Teigiama, kad karpis – viena populiariausių žuvų Lietuvoje tiek tvenkiniuose, tiek ir ant pietų stalo. Tačiau šiandien papasakosime ne apie mums įprastą karpio rūšį, bet apie tikrą tvenkinių puošmeną ir pasididžiavimą – japoniškąjį KOI karpį.
Istorija
KOI išvertus iš japonų kalbos reiškia meilę ir švelnumą, todėl šios žuvys laikomos meilės ir draugystės simboliu. Neretai jos vadinamos ir nishikigoi – pažodžiui išvertus „brokato raštu išmargintas karpis“. Šis pavadinimas kilęs iš pirmosios jų aptikimo vietos Yamokashi kaimo, kur šios žuvys pradėtos auginti maždaug prieš 200 metų.
Būtent šioje vietoje išveisti KOI karpiai yra karpių etalonas ir aukščiausios kokybės ženklas visame pasaulyje. Taigi tik jie ir gali būti vadinami tikraisiais nishikigoi. Visoje Japonijoje priskaičiuojama per 800 šių karpių augintojų, iš kurių du trečdaliai gyvena būtent tame kaime ar jo apylinkėse. Dauguma šių augintojų tęsia kelių šimtų metų auginimo tradicijas ir perduoda jas iš kartos į kartą.
KOI karpių rūšys
Šiuo metu priskaičiuojama apie 80 KOI karpių rūšių, kurias per kelis šimtus metų išveisė Yamakoshi kaimo karpių augintojai. Kiekviena rūšis skiriasi savo spalvomis ir jų raštu. Tad trumpai apie keletą populiariausių rūšių.
Kohaku karpių specifinis bruožas yra balta kūno spalva ir didelės raudonos dėmės. Pelekai ir uodega balti. Tai pirmoji dekoratyvinė ornamentuota rūšis, išveista Japonijoje.
Tancho gali būti bet kokios spalvos, bet turi vienintelę raudoną dėmę ant galvos.
Drugelis KOI daug kur nelaikomas tikruoju nishikigoi, nes tai yra azijinio karpio ir KOI hibridas. Galimos įvairios spalvų kombinacijos, o pagrindinis skiriamasis bruožas – ilgi tarsi sparnai plevenantys pelekai.
Asagi – viena seniausių KOI rūšių. Nugara šviesiai mėlyna, o pilvas ir žandai raudoni, nors pasitaiko geltonų ir kreminių. Galva balta arba šviesiai mėlyna, o ant nugaros esantys žvynai išsiskiria baltais pakraščiais.
Taisho Sanshoku oda balta, dėmės raudonos, bet, skirtingai nuo kohaku, turi smulkių juodų dėmelių.
Utsurimono yra juodos spalvos žuvis su baltomis, raudonomis ar geltonomis dėmėmis. Kartais jų būna daugiau negu pagrindinės spalvos ir gali atrodyti, kad karpis iš tiesų yra raudonas ar baltas. Tačiau baltas, raudonas arba geltonas KOI karpis su juodomis žymėmis vadinamas bekko.
Chagoi pagal savo spalvą yra artimiausias tradiciniam karpiui, jo kūno spalva – arbatos spalvos, šiek tiek primenanti varį, blyškiai žalsva, rusva su nežymiu oranžiniu atspalviu.
Ogon vientisos metalinės spalvos KOI karpis. Galimos spalvos: auksinė, platininė, oranžinė.
Goshiki yra penkių spalvų karpis, jo kūnas įprastai būna baltas, o žvynai dažniausiai melsvi. Raudona, mėlyna ir juoda spalvos nėra vyraujančios.
Taip pat vertinamos yra ir šios rūšys:
Showa Sanshoku yra juodos spalvos žuvis su raudonomis ir baltomis dėmėmis. Galva visada bus tik su juoda dėme.
Shusui – tai baltos spalvos mažiau žvynų turintis KOI karpis, o vienintelė didelių mėlynų, veidrodinių žvynų linija eina nuo pat galvos iki uodegos. Šios rūšies karpio žiaunos bei šonai būna raudoni.
Ochiba yra mėlyni karpiai su vario ir bronzos spalvos dėmėmis.
