Daugelis girdėję posakį: „pirmas namas pardavimui, antras – uošvei, trečias – sau“. Tie, kas statė namą savo jėgomis, tiesiogine prasme – patys savo rankomis nuo pamatų iki įrengimo, sutiks su manimi, kad tai tik teorija, praktiškai jau pirmas namas yra sau, o likę du – jei liks laiko ir noro. Ir kalbu visai be sarkazmo, nes aš pats namo statybai atidaviau 5,5 savo jaunystės metų ir tiek pat atėmiau iš savo tėčio. Užtai tariu jam didelį ačiū.
Pateikiame skaitytojo Tomo nuomonę.
Viskas prasidėjo 2006 metų vasarą… O 2011 m. gruodžio 10 dieną mudu su žmona ir dviem sūnumis įžengėme per slenkstį ir pasilikome name, kurį lipdėme, ir rodės, kad tam niekada nebus galo. Natūralu, kad poreikis atsirasti nuosavam gyvenamajam būstui atsirado kartu su šeimos sukūrimu.
Kol gyvenom dviese, tiko ir nuomojamas butas. Į šeimą pasibeldus trečiajam nariui, pamažu pradėjome mąstyti, kad amžinais nuomininkais nebūsime. Gerus metus svarstėme, ar pirkti butą, ar statyti namą, daug skaičiavome, domėjomės visur, kur galėjome, nepasitikėjome teorija, tad ieškojome praktikos, lyginome įvairius variantus.
Po ilgų skaičiavimų priėjome išvadą, kad savo jėgomis statant apie 200 kv. m dydžio namą, sumokėsime tiek pat, kiek pirkdami erdvų, sutvarkytą 3-4 kambarių butą. Pažvelgus į privalumus, aiškia persvara nugalėjo namo statyba. Na ir kas, kad sugaišime daug laiko, na ir kas, kad bute nereikia rūpintis šildymu (šiandien tai virto jau namo privalumu, kadangi kūrename granulėmis, tai darbo labai mažai, o ir išleidžiame proporcingai mažiau, nei mokėtume šilumininkams už buto šildymą), tačiau mums svarbiausia buvo turėti savo kiemą, erdvę, būti sau šeimininkais, o ne dalintis šia privilegija su dar keliasdešimt butų savininkų.
Pirmosios problemos buvo išspręstos gana greitai: uošviai padovanojo žmonai žemės sklypą, po to mano tėtis sutiko padėti pastatyti ir įrengti būstą. Šiais atžvilgiais mums labai pasisekė – vietos namui nei pirkti, nei ilgai ieškoti nereikėjo, o mano tėtis ilgą laiką dirbo statybose, statė namus tarybiniais laikais, o pastaruoju metu dirbo prie vidaus įrengimo ir remonto darbų, tad puikiai išmanė šitą darbą ir, kas svarbiausia, šioje srityje turėjo nemažai pažįstamų (elektrikus, santechnikus).
Dar trūko projekto ir pinigų tikslui įgyvendinti. Pasinaudojome LR Vyriausybės suteikta galimybe jaunoms šeimoms gauti lengvatines paskolas būsto pirkimui ir jo statybai. Iškilo kitos dvi problemos: reikėjo per mažiau nei pora mėnesių padaryti namo projektą, jį patvirtinti, gauti leidimą statybai, be to, reikėjo beveik tiksliai žinoti, kiek mums reikės imti iš banko pinigų, nes „per mažai“ būtų kliūtis užbaigti statybas, o „per daug“ reikštų didesnius įsipareigojimus bankui.
Namo projektas – paprastas, bet efektyvus – gimė laiku, o kadangi projektavo mano mokyklos laikų suolo draugas, tai ir patarimo pas jį klausti galėjau nors ir naktį. Su tikslia pinigų suma kiek kebliau buvo – pasakyti, kiek kainuos namas prieš statybas, neišdrįs niekas, tad visi, kurie bent kiek užsimindavo apie statybų kainas, pridėdavo stebuklingąjį „preliminariai“. Na, o mūsų „preliminariais“ skaičiavimais turėjo užtekti apie 1000 litų/kv.m. Atitinkamą ir ėmėme paskolą.
