoštos naudojimui, jų nereikia kaitinti. Sudėtyje būna kaučiuko ir stiklo pluošto pagerinančių mastikų veikimą, padidinančių elastingumą, atsparumą grunte esančioms cheminėms medžiagoms ir ilgaamžiškumą. Tepant šias bitumines mastikas svarbiausia atidžiai padengti visas betono poras. Todėl mastikos visada tepamos ne mažiau kaip du kartus. Hidroizoliacijos veikimas ir ilgaamžiškumas priklauso nuo užteptos dangos storio, todėl labai svarbu mastika pamatą ne tik nudažyti juodai, bet ir suformuoti storesnį sluoksnį. Pagrindinė priežastis, kodėl kartais nesuveikia net ir geriausios bituminės mastikos – neatidžiai atlikti darbai ir per plonas suformuotas sluoksnis. Vanduo iš grunto gali patekti į betoną net per mažiausią nepadengtą porytę”, – teigia pašnekovė.
Efektyviausiai pamatas apsaugomas, jei hidroizoliacija įrengiama iš išorės. Įsirengus ją tik iš vidaus, susidursite su problemomis, kadangi likusi konstrukcija lieka veikiama drėgmės. “Mes išsprendžiame tik šią bėda, kai rūsyje nėra vandens – vanduo ateina iki hidroizoliacinio sluoksnio, jis jos nepraleidžia ir vandens rūsyje nėra. Tačiau didelė problema yra pati drėkstanti konstrukcija – drėksta siena, prastėja jos savybės, konstrukcija ỹra, o kapiliarinė drėgmė neturėdama galimybes išeiti į rūsį, kyla į viršų ir vieną dieną gali atsirasti mūsų namo sienoje“, – teigia J. Luneckas.
Kai kurios hidroizoliacinės medžiagos naujai statybai naudojamos retai, tačiau yra kur kas efektyvesnės kai yra tepamos iš vidaus, atstatant pamatų hidroizoliaciją, užpildant betono trūkius.
Kristalinė hidroizoliacija. Ji naudojama porėtam sluoksniui užpildyti. Daugiau naudojama renovuojant, tačiau galima tepti ir naujos statybos konstrukcijose, ypatingai efektyvi, kai tepama ant šviežiai išlieto betono. Ant drėgno betono tepama hidroizoliacija įsiskverbia į paviršių ir per kurį laiką jo porose užaugina kristalines, vandeniui nelaidžias struktūras visame betono tūryje.
Šiuo metodu patogu hidroizoliuoti šviežiai išlietas rūsio grindis. Sienų hidroizoliavimui šis metodas dažniausiai naudojamas, kai neatlikta hidroizoliacija iš išorės arba ji nesuveikia. Vis dėlto, reikia prisiminti, kad toks būdas efektyviausiai veikia užpildant mažesnes poras – kuo didesnis kristalas poroje užauga, tuo jis silpnesnis ir tuo neatsparesnis vandens spaudimui. Cementinio pagrindo medžiagos gerai praleidžia vandens garus, todėl gali rasoti sienos vidinis paviršius.
Cementinė hidroizoliacija. Šie preparatai yra patys veiksmingiausi, kai hidroizoliacija daroma iš vidaus ar senos statybos name, atkuriant ar gerinant hidroizoliaciją, užkertant kelią kapiliarinei drėgmei ar vykdant pamato rekonstrukciją. Iš išorės toks sprendimas naudojamas retai, tačiau toks variantas irgi įmanomas.
„Naujoje statyboje sunku numatyti betono džiuvimą, pastato vaikščiojimą. Pirminiu variantu cementinės hidroizoliacijos nesiūlome, tačiau jei kiti produktai pasirodo per brangūs, ją galima naudoti ir iš išorės. Medžiaga užnešama ant pamato plokštės ir sienos, tačiau svarbu, kad tai būtų daroma naudojant elastingą cementinę hidroizoliaciją, kadangi ilgainiui gali atsirasti trūkiai. Tokiu atveju, jei betone atsiranda trūkis, mes dar turime vilties, kad jis nepersiduos hidroizoliacijai. Vis dėlto, cementinės hidroizoliacijos ilgaamžiškumas labai priklauso nuo pastato sėdimo, kitų sąlygų ir dažnai po penkių metų prasideda problemos. Todėl ją naudoti reikėtų iš vidaus ar tuo atveju, jei reikia izoliuoti nedidelį plotą”, – pataria J. Luneckas.
Hidroizoliaciniai priedai betonui
Šie priedai įmaišomi liejant pamatą. Toks sprendimas leidžia atsisakyti hidroizoliacijos, tačiau jo įrengimui reikalingas ypatingas kruopštumas – reikia laikytis maišymo instrukcijų ir receptūros bei betono liejimo technologijos.
