Rudens rytą, kai žema saulė įspindi pro miegamojo langą, ore dažnai matyti tūkstančiai sklandančių dulkelių. Atrodo, kad kambarys buvo išvalytas visai neseniai: grindys išsiurbtos, paviršiai nušluostyti, patalynė pakeista. Vis dėlto dulkės kažkur kaupiasi – ir dažniausiai ten, kur valydami nė nepažvelgiame. Tai ne netvarkos ženklas, o tiesiog įprotis: valome tai, ką matome kasdien, ir aplenkiame tai, kas lieka už akių.