O tada ir prasidėjo linksmybės. Nerašysiu, kaip ką pirkau, kaip ką statėme, kur konsultavomės ar ką samdėme. Atsibostų skaityti. Tiesiog pasakysiu, kad tie 5,5 metų nenuėjo veltui.
Dirbu valstybiniame sektoriuje, tad darbo diena trunka iki penkių. Kol parvažiuodavau namo, pavalgydavau, būdavo jau ir šešios. Tada su tėčiu skubėdavome į „statybas“. Dažnai dirbdavome iki dešimtos vakaro ar net ilgiau, skaudėjo ir rankas, ir nugarą, grįždavau namo, o šeimą neretai rasdavau jau miegančią. Visi savaitgaliai, beveik visos atostogos praeidavo nešiojant plytas, pjaunant medieną, gręžiant, kalant, sukant, matuojant ir darant begales kitų darbų. O kur dar rūpinimasis medžiagomis, ieškojimas „kur geriau“, tuo pačiu ir „kur pigiau“, „kur greičiau“, iš „kur arčiau“. Visas darbas gulė mums ant pečių.
Jautėsi nuolatinis nuovargis, tačiau sulig kiekviena diena artėjo tikslas, nors ir lėtai, tačiau tai neleido sustoti nė akimirkai ar, dar blogiau, viską mesti. Planuoti statybose ypač sunku – tai, žiūrėk, stogo dangą atvežė dviem savaitėm vėliau, tai parduotuvės, kurioje perki, vadybininkas išėjo atostogų, tai žvyrius vėluoja, tai skardos neturi, tai tas, tai anas. Taip ir nusitęsia statybos. Planavome užbaigti per 3-4 metus, užbaigėme per 5,5 metų. Dėkoju šeimai už jų kantrybę, pagalbą ir manęs palaikymą.
Namas išėjo nei didelis, nei mažas – 226 kv. m. Sakau „išėjo“, nes turėjo būti bent 17 kv. m mažesnis, tačiau „nugnybome“ tuos kvadratus nuo balkono ir pasididinome miegamąjį (nuo 23 kv. m iki beveik 40 kv. m). Tokio sprendimo nesigailime. Kad susidarytumėte vaizdą, apie kokį namą kalbu, trumpai parašysiu kas šiuose „kvadratuose“ telpa.
Pirmame aukšte – svetainė (virš 33 kv. m), virtuvė su valgomuoju (virš 23 kv. m), šias dvi patalpas skiria židinys, toliau – koridorius, iš kurio vienoje pusėje galima patekti į tualetą, katilinę, kitoje pusėje – į skalbyklą, dušą, garažą. Iš garažo yra įėjimas į sandėlį. Tiesa, yra dar patalpa pirčiai (šalia dušo), tačiau šiuo metu ji daugiau „vykdo“ sandėlio funkcijas. Iš valgomojo yra išėjimas į lauko terasą (30 kv. m), tačiau ji nėra visiškai užbaigta.
Savaime suprantama, dar yra laiptinė. Pirmojo aukšto plotas sudaro kiek daugiau nei 136 kv. m. Užlipus į antrą aukštą, patenkame į prieškambarį, o iš jo – į keturias šio aukšto patalpas: vonios kambarį (virš 13 kv. m) ir tris miegamuosius (12 kv. m, 18 kv. m ir 40 kv. m). Iš didžiausio miegamojo yra išėjimas į balkoną (apie 16 kv. m). Taigi, antro aukšto plotas (be balkono) yra apie 90 kv. m.
Tiesa, kategoriškai negalima teigti, kad visus darbus padarėme keturiomis rankomis. Kai kurių darbų be technikos nepadarysi, tad teko samdyti ir kraną, ir sunkvežimius medžiagoms atvežti. Kai kurių darbų nedarėme dėl laiko stokos – samdžiau darbininkus apdailos plytų mūrinimui, kad suspėtume iki žiemos įdėti langus. Tuos pačius langus ir garažo vartus dėjo įmonių darbuotojai (ir dėl laiko taupymo, ir dėl garantinio aptarnavimo), grindų betonavimui visame name specialistai sugaišo vos pusdienį. Kitų darbų (pvz., vandentiekio vamzdžių sujungimas, katilinės vamzdžių suvirinimas, elektros skydinės pajungimas) nedarėme ne dėl nežinojimo, o dėl to, kad visų specialių įrankių nenusipirksi, be to, tėtis šiose srityse turi senų gerų draugų, kurie darbus atliko tikrai kokybiškai.