Vaiduoklis KOI yra ogon ir laukinio karpio hibridas. Jam būdingi metalo spalvos žvynai, bet dažnai šis karpis nelaikomas tikruoju nishikigoi.
Tvenkinio dydis ir laikymo sąlygos
Kad tvenkinys teiktų daugiau džiaugsmo nei rūpesčių, žuvytės turi būti sveikos ir judrios, o vanduo jame neprižėlęs ir skaidrus. Norint užsiveisti KOI karpių labai svarbu bent šiek tiek išmanyti jų auginimo principus. Norintiems auginti KOI karpius reikėtų išsikasti bent jau 10 kubinių metrų baseiną. Nesusigundykite sodo ir daržo reikmenų parduotuvėse pardavinėjamais plastikiniais baseinėliais – jie yra skirti dekoratyviniams karosams, o ne KOI karpiams laikyti, kad ir kaip tuo bandytų įtikinti pardavėjas. Kuo didesnis tvenkinys tuo geriau – karštą vasaros dieną vanduo nespės įkaisti, o atėjus šaltoms rudens naktims, tvenkinio vanduo vės pamažu. Kuo vandens temperatūra vienodesnė – tuo geriau tvenkinio gyventojams. Didelio tvenkinio pliusas, jog šiam užšalus prisikaupia ir daugiau deguonies.
Baseino gylis turėtų būti ne mažesnis nei 1,2 metro. Tačiau jei baseinėlis nedidelis, jo gylis neturėtų viršyti ir 1,5 metro. Geriausiai KOI karpiai jaučiasi negiliuose, saulės apšviestuose tvenkiniuose. Vienai suaugusiai žuvytei reikia 500–1000 litrų vandens. Idealiausia vandens temperatūra 15–25 laipsniai. Vandens temperatūrą galima puikiai reguliuoti dar prieš iškasant tvenkinį ir įleidžiant ten žuvis. Svarbiausia tvenkiniui parinkti tinkamą vietą.
Atkreipkite dėmesį, kad baseinas ilgą laiką nebūtų tiesioginiuose saulės spinduliuose. Geriausiai tiks šiaurinė ar vakarinė sklypo pusė. Į tvenkinį galite sodinti vandens augalų, plačialapių lelijų, kurios neleis prasiskverbti spinduliams gilyn, o ir žuvys turės kur pasislėpti. Augdamos lelijos natūraliai išvalo vandenį. Nors KOI karpiai žavi spalvų margumynu, tai yra ir jų trūkumas. Spalvingas žuvytes labai lengvai pastebi grobuonys. Todėl tvenkinyje turėtų būti gilesnių vietų, kad žuvys galėtų slėptis, taip pat verta įrengti apsauginį tinklelį, ne tik nuo lapių, bet ir nuo savos ar kaimynų katės. Galima nupirkti plėšrūnų gaudyklę – gyvagaudžius spąstus.
Kiek įsigyti?
Tvenkinėlį jau turite, kyla klausimas, kiek jų reikėtų? Nedideliame vandens telkinyje telpa apie 15 karpių. Jie yra ilgaamžiai, galintys užaugti iki 5 ar net 10 kilogramų. Mūsų vandenyse, žinoma, šios žuvys bus šiek tiek mažesnės, bet sudarius tinkamas sąlygas KOI karpiai gyvena ilgai ir džiugina ne tik akį, bet ir širdį.
Šėrimas
KOI karpis yra visaėdė žuvis, galinti misti įvairiausiu maistu, tačiau norint, kad žuvys augtų sveikos, patariama jas maitinti mineralų ir vitaminų praturtintu maistu, kuris plūduriuoja vandens paviršiuje. Pašarų kokybė labai svarbi, jei norite užauginti dideles, sveikas, judrias ir ilgaamžes žuvis.
Pašarai turėtų būti perkami tik iš patikimų gamintojų ir jie turėtų būti skirti būtent šioms žuvims. Žuvys šeriamos 1–2 kartus per parą. Kartą per savaitę naudinga padaryti iškrovos dieną. Suaugusios žuvys gali pabadauti ir iki 7 dienų. Jaunos žuvys šeriamos dukart per parą ir labai svarbu palaikyti tinkamą deguonies lygį. Žiemą KOI karpiai nėra šeriami, nes šių žuvų virškinamojo trakto veikla sulėtėja, žuvys minta po labai nedaug – keleto dumblių nuo dugno užtenka savaitėms. Ir apetitas negrįžta iki pavasario, kai vanduo vėl ima šilti.
