Paprastai norisi auginti tokius augalus, kurie nokintų ne tik skanų, bet ir naudingą derlių. Vienas iš tokių naudingų augalų yra šilauogė. Šio krūmo, ko gero, pristatinėti nereikia. Nors Lietuvoje šilauogės auginamos dar tik kelis dešimtmečius, bet jau tapo net populiaresnės už serbentus. Tik jų uogos yra brangesnės už kitas.
Sodinė arba aukštoji šilauogė (Vaccinium corymbosum) yra natūraliai kilusi iš Šiaurės Amerikos, o Lietuvos miškuose auga jos „pusseserės“ – mėlynės, bruknės, spanguolės ir vaivorai. Šilauogės žydi baltai gelsvais žiedeliais gegužės mėn., o pirmosios uogos pasirodo birželio pabaigoje ir dera, priklausomai nuo veislės, iki rugsėjo mėn. Pasaulyje sukurta šimtai šilauogių veislių, besiskiriančių uogų dydžiu ir spalva, derėjimo laiku ar krūmo aukščiu. Lietuvoje populiariausios ankstyvos ir vidutinio ankstyvumo veislės: ‘Bluecrop‘,‘Earlyblue‘,‘Spartan‘, ‘Duke‘, ‘Bluejay‘, ‘Patriot‘, ‘Ivanhoe‘, ‘Puru‘ ir kitos. Auginamos ir vėlyvosios veislės, prinokstančios rugpjūčio-rugsėjo mėn.: ‘Nelson‘, ‘Elliot‘, ‘Herbert‘, ‘Late Blue‘ bei kt.
Didžioji dauguma naujų šilauogių veislių yra sukuriamos JAV, tad smagu, kad prieš porą metų Kaune buvo išvestos dvi pirmosios lietuviškos šilauogių veislės ‘Danutė‘ ir ‘Freda‘. Naujos augalų veislės įregistravimas ir patentavimas užtrunka ne vienus metus ir kainuoja nemažus pinigus, dar daug metų prieš tai užtrunkama, kol ta nauja veslė yra sukuriama. Lietuviškos šilauogių veislės pasižymi didesniu ištvermingumu šalčiams ir atsparumu ligoms, jas lengva auginti, krūmai nėra aukšti. ‘Danutė‘ yra ankstyva veislė, jos uogos sunoksta liepos pradžioje ilgose kekėse, yra labai skanios ir dera gausiai kasmet. „Fredos“ uogos sunoksta taip pat anksti. Jos tamsiai mėlynos, kiek smulkesnės, skanios, lengvai skinamos. Ši veislė taip pat pasižymi dideliu ištvermingumu žiemą bei vėlyvoms pavasarinėms šalnoms, dera kasmet.
Esame įpratę prie tamsesnių ar šviesesnių, bet mėlynų šilauogių uogų, o štai prieš kelis metus Lietuvoje pasirodė nauja veislė ryškiai rožinės spalvos uogomis ‘Pink Lemonade‘. Nors JAV ir Vakarų Europoje tai nėra jokia naujiena jau kelis dešimtmečius, bet lietuviams, dar ne taip seniai „prisijaukinusiems“ šilauoges, tokie krūmai atrodo kaip su nesunokusiomis uogomis. Kaip ir dauguma šilauogių, šios veislės uogos pasižymi tokiomis pat naudingomis savybėmis kaip ir kitų. Uogos yra vidutinio ankstyvumo, sunoksta liepos antroje pusėje arba rugpjūtį. Nokdamos uogos iš pradžių būna žalios, vėliau pabąla, kol galiausiai nusidažo sodriai rožine spalva; jos saldžios ir vidutinio didumo, o pats krūmas yra atsparus šalčiui. Yra sukurta ir daugiau veislių rožinėmis uogomis: ‘Pink Champagne‘, ‘Pinkberry‘ ir kt.; jos pamažu atkeliauja ir į mūsų sodus.
Šių metų naujiena – šilauogės veislė, sukurta lenkų selekcininkų, ji pavadinta mokslininko vardu ‘KazPliszka‘. Ypatinga tuo, kad jos skonis labai panašus į miško mėlynių skonį. Uogos apvalios, mėlynos, skanios ir aromatingos, sunoksta liepos pradžioje arba viduryje. Skirtingai nuo mėlynių, uogas galima nuimti ir mechaniškai, ne tik rankiniu būdu. Ši veislė ypač atspari šalčiams, pažymima, kad ji gali atlaikyti šalčiau nei -30 ° C.
Visų šių naujų šilauogių veislių galima įsigyti ir kai kuriuose Lietuvos medelynuose. Auginant šilauoges, svarbu neužmiršti keleto pagrindinių dalykų. Jos mėgsta rūgščią dirvą, kurios rūgštingumas siekia apie 3,5-5 pH. Dirvą galima parūgštinti, papildant ją rūgščiomis durpėmis, pušies žieve ar spygliais. Taip pat šilauogės mėgsta drėgną (bet ne šlapią) dirvą. Šių krūmų šaknys išsidėstę paviršiuje, tad per sausras jas būtina laistyti. Kad dirvos paviršius taip greitai neperdžiūtų, jį galima mulčiuoti pušų žieve, kankorėžiais, spygliais arba su rūgščiomis durpėmis. Dar svarbu šilauoges sodinti saulėtose ir nuo šaltų vėjų apsaugotose vietose.
Tad jei rūpinsitės šilauogių krūmais pagal jų poreikius, jie atsidėkos jums skaniomis ir sveikomis uogomis.
