Dizaineriai kartais tikrina mūsų grožio suvokimo patvarumą. Iš pradžių buvo madoje „marsietiški“ gėlynai, kuriems būdingas avangardinis augalų komplektavimas, dabar – „patvorio“ piktžolės. Mes nenustojame žavėtis jų talentu ir išmone, perimame, kas geriausia, ir vis dėlto… visada buvo mylimi sodo gėlynai.
Dauguma sodo daugiamečių puikiai dera su dekoratyviniais augalais, svogūninėmis gėlėmis ir vienmečiais augalais. Aukščių skirtumas, lapų faktūra, žiedynų įvairovė, žiedų margumas ir žydėjimo laikotarpiai leidžia sukurti praktiškai bet kokius kraštovaizdžio sprendimus. Sodindami prisilaikykite pavyzdžio, kad bent kiek susistemintumėte fantazijos skrydį.
Septynios sėkmės paslaptys
1. Išsirinkite gėlynų stilių: įprastas ar peizažinis.
2. Nustatykite taškus, iš kurių žiūrėsite į augalus.
3. Išskirstykite augalus pagal spalvų gamą. Pageidautina, kad ji harmoningai derėtų su pastato, tvoros, statinių ar takelių spalva.
4. Jeigu planuojate pakankamai ištęstą gėlyną palei takelį, ypatingą dėmesį atkreipkite į siluetą, augalų aromatus ir lapų tekstūrą.
5. Kai derinate augalų veisles ir rūšis, atkreipkite dėmesį į žydėjimo laikotarpius – taip pasieksite maksimaliai ilgą dekoratyvinį efektą.
6. Augalų-solistų dekoratyvumas turi būti aukščiausio lygio: gražūs ir tankūs lapai, ilgalaikis ir gausus žydėjimas, dekoratyvumas rudenį, efektingumas iki žydėjimo ir po jo.
7. Pirmaisiais metais, kol daugiamečiai neįaugo, nemažus tarpus tarp sodinukų užpildykite vienmečiais ar laisvą erdvę mulčiuokite.
Ką reikia apsvarstyti, į gėlyną įtraukiant sodo klasiką
Daugelis tradicinių sodo augalų turi didelį savaime gražų žiedą, kuriam ne visada pavyksta rasti tinkamus kaimynus. Svarbu parinkti kompanionus iš tuo pačiu metu žydinčių augalų, kurie nekonkuruos su pasirinktu augalu, o kaip tik pabrėš jo privalumus savo kuklesniais dydžiais.
Neverta dideliais masyvais sodinti paradinėse vietose tų gėlių rūšių, kurios nužydėjusios greitai praranda patrauklumą (pentiniai, lelijos). Galima padailinti neišvengiamas komponavimo nesėkmes sodinant juos aukštų daugiamečių augalų, tokių kaip rūgtys, kemerai, ar daugiametės astros, fone.
Sodinant lelijas naudojamas visoms svogūninėms gėlėms tinkantis principas: jos sodinamos grupėmis, siauromis juostomis tarp daugiamečių augalų salelių, arba pramaišiui su foniniais augalais: astrantijomis, snapučiais, kraujažolėmis, dekoratyviniais migliniais.
Kai renkatės partnerius, apsistokite ties smulkesnius žiedus turinčiais augalais: flioksais, šilingėmis, irisais. Įdomus sprendimas – lelijų sodinimas už bijūnų krūmų. Kol lelijos krauna žiedus, bijūnai gėlyne atlieka pagrindinį vaidmenį, paskui perduoda estafetę kaimynėms.
Tarp daugiamečių augalų grupių dažnai sodinami smulkiasvogūniniais augalai: scylės, sniegdryžės, puškinijos, kamasijos, margutės, žydrės. Tada gėlynas estetiškai atrodo ir pavasarį.
Daugiamečiai nedideliame sode
Tulpės ir lelijos, bijūnai ir flioksai, hortenzijos ir astilbės – nepamainomi bet kokių į galvą ateinančių gėlyno nuosavame sode kombinacijų dalyviai.
Šių augalų paprastai pirkti nereikia, gražiai žydinčių kultūrų rinkinį po ranka turi kone kiekvienas sodininkas, tad problema šiuo atveju tik viena – kaip protingai suderinti juos tarpusavyje ir įkomponuoti į sodo erdvę, parenkant jiems tinkamus kompanionus. Kur nedideliame sode rasti vietos jų deriniams ir kaip suplanuoti kamerines erdves, apie kurias taip įdomiai pasakoja kraštovaizdžio leidiniai?