Dabar turbūt svarbiausias dalykas – kiek tai kainavo? Prieš parašydamas sumą, kurią išleidome, paminėsiu, kad visi kambariai yra įrengti (trūksta tik keleto baldų), virtuvė yra su baldais ir visa buitine technika, garaže ir sandėlyje nevisiškai užbaigta apdaila (medžiagos tam nupirktos), katilinė – visiškai įrengta, kieme pastatytas valymo įrenginys (miesto kanalizacijos mūsų teritorijoje nėra), kiemas nesutvarkytas, bet dalis medžiagų tvorai nupirkta.
Apibendrinus, gyventi galima, o iš pažįstamų esu girdėjęs, kad į namą atsikraustydavo įsirengę vos vieną kambarėlį ir virtuvę. „Ateisiu gyventi, padarysiu iki galo“, – sakydavo jie, tačiau šita mintimi nesusigundykite, nes tada darbai tikrai nepagreitėja, o dažnai sulėtėja ar net sustoja visai (mūsų garažo grindų plytelės taip ir guli nesuklijuotos jau daugiau nei trejus metus). Paminėsiu, kad statyboms pirkau ir nemažai įrankių. Privalumas, kad tie įrankiai ir po statybų liko, reikalui esant pasitarnauja ir dabar. Taigi, suma, kurią išleidome pradėję nuo projektavimo darbų iki atėjimo gyventi, yra 201 tūkst. litų, o 1 kv. m statybos su pilna apdaila kaina nesiekė 900 litų (890 Lt). Daug ar nedaug, palieku spręsti jums, bet tai padaryti buvo įmanoma. Ir niekur nedingsi, kai pinigų yra tiek, kiek jų yra.
Pagalvojus, buvo galima sutaupyti ir dar vieną kitą tūkstantį. Kaip? Mudu su žmona norėjome statyti kiek mažesnį vieno aukšto namą, tačiau sklypo plotas (7,2 a) buvo per mažas ir architekto sprendimu turime šiandien erdvų dviejų aukštų namą, kuriame gera gyventi, kuriame žinau kiekvieną jo kampelį, į kurį įdėjau savo prakaitą, atidaviau daug laiko. Stalčiuje guli daugiau kaip tūkstančio pirkinių sąrašai, dar daugiau kartų buvo lankytasi parduotuvėse (ir ne tik gimtajame mieste, bet ir kaimyninėje Lenkijoje), naršyta po internetą, kalbėta telefonu.
Kiekvienas, kuris turi bent menkiausią galimybę susikurti savo būstą, nedvejokit, imkitės darbo. Juk tai ne tik galutinis rezultatas, bet ir nauja patirtis, iššūkis, galų gale savęs išbandymas. Nors būstą ir statėme nekilnojamojo turto klestėjimo, net pavadinčiau – „masinio pamišimo ir beprotiško kainų kilimo“ laikmečiu, begalinio noro ir kantrybės dėka tai padaryti pavyko. Šiandien kainos gal ir kitokios, tačiau galimybės vis tiek išlieka tos pačios. O kam teikti prioritetą – ar namą nori turėti greitai ir brangiai (bet nebūtinai kokybiškai), ar lėtai, bet pigiau – reikia apgalvoti visus „už ir prieš“ ir tik tada nuspręsti.
(…) Visas mūsų statybas „dokumentavau“ – turiu sukaupęs daug fotografijų, video medžiagos, visą pirkinių sąrašą su kainomis ir pirkimo datomis. Pažadu, su kiekvienu susisieksiu, kiekvienam atsakysiu (redakcijai el.pašto adresas žinomas).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
