Tai vieni iš seniausių ir labiausiai atpažįstamų kambarinių bei balkoninių augalų. Pelargonijas augino mūsų močiutės, augina mamos, auginame mes, ir labai tikėtina, kad dar ilgai jas augins mūsų vaikai. Jos išliko populiarios neatsitiktinai: pelargonijos nereiklios, ilgai žydi, lengvai dauginamos, pakenčia sausrą ir puikiai tinka tiek palangei, tiek balkonui, terasai ar laiptų aikštelei.

Kad pelargonijos vis dar madingos, reikėtų dėkoti selekcininkams ir pačių augalų „taikiam būdui“. Per daugelį metų sukurta daugybė veislių – nuo klasikinių raudonų iki baltų, rausvų, alyvinių, dvispalvių, pilnavidurių ir svyrančių. Vienos pelargonijos puošiamos dėl žiedų, kitos – dėl lapų kvapo, trečios tampa tikru akcentu vazonuose ar loveliuose.

Balkone jos nesunkiai ištveria trumpesnes sausras ir gali palaukti lašelio vandens, kol grįšite iš savaitgalio išvykos ar trumpų atostogų. O jeigu laiku palaistysite, patręšite ir pašalinsite nužydėjusius žiedynus, pelargonijos gali žydėti be didesnių pertraukų iki pat stipresnių rudens šalnų. Karališkoji sodininkystės draugija RHS pelargonijas apibūdina kaip saulę mėgstančius augalus, tinkamus vazonams, balkonams ir vasaros kompozicijoms, o zoninės pelargonijos vertinamos dėl ilgo žydėjimo sezono.

Prieš kurį laiką itin išpopuliarėjo svyrančios, arba skydalapės, pelargonijos. Jos tapo balkonų lovelių klasika. Dabar vėl į madą grįžta ir juostuotosios pelargonijos – kompaktiškos, tvirtos, ryškiai žydinčios, puikiai atrodančios moliniuose, betoniniuose ar moderniuose minimalistiniuose vazonuose. Jomis puošiami laiptai, terasos, grįstos poilsio aikštelės, kiemo takai ir palangės.

Iš kur kilusios pelargonijos?

Pelargonijos priklauso snaputinių šeimai. Jų pavadinimas siejamas su graikišku žodžiu pelargos, reiškiančiu gervę – augalo vaisius primena gervės snapą. Didžioji dalis pelargonijų kilusios iš Pietų Afrikos, ypač Kapo srities, kur šių augalų įvairovė labai didelė.

Kasdienėje kalboje pelargonijos dažnai vadinamos „geranijomis“, tačiau botaniškai tai nėra visiškai tas pats. Tikrosios geranijos dažniausiai yra lauko daugiamečiai augalai, o mūsų balkonuose ir ant palangių auginamos gėlės paprastai priklauso Pelargonium genčiai. Šis skirtumas svarbus sodininkams, nes tikrosios geranijos ir pelargonijos skiriasi atsparumu šalčiui, žiedų sandara ir priežiūros poreikiais.

Kambariuose, balkonuose ir terasose dažniausiai auginamos kelios pagrindinės pelargonijų grupės: juostuotosios, didžiažiedės, skydalapės, kvapiosios ir retesnės sukulentinės pelargonijos.

Juostuotosios pelargonijos

Juostuotosios pelargonijos (Pelargonium zonale) – tai klasikinės, tvirtos, stačiai augančios pelargonijos, kurias daugelis prisimena iš senelių palangių. Jų stiebai statūs, su laiku gali šiek tiek sumedėti, lapai apvalūs, plaukuoti, dažnai su tamsesne juosta ar dėme. Būtent dėl šios lapų juostos jos ir vadinamos juostuotosiomis.

Žiedynai rutulio formos, sudaryti iš daugybės smulkių žiedelių. Žiedai gali būti tuščiaviduriai, pusiau pilnaviduriai ar pilnaviduriai. Spalvų pasirinkimas labai platus: raudona, rožinė, lašišinė, balta, koralinė, violetinė, dvispalvė.

Tinkamai prižiūrimos juostuotosios pelargonijos gali žydėti labai ilgai. Lauke jos ypač gerai jaučiasi saulėtoje, nuo stipraus vėjo apsaugotoje vietoje. Kambaryje joms reikia kuo šviesesnės palangės. Trūkstant šviesos, stiebai ištįsta, lapai būna blyškesni, o žiedų mažiau.