“Galimas variantas maišyti priedus su vandeniu ir pilti tiesiai į atvažiavusią iš betono mazgo kriaušę bei permaišyti dar kelias minutes. Jei betonas maišomas vietoje, labai svarbu laikytis vandens ir cemento santykio. Nukrypus nuo šio santykio, betonas gali būti nekokybiškas net ir panaudojus geriausią hidroizoliacinį priedą.
Kitas niuansas – betono išliejimas. Jį būtina patikimai sutankinti. Blogai sutankintas betonas sudaro tikimybę vandens prasiskverbimui.
Sekantis etapas – betono stingimas: reikia drėkinti, saugoti nuo perkaitimo, kas gali sąlygoti betono skilinėjimą. Visos šios problemos sudaro prielaidas vandens prasiskverbimui. Naudojant paviršines hidroizoliacijas, net esant probleminiam betonui, jis apsaugomas. Jei naudojamas tik priedas, šios problemos gali išryškėti gerokai vėliau, kai jau nebebus galimybės hidroizoliuoti”, – pataria D. Didrikienė.
Probleminės rūsio ir pamato vietos
D. Didrikienė pažymi vieną dažniausių klaidų, kai hidroizoliuojami paviršiai, tačiau pamirštamos betonavimo pertraukų metu padarytos betonavimo ar technologinės siūlės. “Jei tarp betono liejimo atsiranda pertraukos, vienas sluoksnis apstingsta prieš liejant sekantį, toje vietoje prastėja betono sukibimas ir susidaro galimybė patekti vandeniui iš grunto. Tad siekiant išvengti šios problemos, rekomenduojama į betonavimo siūles dėti plėtrias hidroizoliacines juostas, kurios apsaugotų nuo vandens prasiskverbimo per siūles. Šios juostos montuojamos konstrukcijos viduryje, ne mažiau kaip 7 cm nuo konstrukcijos krašto. Tuo atveju, jei per siūlę iš grunto pateks drėgmė, jos išsiplės, uždarydamos betono poras ir suformuodamos barjerą vandens prasiskverbimui”, – pataria ji.
Reikėtų saugotis ne tik gruntinės, tačiau ir kapiliarinės drėgmės. Ji kyla į viršų betone esančiose porose, taip ardydama ir silpnindama jo sluoksnį. Saugantis nuo šio tipo drėgmės, geriausia injektuojamomis medžiagomis apsaugoti jungtį tarp pamato papėdės ir sienos. Jungties apsaugai galima naudoti cementinę hidroizoliaciją, tačiau nereikėtų pamiršti, kad 90 laipsnių kampe jos tvirtinti nereikėtų. Šioje vietoje vyksta betono vaikščiojimai. „Jie nėra matomi plika akimi, bet užtepus ją 90 laipsnių, ji ties ta vieta trūksta. Reikia įrengti „grindjuostę“, susiformuoti nuožulnų kampą taip, kad jis pataptų bent jau 45 laipsnių kampu“, – pataria J. Luneckas.
Kadangi pamatus svarbu ne tik hidroizoliuoti, tačiau ir apšiltinti, tai dar labiau padidina reikalavimus apsauginiams rūsio sluoksniui. V. Tamošaitis pažymi, kad hidroizoliacija praktiškai visuomet naudojama tiesiai ant pastato, o tada ant jos tvirtinama šilumos izoliacija. Vienas iš išskirtinių atvejų yra poliurėjos naudojimas – putų sluoksnis išpurškiamas ant pastato ir ant viršaus pritvirtinamas hidroizoliacijos sluoksnis.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad dengiant pamatą bitumo sluoksniu reikia įsitikinti, ar jis nereaguos su konkrečia apšiltinimo medžiaga.
Galiausiai reikėtų pasirūpinti ne tik konstrukcijos būkle, tačiau ir paties rūsio mikroklimatu. Įsirengę ventiliaciją, išvengsite santykinės drėgmės padidėjimo. „Ventiliaciją vertėtų įsirengti, kadangi ji ištraukia garus iš rūsio, o garai veikia ir produktus, ir sienas, ir lubas.
Naujos statybos rūsyje galime padaryti ir natūralią, mažiau išlaidų reikalaujančią ventiliaciją. “Tačiau tam reikia atlikti skaičiavimus: kiek oro pritekės, kiek ištekės, ar to pakaks. Ji turi būtų projektuojama, bet kartais ir jos tiesiog nepakanka. Paprastai, jei rūsiui reikia daryti renovaciją, jame jokios ventiliacijos nebūna apskritai “, – teigia J. Luneckas.
