Pica tinka visada, su bet kuo, bet kaip ir bet kur. Nesvarbu, ar švenčiame persikraustymą į naujus namus, ar ašaras liejame prie dienoraščio, ar jaukiai namuose žiūrime filmą – pica bus puikus pasirinkimas. Ne veltui UNESCO neapolietišką picą įtraukė į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o vasario 9-toji minima kaip Pasaulinė picos diena.
4 įdomūs faktai apie picą
1. Pica pavadinta karalienės vardu
Visame pasaulyje garsi tradicinė „Margarita“ pica, buvo pavadinta karalienės Margheritos, kuri 1889 m. lankėsi Neapolyje su savo vyru karaliumi Umberto I, vardu. Garsaus picų kepėjo Raffaelio Esposito buvo paprašyta sukurti tris skirtingas picas karališkajai porai, ir nors pirmosios dvi nepatenkino karalienės skonio receptorių, trečioji tapo sensacija. Teigiama, kad karalienę ypač sužavėjo ant picos esantys bazilikai, pomidorų padažas ir sūris, nes priminė Italijos vėliavos spalvos. Po pastarojo vizito, Raffaelis Esposito nusprendė pavadinti šią, dabar jau klasikinę, picą karalienės vardu.
2. Šalis nugalėtoja pagal picų suvartojimą
Puikiai žinome, kad pica yra mėgstamiausias maistas milijonui žmonių, tačiau kiek iš tikrųjų picos suvalgoma kasmet? Kasmet pasaulyje parduodama daugiau kaip 5 mlrd. picų! Vertinant didžiausią suvartojimą vienam gyventojui, nugalėtoja yra Norvegija. Čia vidutiniškai per metus vienas asmuo suvartoja apie 5 kg picų. Norvegai mieliau perka šaldytas picas ir tiesiog šauna į orkaitę. Per metus Norvegijoje suvartojama apie 47 mln. šaldytų picų.
3. Brangiausia pasaulyje pica
Daugumos picų, kurias valgėme, kaina yra priimtina. Tačiau brangiausia pasaulyje pica privers jus nuoširdžiai nustebti. Liudviko XIII picos kaina siekia 12 000 JAV dolerių! Didžiausią jos kainos dalį sudaro tai, kaip ji gaminama, ir paruošiama. Visų pirma, ją pagaminti užtrunka 72 valandas. Antra, picai gaminti Italijoje į namus pristatomas picos kepėjas, someljė ir išskirtiniai stalo įrankiai bei lėkštės. Pica padengiama trijų skirtingų rūšių prabangiais ikrais, buivolų mocarela ir dar septyniais sūriais. Joje taip pat yra australiškos rausvosios druskos, krevečių, prabangiųjų mantisos krevečių ir omarų. Žinoma, someljė atneša butelį senovinio šampano. Kaip manote, ar tai pateisina aukštą kainą?
4. Havajų picos kilmė
Havajietiškos picos pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis, nes kilo jis visai ne iš egzotinės salos. Iš tikrųjų šios picos ištakos yra Kanadoje! 1962 m. San Panopoulos iš Graikijos valdė piceriją Ontarijuje ir nusprendė pabandyti ant picos uždėti ananasų. Dabar tai viena populiariausių ir tuo pačiu prieštaringiausiai vertinamų picų, apie kurią nuolat diskutuojama, ar ananasai tinka picai, ar ne.
Naminės itališkos picos „Margaritos“ receptas
Sužinojus tiek įdomių istorijos faktų apie picas, labai greitai gali sukilti apetitas, todėl nieko nelaukdami, raitojamės rankoves ir pradedame gaminti pačią skaniausią picą. Patikėkite, ji dar karšta žaibiškai dings nuo stalo. Šįkart atskleisime, kaip pasigaminti naminę itališką picą „Margaritą“. Picai labai tinka mocarelos sūris, ir nereikia nei pjaustyti, nei tarkuoti — lauži gabaliukus ir dėlioji ant picos.
Reikės:
Pagrindui:
300 g miltų;
100 g manų kruopų;
~300 g vandens (derinti prie tešlos);
pakelis (7 g) sausų mielių;
alyvuogių aliejaus;
druskos.
Pačiai picai:
pomidorų;
šviežių bazilikų;
česnako;
mocarelos sūrio;
o toliau kas kam patinka.
Pagrindas. Miltus, kruopas sumaišome, pilame ant stalo ir suformuojame duobę.
Aš tešlą darau tiesiai ant stalviršio. Į duobę pilame šiltą vandenį, kelis šaukštus alyvuogių aliejaus, sudedame mieles. Maišome tešlą. Geriausia iš pradžių naudoti mentelę arba šakutę, kurių pagalba maišome vandenį su miltais.
Kai jau išeina vientisa masė, pasimiltinam rankas ir minkom rankomis. Jei tešla per skysta, limpa prie rankų, įsiberiame miltų, ir minkome toliau. Per daug miltų pridėti irgi negerai — tešla bus kieta, todėl kai tik ji nustos kibti prie rankų — miltų nebereikia.
Iš tešlos suformuojam apvalų kepaliuką, apibarstom miltais, dedam į dubenį, uždengiam rankšluoščiu ir laikome šiltai apie 2 valandas.
Padažas. Kol tešla kyla, galima ruošti padažą. Supjaustome nuluptus pomidorus, sėklas, kiek įmanoma, pašaliname.
Ant trupučio alyvuogių aliejaus pakepame česnaką, dedame pomidorus, baziliką ir troškiname 10–15 min., kol padažas sutirštės. Susipilame į dubenėlį, šį padažą tepsime ant picos pado.
Pica. Įjungiame orkaitę — tegu kaista. Kai tešla iškilo, padaliname ją į dvi dalis — darysime dvi picas. Picos tešla išeina tokia tampri ir minkšta, kad ją galima kočioti vien tik su rankom, t.y., tampyti į skirtingas puses vis sukinėjant. Aišku, galima ir su kočėlu. Padarome du pagrindus: viena pica bus „Margarita“, kita — naminė-lietuviška. Pagrindus ištepame pasigamintu padažu. Imame mocarelą, plėšome ir dėliojame ant picos. Dar keletas baziliko lapelių ir „Margarita“ baigta.
Kita pica bus su kumpiu, paprika ir pesto padažu.
Picas šauname į įkaitusią orkaitę. Kepame 200 laipsnių temperatūroje, ~12 min. Aš kepu abi picas iš karto dviejose skardose, tik po 6 minučių jas sukeičiu vietom, kad abi picos keptų vienodai.