Dauguma juostuotųjų pelargonijų užauga maždaug 30–60 cm aukščio, tačiau yra ir žemaūgių veislių, kurios siekia vos 15–20 cm. Tokios tinka mažesniems vazonams, palangėms ar kompozicijoms su kitais augalais.

Su kuo derinti juostuotąsias pelargonijas?

Juostuotosios pelargonijos gražiai atrodo vienos, bet puikiai dera ir su kitais vasariniais augalais. Jas galima sodinti kartu su lobelijomis, laibeniais, žydrūniais, šlamučiais, dichondromis, chlorofitais ar dekoratyviniais lapiniais augalais. Raudonos pelargonijos gražiai atrodo su baltais arba sidabriniais lapais, rausvos – su švelniai violetiniais ar melsvais žiedais, o baltos – su ryškiomis vienmetėmis gėlėmis.

Populiarios juostuotųjų pelargonijų veislės

„Decapo“ – skaisčiai raudonos, pusiau pilnavidurės.
„Esprit“ – skaisčiai raudonos, pusiau pilnavidurės, išsiskiria dekoratyviais raštuotais lapais.
„Rosetta“ – rausvos, pusiau pilnavidurės.
„Glacis“ – baltos, pusiau pilnavidurės.
„Showcase White“ – baltos, elegantiškos, pusiau pilnavidurės.

Didžiažiedės pelargonijos

Didžiažiedės pelargonijos (Pelargonium grandiflorum) dažnai laikomos puošniausiomis iš visų pelargonijų. Jų žiedai stambūs, žiedlapiai banguotais kraštais, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis, gyslelėmis ar kontrastingais atspalviais. Dėl išraiškingų žiedų jos kartais vadinamos karališkosiomis pelargonijomis.

Šios pelargonijos žydi trumpiau nei juostuotosios ar skydalapės – dažniausiai nuo pavasario iki vasaros vidurio. Tačiau jų žydėjimas labai įspūdingas. Kereliai paprastai užauga 30–60 cm aukščio, stiebai statūs, lapai klostyti, plaukuoti, dantytais kraštais.

Didžiažiedės pelargonijos mėgsta šviesą, bet nemėgsta lietaus ir užmirkimo. Todėl jos ypač tinka kambariams, įstiklintiems balkonams, terasoms po stogeliu. Lauke jas geriausia laikyti ten, kur neplaka lietus ir nekaitina pati aitriausia vidurdienio saulė.

Šios pelargonijos dažnai jautresnės priežiūros klaidoms. Jei perlaistysite, gali pradėti pūti šaknys. Jei trūks šviesos, žiedų bus mažiau. Jei po žydėjimo nepašalinsite nužydėjusių žiedynų, augalas atrodys netvarkingai ir silpniau kraus naujus pumpurus.

Skydalapės, arba svyrančios, pelargonijos

Skydalapės pelargonijos (Pelargonium peltatum) dar vadinamos svyrančiomis, nes jų stiebai driekiasi į šonus ir gražiai svyra žemyn. Jos ypač tinka balkonų loveliams, pakabinamiems krepšeliams, aukštiems vazonams ir terasų kompozicijoms.

Jų stiebai gali siekti 30–100 cm ilgį. Lapai primena gebenės lapus – yra tvirtesni, lygesni, kiek mėsingi. Žiedai ir žiedynai smulkesni nei juostuotųjų pelargonijų, tačiau žydi labai gausiai. Spalvos dažnai šviesios, linksmos, vasariškos: balta, rožinė, raudona, alyvinė, lašišinė, dvispalvė.

Svyrančios pelargonijos ypač gražiai atrodo tada, kai sodinamos tankiau ir leidžiama joms laisvai kristi per vazono kraštą. Balkonų loveliuose jos sukuria žydinčią užuolaidą, o pakabinamuose krepšeliuose – sodrų žiedų debesį.

Populiarios skydalapių pelargonijų veislės

„Mahogany“ – baltai raudonos, pilnavidurės.
„Bonete“ – raudonos, pilnavidurės.
„Charade“ – alyvinės, pilnavidurės.
„Ville de Dresden“ – baltos su perlamutriniu atspalviu, tuščiavidurės.
„Momo“ – skaisčiai raudonos, tuščiavidurės.
„Stadt Villach“ – raudonos su baltu viduriuku, tuščiavidurės.
„Wico“ – rausvos, pilnavidurės.