Kaip šį uždavinį sprendžia kraštovaizdžio specialistai? Juk jie susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir mes: reikia harmoningai įkomponuoti gėles į nedidelį sodą nepakenkiant jo funkcionalumui, ir dar taip, kad galima būtų įtraukti kuo daugiau dekoratyvinių augalų.
Išeitis paprasta: gėlynas prisiima papildomą vaidmenį erdvėje.
Danga
Nedidelėje erdvėje galima žydinčiais augalais užkloti paviršius, imituojant miškų ar pietų įvairiažoliškumą. Čia reikia kruopščiai pasirinkti augalus – parodoje dizaineriai leidžia sau daugiau, o gyvenime asortimentas apsiriboja ištvermingomis ir nebrangiomis veislėmis, kurios gerai auga ir gali pasipriešinti piktžolėms. Ir visai nebūtina jas sodinti vienos rūšies grupėmis, atsižvelgiant į aukštį, kaip rekomenduojama kraštovaizdžio vadovėliuose. Galima susodint it pakaitomis: aukšti tarp žemų.
Tik svarbu atsižvelgti į šaknų sistemos tipą. Augalai su liemeninėmis šaknimis yra geri kaimynai šakniastiebiniams daugiamečiams augalams – jų šaknys yra skirtingame lygyje ir netrukdo vienos kitoms. Nepretenzingi svogūniniai augalai sėkmingai augs tarp „šliaužiančių“ augalų, kuriems vasarą nereikia intensyvaus laistymo. Po medžiais paprastai sodinami snapučiai, melsvės, vaisginos ir pachisandros.
Kulisai: dideli ir maži
Sode visur reikia visiems sezonams tinkamų „kulisų“, kurie uždengia kažką nuo akių visais metų laikais. Tuose kampeliuose, kurie lankomi tik vasarą, žalių užuolaidų vaidmeniui puikiausiai tiks ir dekoratyviniai daugiamečiai augalai.
Augalai tokiu atveju dažniausiai sodinami klasikiniu principu: aukšti – fone, žemi – priekyje. Pats paprasčiausias į galvą ateinantis dalykas – suskirstyti sodo kaimynines zonas aukšta mišrių augalų juosta.
Arunkas su gražiais ažūriniais lapais ir oriniais lengvais žiedynais, aukštų pentinių rūšys, gaurės – šių milžiniškų augalų grupės puikiai išspręs vertikalaus apželdinimo užduotį ir tuo pat metu atliks solisto vaidmenį.
Dar originalesnė idėja – žemų „kulisų“ naudojimas antriniam zonavimui. Jais galima keliose vietose suskirstyti didelį plotą, padarant tarpus grindinyje, žyminčius „subzonas“. Tokiu atveju, kad ir iš kur žiūrėtumėte, augalai dengs dalį grindinio ir suformuos apatinę dalį gražioms augalų rūšims. Tokiose kompozicijose visada augalų atrodo daugiau nei yra iš tikrųjų.
Poilsio vieta sode
Visada laimėsite, jeigu daugiamečiais augalais užsodinsite horizontalių paviršių susidūrimą su sienomis, tvoromis ir laiptais. Smulkiais augalais galima apsodinti sujungimus tarp grindinio elementų. Toks augalų susodinimas ne tik sušvelnins griežtas linijas. Tai turi dar daugiau privalumų.
Pirma, juos lengva prižiūrėti, nes yra ištiestos rankos atstumu. Retus ir išskirtinius augalus geriau sodinti labai arti žiūrovo – kiekvieną augalą bus galima apžiūrėti atskirai. O štai tradiciniuose gėlynuose, kuriuose nepriimta sodinti „visko po nedaug“, tokie augalai paprasčiausiai pasimestų.
Augalai gali atskirti poilsio zoną nuo pagrindinės erdvės, simboliškai suskirstyti ją pačią į mažesnes dalis ir sutelkti dėmesį į įdomias detales. Augalai, pasodinti ties grindinio sandūra su sienomis, sodo baldais, tarp plytelių, sukuria komforto atmosferą: vaisginos, šlaitinės rasakilos, šliaužiančiosios šilingės, čiobreliai.