Tvenkinio priežiūra
Aeracija – vandens maišymas, prisotinant vandenį ištirpusio deguonies. Pats žemiausias ištirpusio deguonies kiekis yra 5 mg/l. Vėjuotomis dienomis, kai žuvų nėra itin daug, o jūsų tvenkinyje auga nemažai vandens augalų, vanduo savaime prisotinimas deguonies. Dažniausiai jo pritrūksta šaltomis žiemomis ir labai karštomis vasaros dienomis. Žinoma ir tada, kai tvenkinys yra per mažas auginamų žuvų kiekiui. Žiemą svarbu nelaukti, kol žuvys ieškodamos deguonies ims kilti į paviršių.
Užšalusiame tvenkinyje reikėtų išgręžti eketę ir į dugną nuleisti difuzorių. Tvenkinių švarai palaikyti dabar gaminama daug įvairiausių filtrų, kuriuos įjungę į elektros srovę pamiršite ilgam. Tokius filtrus tik retsykiais reikia išvalyti nuo susikaupusių nešvarumų.
Per vasaros karščius, kai dažniausiai nuo per didelės vandens temperatūros, gausaus šėrimo ir didelės žuvų taršos, vanduo ima žydėti, paprastas filtras jau nepadės, reikės įsigyti UV filtrą, kuris yra tvirtinamas ant iš filtro tekančios vandens srovės. Vasarą vandens temperatūra neturėtų viršyti 25 laipsnių šilumos. Jei vandens temperatūra bus aukštesnė – deguonies lygis katastrofiškai sumažės. Kai vandens temperatūra pasiekia 18 laipsnių, suaugę karpiai dažnai susiruošia neršti. Jeigu jiems nėra tokių sąlygų – neišneršusios žuvys gali žūti.
Dauginimas ir lyčių skirtumai
Kaip ir beveik visos žuvys, KOI karpiai dauginasi neršdami. KOI patelė išneršia ikrus, o vienas ar daugiau patinų juos apvaisina. Nors išneršiama tūkstančiai palikuonių, prekybai ar veislei gali būti tinkami vos keletas. Visų pirma pasirūpinti palikuonimis yra ilgai trunkantis ir sudėtingas darbas, kurio dažniausiai imasi tik profesionalai. Visų antra, nishikigoi laikomi tik tie karpiai, kurie buvo išveisti Yamakoshi kaime. Bet ir kilmės vieta negarantuoja, kad šimtai, o gal net ir tūkstančiai karpių nebus išbrokuoti, nes neturi jų veislei būdingų spalvų, požymių. Nepageidaujami palikuonys yra sušeriami kitoms žuvims, arba parduodami, kaip prastesnės rūšies KOI karpiai.
Norėdami nustatyti lytį, karpius apžiūrėkite šėrimo metu, kai žuvys išneria į vandens paviršių. Taip pat žuvys turi būti pakankamai subrendusios, kad lytiniai skirtumai būtų aiškūs. Patinas nuo patelės skiriasi tuo, kad yra pailgos formos ir laibesnis. Patelių pilvas yra storesnis, žiūrint iš viršaus jos yra apvalesnės. Patinai turi gumburėlius – baltas dėmes ant žiaunų plokštelių. Lyčių skirtumai taip pat puikiai matosi poravimosi metu, patinas visada vaikysis arba vilios patelę.
KOI karpių ligos
Ne visada galima iškart pastebėti sergančią žuvį, todėl jas stebėti būtina kasdien. Jog kažkas negerai pirmiausia išduoda tai, kad augintinė pasidaro pasyvi arba ima elgtis neįprastai. Patikimi veisėjai saugo savo motinines bandas ir tik minimaliai perka žuvies iš kitų pardavėjų. Tai garantuoja, kad jų auginami karpiai neužsikrės nuo kitų žuvų.