Kvapiosios pelargonijos

Kvapiosios pelargonijos auginamos ne tiek dėl žiedų, kiek dėl aromatingų lapų. Jų žiedai dažniausiai smulkesni, kuklesni, tačiau lapai gali kvepėti rožėmis, citrinomis, apelsinais, obuoliais, mėtomis, eukaliptais, prieskoniais ar net muskatu. RHS nurodo, kad kvapiųjų pelargonijų lapai gali skleisti rožių, eukaliptų, pipirmėčių, citrinų, apelsinų, balzaminį ar obuolių aromatą.

Tokios pelargonijos ypač tinka virtuvės palangei, žiemos sodui ar vietai prie mėgstamo krėslo, kur praeidami galite lengvai paliesti lapus ir pajusti kvapą. Kai kurių kvapiųjų pelargonijų lapai naudojami aromatinėms kompozicijoms, džiovintiems maišeliams, kvapniems mišiniams, tačiau prieš naudojant kulinarijoje būtina tiksliai žinoti veislę ir įsitikinti, kad augalas nebuvo purkštas chemikalais.

Kvapiosios pelargonijos gali užaugti aukštesnės nei įprastos juostuotosios – kartais daugiau nei 1 metrą. Kad augalas būtų tankus, jį reikia reguliariai genėti ir formuoti. Jei negenėsite, stiebai gali ištįsti, apačia nuplikti, o keras praras gražią formą.

Sukulentinės pelargonijos

Sukulentinės pelargonijos Lietuvoje auginamos retai, tačiau kolekcininkams jos labai įdomios. Jų stiebai sustorėję, mėsingi, prisitaikę kaupti vandenį ir išgyventi sausose vietose. Tokioms pelargonijoms priklauso mėsingoji pelargonija (Pelargonium carnosum), keturbriaunė pelargonija (Pelargonium tetragonum) ir kitos rūšys.

Jos nėra tokios žiedais puošnios kaip juostuotosios ar skydalapės pelargonijos, bet vertinamos dėl neįprastos formos. Tai augalai tiems, kuriems patinka retesnės, kolekcinės, šiek tiek egzotiškos gėlės.

Kaip prižiūrėti pelargonijas, kad žydėtų ilgai?

Pelargonijos nėra lepios, tačiau jos turi keletą aiškių poreikių. Jei juos atitiksite, augalai žydės gausiai ir ilgai.

Šviesa

Pelargonijos mėgsta šviesą ir saulę. Balkonams, terasoms ar palangėms geriausiai tinka pietryčių, pietvakarių ar pietinė pusė. Kuo daugiau šviesos, tuo gausesnis žydėjimas. Pavėsyje pelargonijos auga, bet dažnai ištįsta, lapai tampa didesni, o žiedų būna mažiau.

Vasarą, ypač per karščius, vazonuose augančias pelargonijas reikėtų stebėti atidžiau. Nors jos pakenčia sausrą, labai įkaitusiuose vazonuose žemė greitai perdžiūsta.

Laistymas

Pelargonijoms labiau kenkia perlaistymas nei trumpalaikė sausra. Jų šaknys nemėgsta nuolat šlapios žemės. Laistyti reikėtų tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradžiūsta.

Karštomis vasaros dienomis balkonų loveliuose augančias pelargonijas gali tekti laistyti kasdien, o vėsesniu oru – rečiau. Svarbiausia nelaikyti vandens lėkštelėje. Jei vanduo ilgai stovi, šaknys gali pradėti pūti.

Tręšimas

Kad pelargonijos žydėtų gausiai, joms reikia maisto medžiagų. Nuo pavasario iki rudens jas galima tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Geriau tręšti reguliariai, bet ne per stipria koncentracija.

Per daug azoto skatina lapų augimą, bet gali sumažinti žydėjimą. Todėl žydėjimo metu tinka trąšos, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Jei lapai gelsta, augalas silpnai auga, gali trūkti maisto medžiagų arba šaknys gali būti pažeistos dėl perlaistymo.

Žiedų šalinimas

Nužydėjusius žiedynus verta reguliariai pašalinti. Taip augalas neeikvoja energijos sėkloms brandinti ir greičiau krauna naujus pumpurus. Be to, keras atrodo tvarkingiau.

Žiedyną geriausia nulaužti ar nukirpti su visu koteliu, o ne tik nuskabyti pavienius žiedelius.

Genėjimas

Pelargonijos greitai atželia, todėl genėjimas joms naudingas. Pavasarį galima patrumpinti ištįsusius stiebus, pašalinti silpnus ūglius. Vasarą verta nugnybti viršūnėles, jei norite tankesnio kero.

Kvapiosios pelargonijos be genėjimo dažnai išstypsta, todėl jas formuoti reikėtų dažniau.