Terasa praktiškai niekuomet nėra pirmaeilis namo atributas, tačiau kai ją įsirenginėjame, siekiame lygiavertiškai suderinti patogumą ir estetiką. Patarti dėl pastarosios yra gana sudėtinga – vieniems patinka gyva mediena, kitiems įvairiaspalviai plytelių raštai. Tad šiuo atveju daugiau prasmės nagrinėti plytelių terasos patogumą ir vadovautis objektyviais kriterijais.
Plytelių rūšys. Dauguma rinkoje siūlomų plytelių (išskyrus natūralaus akmens plyteles) yra techniškai klasifikuojamos kaip keraminės, skiriasi tik jų sudėtis ir gamybos būdas. Vis dėlto, vardan aiškumo, jos skirstomos į akmens masės, klinkerio, natūralaus akmens bei tas pačias keramines plyteles, kuriomis dažniausiai vadinamos vidaus apdailai skirtos glazūruotos plytelės. Būtina pastebėti, kad šios plytelės lauke praktiškai nenaudojamos dėl nepakankamų jų savybių. “Keraminės plytelės nėra tiek atsparios šalčiui, jų įgeriamumas didesnis. Dukart degtos plytelės pasiekia geresnius rodiklius, tačiau jos irgi nėra tokios atsparos kaip akmens masės plytelės. Net ir grindims skirtų tokio tipo plytelių beveik nebėra, tuo labiau skirtų laukui”, – teigia UAB “Apdailos namai” vadovas Ramūnas Jurgelevičius. Įvertinus savybes, ekonomiškumą bei estetiką, dažniausiai lauko terasoms pasirenkamos akmens masės bei klinkerio plytelės.
4 kriterijai, kuriuos reikia įvertinti:
Plytelių vandens įgeriamumas. Šioje srityje geresniais rodikliais pasižymi akmens masės plytelės turinčios pakankamai menką vandens įgeriamumo rodiklį – iki 0,5%. Klinkerio plytelių įgeriamumas paprastai būna nuo 1,5 iki 6 %. Šis rodiklis aktualus tuo, kad porėtoje, gerai vandenį įgeriančioje medžiagoje gali kauptis vanduo, kuris plėsis šaltuoju metų laiku, taip ardydamas plytelių paviršių. Tai tikrai nėra geidžiama savybė ir mažesnis įgeriamumas šią riziką sumažina.
Plytelių atsparumas dilimui. Šis rodiklis žymimas raidėmis PEI ir skaitmeniu įvertinimu nuo 1 iki 5. Mažiausias skaičius (1) žymi mažai naudojamą dangą, o 5 – labai intensyviai naudojamą paviršių. R. Jurgelevičius pataria terasai rinktis bent PEI 4 klasės plyteles. “Nuolatos vaikščiojant, į terasą vistiek bus užnešama žemių, purvo, kuris trins plytelių paviršių. Jei turėsite ketvirtos klasės plyteles, bent jau žinosite, kad dangą keisti reikės ne dėl dilimo. Dilimas apskritai yra daugiau estetinė problema- jei paviršiuje yra koks nors raštas, gal paviršius per laiką šiek tiek padils, nebus toks gražus, gal šiek tiek pasibraižys, bet dangos tarnavimo trukmei tai įtakos neturės”, – teigia pašnekovas.
