Karšti gėrimai paprastai asocijuojasi su jaukia šiluma žvarbią žiemą, bet įdomu tai, kad sugalvoti jie buvo toli gražu ne šiaurės kraštuose. Glintveinu mėgavosi jau senovės romėnai, o punšas kildinamas iš karštosios Indijos. Net ir grogą Anglijos jūreiviai „išrado“ ne todėl, kad juos persekiojo šalta žvarba… Matyt, tai įrodo, kad svarbiausia yra ne praktinė nauda, o kiti malonūs dalykai.
Nesenstanti klasika
Nors karšto glintveino ar grogo, punšo ar „Hot Toddy“ gurkšnis nuveja į kūną besismelkiantį žiemos šaltį, tačiau didžiausia šių gėrimų neblėstančio populiarumo visame pasaulyje paslaptis ta, kad juos gaminant galima atrasti vis naujų skonių ir aromatų derinių, kiek vaizduotė neša eksperimentuojant su prieskoniais ar įvairiais priedais. Viena vertus, klasikiniai žiemos gėrimai gaminami gan paprastai: vynas ar koks stipresnis alkoholinis gėrimas pagardinamas prieskoniais ir patiekiamas karštas, kita vertus, jų receptų tokia gausybė, kad visiems išbandyti prireiktų ne vienos žiemos…
Ši įvairovė nestebina, mat karštais gėrimais mėgaujamasi nuo seno, tarkim, karštam vynui jau sukako apie du tūkstančius metų, tad išties buvo laiko kurti įvairiausias jo variacijas ir vartojimo tradicijas. Kad senovės romėnai gėrė skiestą, prieskoniais pagardintą ir pakaitintą vyną, yra neginčijamas faktas, aprašytas I amžiuje išleistoje kulinarijos knygoje. Šimtmečiams bėgant šis gėrimas keitė įmantrius lotyniškus pavadinimus ir receptūrą – XVII a. vynas imtas gardinti vaisiais, o vėliau, prieskoniams Europoje pingant, tapo labai populiarus.
Tobulas derinys
Gaminti glintveiną paprasta, bet vertėtų laikytis tokios tvarkos: pirmiausia paruošiama prieskonių „užpiltinė“, tada ji sumaišoma su vynu. Į nedidelį indelį įberkite gvazdikėlių ir kardamono, užpilkite šiek tiek vandens, maždaug minutę pavirkite ir dešimčiai minučių palikite pastovėti. Į stiklinį ar keraminį (ne metalinį) karščiui atsparų indą supilkite vyną ir pakaitinkite, tada į jį supilkite paruoštą „užpiltinę“, tik stebėkite, kad neįkristų prieskonių. Išmaišykite, įberkite cukraus, įmeskite cinamono lazdelę, sudėkite kitas sudedamąsias dalis ir kaitinkite iki reikiamos temperatūros (maždaug 70 ºC) – kitaip sakant, kol vynas pradės lengvai garuoti. Svarbiausia glintveino neužvirinti, nes spiritas išgaruos, ir vynas praras savo subtilų skonį. Pakaitintas gėrimas turėtų bent 15 min. pastovėti, kad atsiskleistų ir įsigertų prieskonių aromatas. Vėlgi – ne per ilgai, nes gerti glintveiną reikia neatvėsusį, mat jis gardus tik šviežiai paruoštas, o ne kelis kartus pašildytas. Patiekti geriausia aukštose ir siaurose stiklinėse ar bokaluose. Jei yra vaisių gabaliukų, reikalingi šaukšteliai jiems suvalgyti.
Renkantis glintveinui produktus reikėtų atkreipti dėmesį į kelis niuansus:
X Vynas. Glintveinui gaminti labiausiai tinka nebrangus jaunas raudonasis sausas ar pusiau saldus vynas.
X Prieskoniai. Prieskoniai papildo vyno aromatą, todėl turi su juo derėti. Viena iš kelių taisyklių glintveinui gaminti – nenaudoti maltų prieskonių, nes gėrimas bus drumstas. Be gvazdikėlių ir cinamono glintveinas neįsivaizduojamas, o toliau galima į valias fantazuoti: dėti kardamoną, anyžius, muskatus, kvapiuosius ir juoduosius pipirus, laurų lapelius, imbierą, vanilę, šafraną. Kardamonas atstoja citrusinius vaisius, imbieru galima keisti pipirus, nes jis suteikia aštrumo ir drauge gaivumo, tik nereikėtų juo piktnaudžiauti.