Slidumas. Šlapios plytelės gali būti labai slidžios, o tai gali tapti nelaimingo atsitikimo priežastimi. Todėl lauko plyteles terasai reikėtų rinktis atsižvelgiant į slidumą nurodantį rodiklį, žymimą raide R. Kuo jis didesnis, tuo mažesnis plytelių slidumas. Rodiklis su R žymi slidumą plytelėmis vaikščiojant su avalyne, o raidėmis A, B, C žymimas slidumas einant basomis ( aktualu baseinuose, persirengimo kambariuose ir kitur). “Lauke klojamos plytelės turėtų turėti bent jau R 10 – jos dar yra pakankamai lygios, tačiau jų paviršius jau neslidus. R 11 primena švelnaus švitrinio popieriaus smėliuką – tokiu atveju jau nesvarbu, ar šlapia, ar purvina. Egzistuoja ir aukštesnių rodiklių, tarkime, R 14, kurio paviršius yra tarsi švitrinis popierius, tačiau tokių plytelių daugiau reikia fasadams, todėl dažniausiai renkamasi tarp R 10 ir R 11. Kitas dalykas, kurį reikėtų prisiminti – blizgaus, glazūra padengto paviršiaus plytelės visuomet bus slidžios, taip pat ir labiau braižysis”, – pataria R. Jurgelevičius
Spalva. Terasoms skirtų plytelių spalvų ir raštų spektras yra kur kas platesnis nei medienos, tiesa, reikėtų pabrėžti, kad akmens masės plytelės pasižymi platesne spalvų gama nei klinkerio plytelės. Neskaitant akivaizdaus patarimo, jog reikia rinktis tokią spalvą, kuri patinka ir kuri dera prie šalia esančio pastato, spalvos pasirinkimas dar turi ir praktinį aspektą. Plytelės pasižymi geru šilumos laidumu ir įkaitimu. Nors tai labai naudinga patalpoje su šildomomis grindimis, lauke šios jos savybės gali tapti nelabai pageidautinomis. Tad jeigu jūsų terasa atsukta į pietų pusę ar tiesiog bus dažnai nutvieksta saulės, reikia atsiminti, kad plytelės labai įkais, todėl reikėtų arba galvoti apie kitą dangą, arba rinktis šviesesnes plyteles, kurios įkaista mažiau.
Plytelių terasos įrengimas. Terasos įrengimas susideda iš šių etapų: betoninio pagrindo įrengimas ir išlyginimas, pagrindo ir kampų hidroizoliacija dvikomponentėmis medžiagomis, papildomi apsaugos nuo drėgmės darbai, plytelių klijavimo ir glaistymo procesas.
Parduotuvėse galima rasti nemažai kiekvienam iš šių etapų skirtų medžiagų, didieji šiam darbui reikalingos produkcijos gamintojai dažnai dalijasi patarimais kaip suderinti jų produktus vientisoje sistemoje. Taip elgtis rekomenduoja ir statybinių medžiagų prekybos salonų tinklo „Lemora“ atstovas Darius Skuja. “Laikantis bet kurio gamintojo nurodytų kriterijų, reikalavimų nuoseklumo, jokių problemų nekils. Saviveikla užsiiminėti nereikėtų – neva šitą žingsnį praleisim ir bus gerai. Jeigu praleidžiamas bet kuris etapas – ar pagrindas netinkamas, ar panaudota netinkama hidroizoliacija, netinkama juosta kampams, pirmosios žiemos, pirmi trejetas metų parodo visas klaidas. Pirmiausia reikia pasigilinti – apsispręsti ties gamintoju, tada pasigilinti į jo siūlomas medžiagas, į jo sistemą, o tuomet stengtis jos laikytis ir vadovautis – rezultatai visada bus geri”, – teigia pašnekovas.
Plytelių terasa, skirtingai nei medinė terasa yra įrengiama ant vientiso betoninio pagrindo, kuris išliejamas prieš tai po juo sutankinus gruntą. Pagrindas būtinai turi būti su nuolydžiu į pusę nuo namo, dažniausiai pakanka nedidelio iki 2 laipsnių nuolydžio.
Kone svarbiausia tokios terasos vieta yra pagrindo hidroizoliavimas. Medinėse terasose dalis drėgmės pasišalina per nedidelius tarp terasos lentų paliktus tarpelius, o šiuo atveju pagrindas vientisas, todėl svarbu, kad drėgmė nepatektų po plytelėmis.
R. Jurgelevičius pastebi, kad aplaidžiai įrengta hidroizoliacija, dažnai pakenkia ne tik terasai, tačiau ir pačiam namui. “Būtina padaryti gerą hidroizoliaciją su pastato siena. Jeigu toje vietoje, kur terasa jungiasi su namu, atsiranda mikro trūkis, vanduo pradeda tekėti į jį. O jei plytelėmis išklojame balkoną antrame aukšte ir padarome šią klaidą, vanduo siena gali nutekėti į pirmą aukštą. Ir viskas atrodys kaip ir gerai, akivaizdžių įtrūkimų nėra, bet visos sienos šlapios”, – perspėja pašnekovas. Jungimo atveju jungtis turi būti ne tik apsaugota ties mūru, bet ir hermetizuota iš išorės.
Egzistuoja įvairių terasos hidroizoliacijos variantų: galima naudoti cementinę (polimer-cementinę) hidroizoliaciją, lipnias HDPE membranas, bitumines mastikas ir kitus sprendimus. Geriausia, jei medžiagos bus elastingos ir atitinkmai „reaguos“ į galimus betoninės plokštės judėjimus. Viena didesnių klaidų D. Skuja įvardija stogui skirtos hidroizoliacijos naudojimą. “Toks sluoksnis prilydomas prie pagrindo, ant jo suklijuojamos plytelės. Tai yra pigus, greitas ir statybininkų, kurie panašiai darė “prieš 10 metų“ mėgstamas metodas, tačiau tokioje terasoje nėra tvirto pagrindo, teka vanduo, plytelių tarpo glaistas apskritai neilgai tarnauja, susideda daug problemų”, – įspėja D. Skuja.
Jis pastebi, kad yra ir daugiau dažnų klaidų, kuriuos kyla iš neatidumo ar nežinojimo. “Atvirose terasose, atviruose balkonuose turi būti nuolydis. Net jeigu įrengsime viską su pačiomis kokybiškiausiomis medžiagomis, tačiau nesuformuosime nuolydžio vandeniui nubėgti, vanduo laikysis paviršiuje. Taip pat aktualus ir medžiagų painiojimas – vidaus medžiagų panaudojimas lauke. Kryžiukai plytelėms neturėti būti per maži – lauko darbams reikėtų bent jau vidutinio kryželio, kitaip tarpų užpildo bus per mažai. Statybininko kompetencija ne paskutinėje vietoje – jei jis žino teisingus metodus, rezultatai taipogi būna geresni. Šeimininkai taip pat turėtų būti pasirengę, reikėtų šiek tiek prižiūrėti ir kontroliuoti statybininkus, kadangi kartais, kai daroma ne sau, žmogaus požiūris į darbą pasikeičia”, – pastebi D. Skuja.
Galutiniame etape labai svarbu naudoti elastingus klijus ir glaistus. Terasos paviršius bus veikiamas temperatūros, o medžiagos nežymiai plėsis. Taip pat medžiagos turi pasižymėti atsparumu vandeniui – net jei jūsų plytelės vandens neįgers, nepamirškite, kad egzistuoja ir tarpai tarp plytelių, kuris susigėręs gali prie žemesnių temperatūrų užšalti, plėstis ir ardyti terasos konstrukciją.
Priežiūra. Didžiausias plytelių terasos dangos privalumas – paprastesnė priežiūra, pažymi R. Jurgelevičius. Tinkamai sudėtos plytelės gali laikyti ilgą laiką, jas lengva plauti, jų neužpuola pelėsis, puvėsiai, samanos ir kiti medienai būdingi problematiniai veiksniai. Skirtingai nei medžio plytelių nereikia niekuo padengti, o teisingai sudėtos jos gali laikyti visą numatytos eksploatacijos laikotarpį. “Plytelių priežiūra yra kur kas lengvesnė nei medienos. Netgi esame darę eksperimentą ir į plytelių dangą gesinę nuorūkas – nulyja lietus ir vėl kaip niekur nieko. Laukui skirtos plytelės yra atsparios ir eiliniai buitiniai plovikliai jų niekaip neturėtų paveikti. Susikaupęs vanduo ilgainiui išsiplauna plaunant su rūgštiniams plovikliais, tačiau buitiniame naudojime reikėtų tai atlikti ne dažniau nei kartą per metus. Rūgštiniai plovikliai gali pakenkti nebent valant plytelių dangą labai dažnai, pavyzdžiui, akvaparkuose, kur ji valoma kasdien. Tačiau net ir tokiu atveju ploviklis paveiks tik glaistą, bet ne pačias plyteles”, – teigia pašnekovas.
Garantija ir ilgaamžiškumas. Norint ilgaamžiškos plytelių terasos reikia arba patiems gerai išmanyti jos įrengimo procesą arba samdyti patikimus darbininkus. Tačiau to nepakanka, kadangi daug lemia ir medžiagos – jos turi būti ne tik kokybiškos, tačiau ir tinkamai panaudotos. Pagal instrukciją įrengtoms terasoms noriau garantijas suteikia ir produkcijos gamintojai. “Gamintojai nemėgsta ir nelabai nori atsakyti, kai yra imami keleto gamintojų produktai ir medžiagos bei sudedamos į vieną. Geriausia naudoti vieno gamintojo medžiagas, nes tada jie užtikrina ir tarnavimo laiką, ir garantiją. Manau, kad Lietuvoje prieš 10-15 metų teisingai įrengtų terasų yra ne viena ir ne dvi”, – teigia D. Skuja.