X Cukrus. Saldumo poreikis, taigi ir cukraus kiekis – labai individualus dalykas… Vietoj cukraus į glintveiną galima dėti medaus, tik vertėtų atminti, kad ištirpęs karštame gėrime jis netenka dalies vertingų savybių. Kita vertus, medus suteikia ne tik saldumo, bet ir subtilaus švelnaus skonio.
X Vaisiai. Į glintveiną gali būti dedama apelsinų, citrinų, obuolių. Žaliosios citrinos kvapesnės už paprastas, tačiau šiek tiek aštresnės, tad jų reikėtų mažiau. Vyrauja nuomonė, kad prie karštų raudonojo vyno gėrimų labiau dera apelsinų, o ne citrinų žievelės.
X Kiti gėrimai. Skoniui sustiprinti į karštą vyną kartais įpilama stipresnio gėrimo – brendžio, romo, džino, degtinės. Galima pagardinti šviežiai spaustomis apelsinų sultimis – jų reikia labai nedaug. Pavyzdžiui, Anglijoje į glintveiną įpilama šiek tiek džino ir šaltalankių sirupo. Priimta, kad glintveino alkoholio kiekis neviršytų 10 proc. O, tarkim, grogo jis gali būti dvigubai didesnis.
Tautinės variacijos
X Karštas sidras. Karštas obuolių sidras – angliškas gėrimas. Kaip ir raudonasis vynas, jis gali būti kaitinamas su prieskoniais: cinamonu, gvazdikėliais, vanile ar anyžiais, dar patariama įberti citrinų žievelių ir įpilti apelsinų ar citrinų sulčių. Į sidrą taip pat dedama rudojo cukraus ar medaus, saldžiarūgščių skiltelėmis supjaustytų obuolių.
X Gliogas. Skandinavijoje gaminamas savitas glintveino variantas – gliogas (glogg). Jo pagrindą sudaro vynas ir įvairūs prieskoniai: kardamonas, gvazdikėliai, cinamonas. Suomijoje į gliogą būtinai įberiama razinų ir migdolų drožlių, Danijoje jis pagardinamas imbierais, o Švedijoje įpilama degtinės ir įberiama kardamono.
Kai romą teko skiesti…
Kaip ir daugelis garsių receptų, grogo buvo sukurtas ieškant geros išeities iš blogos padėties. Pasak vienos legendos, XVIII amžiuje kovojant su girtavimu Anglijos karališkajame laivyne imta griežtai normuoti kasdienę romo porciją, taigi, kad gėrimo būtų daugiau, jis skiestas vandeniu. Remiantis kita versija, romu buvo pagerinamas ilgai laivuose gabenamas užsistovėjęs vanduo. Klasikinis grogo receptas toks: truputis romo, šiek tiek citrinų sulčių ir gera dozė karšto vandens ar stiprios arbatos, pasaldintos cukrumi arba medumi. Greičiausiai pagaminamas karštas gėrimas jau paruoštas! Paprastai jį sudaro keturios dalys vandens ir viena alkoholio (labai svarbu nepadauginti, nes geriant karštą alkoholio poveikis gerokai stipresnis). Tinkamiausias – tamsus romas, mat šviesaus aromatas subtilesnis ir greitai išgaruoja. O toliau galima improvizuoti, kiek vaizduotė leidžia, – net ir tą patį romą galima pakeisti kitais stipriais alkoholiniais gėrimais (brendžiu ar viskiu), pagardinti cinamonu, gvazdikėliais, imbieru.
Su ugnele
Manoma, kad punšas kadaise atsirado Indijoje (Europa apie jį sužinojo tik XVII a). Pagal pirminį receptą punšą sudarė penkios sudedamosios dalys: arakas (iš ryžių gaminamas alkoholinis gėrimas), cukrus (medus), karštas vanduo, citrinų sultys ir arbata arba prieskoniai (cinamonas, gvazdikėliai, anyžiai). Vėliau į jį imta dėti vaisių ir jų sulčių. Šiandien šis gėrimas neturi griežtos receptūros – ją vis tobulina skirtingų šalių tradicijos ir gaminančiųjų vaizduotė.
Punšas nuo kitų giminaičių skiriasi tuo, kad jo patiekimas virsta tikru ritualu. Vynas pakaitinamas su prieskoniais ir sultimis, supilamas į platų indą, virš jo uždedamas specialus sietelis (kadaise jį atstojo židinio žnyplės). Į šį dedamas gabalinis cukrus, apliejamas romu ir padegamas. Cukrus lydosi, virsta karamele, laša į punšą, o ugnies liepsnelės laižo gėrimo paviršių.
Kam kavos, kam šokolado…
Glintveinu ar grogu šilumą skleidžiančių gėrimų sąrašas nesibaigia, nors jie yra populiariausi. Įvairiausi stiprūs alkoholiniai gėrimai (romas, džinas arba likeriai) puikiai dera su karštais gėrimais – kava, kakava, arbata. Karštus kokteilius galima gaminti įvairiausius, sudedamosios dalys taip pat ribojamos tik vaizduotės. Vienintelė taisyklė – gėrimas turėtų būti nestiprus, tačiau jo kiekis – nemenkas, kad gerai sušildytų.
X Airiška kava. Karšta stipri kava pilama į puodelį ar stiklinę storomis sienelėmis, įberiama cukraus ir įpilamas šlakelis viskio (tradiciškai naudojamas airiškas, bet tinka ir kitoks). Visa tai išmaišoma. Ant viršaus atsargiai per šaukštelį dedama plakta grietinėlė, kad liktų gėrimo paviršiuje.
Karštų kavos gėrimų yra dešimtys, pavyzdžiui, prancūzai mėgaujasi espreso kava su konjaku ir grietinėle. Ir, nors ji ne tokia garsi kaip airiška, tačiau nė kiek ne mažiau aromatinga ir sušildanti. Kavos šių gėrimų sudėtyje paprastai būna nedaug – ji dedama labiau dėl kvapo. O štai karšto vandens nereikia gailėti.
X Kava – gerai, o šokoladas – dar geriau. Ypač jeigu patiekiamas su tikru Jamaikos ar Kubos romu. Šiek tiek tarkuotų kokosų, vanilės (būtinai) ir aitriųjų paprikų gėrimui suteikia savito aromato. Be to, tai maistingas gėrimas. Vietoj romo galima įpilti likerio (itin tinka apelsinų) ar paprasčiausios degtinės (toks šokoladas paprastai vadinamas rusišku, kaip, beje, ir kiti gėrimai su degtine).
X Ką turim, tuo džiaugiamės… Kraštuose, kur gaminamas kalvadosas, pavyzdžiui, Normandijoje, jį įprasta maišyti su pakaitintomis obuolių sultimis ir imbieru, mat stiprus obuolių aromatas puikiai dera su sodriu imbiero aštrumu. O Ispanijoje mėgstama gerti sangriją – ne tik šaltą, bet ir pakaitintą, su citrusiniais vaisiais, obuoliais, bananais, persikais. Anglijoje, kur gerokai vėsiau, taigi ir kalorijų per šalčius reikia daugiau, mėgaujamasi kokteiliu „Eggnog“, gaminamu iš kaušinių, karšto pieno, brendžio ir cinamono.
X Lengvesnis variantas. Kokteiliai „Hot Toddy“, remiantis viena iš versijų, buvo sugalvoti XVIII a. specialiai moterims, kurioms viskio ar romo skonis atrodė per aštrus. Jie gaminami su šiais stipriais alkoholiniais gėrimais, tačiau pasaldinami sirupu, saldžia trauktine ar užpiltine, atskiedžiami karštu vandeniu ir pagardinami prieskoniais.
X Karštas alus. Taip, alus irgi kaitinamas. Toks gėrimas populiarus Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje (o ir pas mus žiemos šventėse jo būna). Čia baltas (kvietinis) alus maišomas su kiaušiniais, cukrumi, citrinomis, muskatais. Gerti jį reikėtų jokiu būdu ne šiltą, o deginamai karštą. Kitas variantas – į tamsų alų įpilama šiek tiek brendžio, kavos likerio, ir kokteilis papuošiamas plakta grietinėle. Taigi ruošiant sušildančius žiemos gėrimus improvizacijoms ribų nėra…
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!